Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Kažkas bent jau sugalvojo padaryti gerą darbą ir jį užmušti, — leptelėjo Elinborg. — Turime rimtai žiūrėti į paliktą žinutę. Tai ne pokštas.

Sigurduras Olis pažiūrėjo į Erlendurą.

— Kai kalbėjai, jog nori žinoti, nuo ko tiksliai mirė mergaitė, ar turėjai galvoje tai, ką manau, kad turėjai galvoje? — paklausė jis.

— Nuojauta kužda, kad taip, — atsakė Erlenduras. 17

Runaras pats atidarė duris ir kurį laiką žiūrėjo į Erlendurą, nesugebėdamas prisiminti, kur matė jo veidą. Erlenduras stovėjo koridoriuje visiškai permirkęs nuo lietaus, kai bėgo iš automobilio į pastatą. Jam iš dešinės buvo laiptai, vedantys į butą aukščiau. Kilimu aptraukti laiptai buvo visiškai nusitrynę tose vietose, kur buvo daugiausia vaikštoma. Ore tvyrojo pelėsių kvapas, ir Erlenduras svarstė, ar name gyvena žirgų mylėtojai. Erlenduras paklausė Runaro, ar šis prisimena jį, ir panašu, kad tikrai taip, nes jis iškart bandė užtrenkti duris, tačiau Erlenduras jam buvo per greitas. Jis buvo viduje dar prieš Runarui bandant užkirsti tam kelią.

— Jauku, — ištarė Erlenduras, žvalgydamasis po blausų interjerą.

— Palik mane ramybėje! — bandė šaukti Runaras ant Erlenduro, bet jo balsas užlūžo ir sucypė.

— Stebėk savo kraujospūdį. Nenorėčiau tau daryti dirbtinio kvėpavimo, jei kristum negyvas, kol aš čia. Man reikia sužinoti iš tavęs keletą smulkmenų ir tada dingsiu, o tu galėsi toliau čia merdėti. Tai netruks labai ilgai — tikrai neatrodai kaip „Metų Senolis”.

— Nešdinkis, — sušuko Runaras taip piktai, kaip tik leido jo amžius.

Tuomet jis apsisuko, nuėjo į svetainę ir atsisėdo ant sofos. Erlenduras nusekė jam iš paskos ir sunkiai atsisėdo ant kėdės priešais. Runaras nežiūrėjo į jį.

— Ar Kolbrun pasakojo apie kitą išprievartavimą, kai atėjo pas tave dėl Holbergo?

Runaras jam neatsakė.

— Kuo greičiau atsakysi, tuo greičiau atsikratysi manęs.

Runaras pakėlė akis ir spoksojo į Erlendurą.

— Ji niekuomet neminėjo kito išprievartavimo. Ar dabar paliksi mane?

— Mes turime pagrindo manyti, kad Holbergas išprievartavo dar vieną moterį, prieš sutikdamas Kolbrun. Jis galėjo pasinaudoti ta pačia apgaule, kai ją išprievartavo, mes nesame tikri. Kolbrun yra vienintelė moteris, kuri pareiškė jam kaltinimus, nors iš to ir nebuvo jokios naudos tavo dėka.

— Dink iš čia.

— Ar tu tikras, kad ji neminėjo jokios kitos moters? Tikėtina, kad Holbergas gyrėsi Kolbrun apie kitą išprievartavimą.

— Ji nė žodžiu neužsiminė apie tai, — atsakė Runaras nuleidęs akis į stalą.

— Tą naktį Holbergas buvo su dviem savo draugais. Vienas iš jų buvo Elidis, senas atsilikėlis, kurį galbūt pažįsti. Jis kalėjimo vienutėje kovoja su vaiduokliais ir monstrais. Kitas vaikinas buvo Gretaras. Jis dingo nuo žemės paviršiaus tą vasarą, kai vyko valstybinė šventė. Ar žinai ką nors apie Holbergo bendražygius?

— Ne. Palik mane vieną!

— Ką jie veikė čia mieste tą naktį, kai buvo išprievartauta Kolbrun?

— Nežinau.

— Ar tu jų neapklausei?

— Ne.

— Kas buvo atsakingas už tyrimą Reikjavike?

Runaras pirmą kartą pažiūrėjo Erlendurui į akis.

— Tai buvo Marijona Brym.

— Marijona Brym?!

— Ta prakeikta kvailė.

♦

Elinos nebuvo namie, kai Erlenduras pasibeldė į jos duris, todėl jis grįžo atgal į automobilį, užsidegė cigaretę ir svarstė, ar tęsti kelionę į Sandgerdį. Lietaus lašai beldė į automobilį ir Erlenduras, kuris niekuomet nežiūrėdavo orų prognozių, klausė savęs, ar ši liūtis kada nors baigsis. Apgaubtas mėlyno cigaretės dūmo jis galvojo, kad tai gali būti sumažinta Nojaus potvynio versija. Galbūt retkarčiais būtina nuplauti žmonių nuodėmes.

Erlenduras baiminosi dar kartą susitikti su Elina ir jam truputį palengvėjo, kai paaiškėjo, kad jos nėra namie. Jis žinojo, jog ji susinervins dėl jo atvykimo, ir visai netroško provokuoti jos kaip tada, kai ji pavadino jį „prakeiktu faru”. Tačiau to negalima išvengti nei dabar, nei vėliau. Jis giliai atsiduso ir gesindamas cigaretę trynė ją, kol pajautė karštį pirštų galiukuose. Paskui jis stipriai iškvėpė paskutinį cigaretės dūmą. Kampanijos prieš rūkymą šūkis prabėgo jo mintyse: „Užtenka vienos ląstelės, kad vėžys prasidėtų.”

Šįryt jis jautė skausmą krūtinėje, tačiau tai jau praėjo. Erlenduras rengėsi išvažiuoti, kai Elina pabeldė į jo langą.

— Ar jūs atvykote susitikti su manimi? — paklausė ji iš po skėčio, kai jis nuleido langą.

Erlenduras paslaptingai nusišypsojo ir nežymiai linktelėjo. Ji atidarė namo duris ir jis staiga pasijuto kaip išdavikas. Visi kiti jau išsiruošė į kapines.

Jis nusiėmė savo skrybėlę ir pakabino ant kabyklos. Nusivilko paltą, nusiavė batus ir nuėjo į svetainę su savo suglamžytu kostiumu. Po švarku jis dėvėjo juodą nertinį be rankovių, kurį buvo neteisingai susagstęs, todėl apatinei sagai trūko skylės. Jis sėdėjo toje pačioje kėdėje, kaip ir anąkart, kai čia buvo. Elina buvo nuėjusi į virtuvę įjungti kavavirės ir aromatas pradėjo užpildyti visą namą. Sugrįžusi ji atsisėdo į kėdę priešais jį. Išdavikas sukosėjo.

— Vienas iš žmonių, kurie linksminosi kartu su Holbergu tą naktį, kai jis išprievartavo Kolbrun, yra vardu Elidis. Jis kali Litla-Hraune. Jau kurį laiką mes jį vadiname „vienu iš įprastų įtariamųjų”. Trečiasis vyras buvo vardu Gretaras. Jis dingo nuo žemės paviršiaus 1974 metais, valstybinės šventės metais.

— Tuomet aš buvau Tingveliryje, — ištarė Elina. — Mačiau ten poetus.

Erlenduras vėl sukosėjo.

— Ar jūs kalbėjote su tuo Elidžiu? — tęsė Elina.

— Ypač bjauri darbo dalis, — atsakė Erlenduras.

Elina atsiprašė, atsistojo ir nuėjo į virtuvę. Jis girdėjo skambančius puodelius. Erlenduro švarko kišenėje suskambo telefonas ir atsiliepdamas jis sulaikė kvapą. Skambino Sigurduras Olis.

— Mes pasirengę, — ištarė jis.

Per telefono ragelį Erlenduras girdėjo lietų.

— Nedarykite nieko, kol nesusisieksiu su jumis, — paliepė Erlenduras. — Supratai? Nedrįskite nė krustelti, kol nepaskambinsiu arba neatvyksiu ten.

— Ar jau kalbėjai su ta sena niurzga?

Nieko neatsakęs Erlenduras nutraukė pokalbį ir įsidėjo telefoną atgal į kišenę. Elina įėjo laikydama padėklą, padėjo puodelius ant stalo priešais Erlendurą ir įpylė kavos. Jie abu gėrė kavą be pieno. Moteris pastatė kavinuką ant stalo ir prisėdo. Jis tęsė pasakojimą.

— Elidis pasakė mums, kad Holbergas išprievartavo kitą moterį dar prieš Kolbrun ir tikriausiai gyrėsi jai apie tai.

Jis pamatė nuostabos žvilgsnį Elinos akyse.

— Net jei Kolbrun ir žinojo apie kitą moterį, ji niekada man apie tai nepasakojo, — ištarė ji ir susimąsčiusi papurtė galvą. — Ar gali būti, kad jis sako tiesą?

— Privalome veikti, vadovaudamiesi šia prielaida. Elidis yra tikras mulkis ir galėtų meluoti dėl tokių dalykų, bet kol kas neturime jokių įrodymų, kad paneigtume tai, ką jis sako.

— Mes nekalbėdavome apie išprievartavimą labai dažnai, — ištarė Elina. — Manau, tai buvo dėl Audur. Kolbrun buvo labai santūri moteris, drovi, užsisklendusi savyje ir tapo dar uždaresnė po to įvykio. Ir, žinoma, buvo nemalonu kalbėti apie tą siaubingą patirtį, kai ji laukėsi, jau nekalbant apie tą laiką, kai kūdikis buvo gimęs. Kolbrun darė viską, ką galėjo, kad tik pamirštų apie išprievartavimą. Apie viską, kas su juo susiję. Aš manau, jog jei Kolbrun būtų žinojusi apie kitą moterį, būtų papasakojusi apie tai policijai, bent jau tam, kad paremtų savo pareiškimą, bet ji nė žodžiu apie tai neužsiminė jokiame pareiškime, kurį skaičiau.