Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

♦

Patikrinę Husaviko gyventojų registrą, Elinborg ir Sigurduras Olis sudarė 176 moterų sąrašą, kurios buvo potencialios Holbergo išprievartavimo aukos. Viskas, kuo jie galėjo remtis, buvo Elidžio žodžiai, kad tai „toks pat darbelis”, taigi jie rėmėsi Kolbrun amžiumi su dešimties metų paklaida. Po pirminio tyrimo paaiškėjo, kad jas galima suskirstyti į tris grupes: ketvirtadalis jų vis dar gyveno Husavike, pusė persikėlė į Reikjaviką, o likusi dalis išsibarstė.

— Pakankamai, kad išvestų tave iš proto, — atsiduso Elinborg, žiūrėdama į sąrašą, prieš įteikdama ji Erlendurui.

Pareigūnė pastebėjo, kad jis buvo labiau netvarkingas nei įprastai. Jo barzda kelias dienas neskusta, tankūs rausvai gelsvi plaukai susivėlę, nukaręs ir suglamžytas kostiumas atrodė seniai nevalytas. Elinborg svarstė, ar derėtų atkreipti į tai jo dėmesį, tačiau Erlenduro veido išraiška bylojo, kad nenusiteikęs juokauti.

— Kaip miegi pastaruoju metu? — paklausė ji atsargiai.

— Ant savo subinės, — atkirto Erlenduras.

— O kas dabar? — paklausė Sigurduras Olis. — Ar turėtume tiesiog nueiti pas kiekvieną iš šių moterų ir paklausti, ar prieš keturiasdešimt metų jos buvo išprievartautos? Ar tai nėra šiek tiek... akiplėšiška?

— Aš nematau jokio kito būdo tai padaryti. Pradėkime nuo tų, kurios išsikraustė iš Husaviko, — nusprendė Erlenduras. — Pradėsime ieškoti Reikjavike ir pažiūrėsime, kaip elgtis, jei nepavyks surinkti daugiau informacijos apie šią moterį. Jei tas kvailas šunsnukis Elidis nemelavo, Holbergas užsiminė apie ją Kolbrun. Ji galėjo tai papasakoti savo seseriai, galbūt Runarui. Man reikia grįžti į Keblaviką.

Erlenduras susimąstė.

— Galbūt galėtume šiek tiek susiaurinti sąrašą?

— Susiaurinti? Kaip? — nustebo Elinborg. — Ką tu sugalvojai?

— Man ką tik šovė mintis.

— Kokia? — nekantravo Elinborg.

Darbe ji pasirodė su nauju blyškiai žalios spalvos kostiumėliu, į kurį nelabai kas kreipė dėmesį.

— Giminystė, paveldimumas ir ligos, — paaiškino Erlenduras.

— Teisingai, — pritarė Sigurduras Olis.

— Tarkime, kad Holbergas buvo prievartautojas. Mes neįsivaizduojame, kiek moterų jis išprievartavo. Žinome tik apie dvi, o iš tiesų esame tikri tik dėl vienos. Nors jis tai neigė, viskas byloja, kad šis vis dėlto išprievartavo Kolbrun. Jis buvo Audur tėvas, arba mes bent jau turėtume dirbti laikydamiesi šios prielaidos. Tačiau jis taip pat galėjo turėti kitą vaiką su moterimi iš Husaviko.

— Kitą vaiką? — nusistebėjo Elinborg.

— Prieš Audur.

— Ar tai tikėtina?

— Ar tai tikėtina? — pakartojo Sigurduras Olis.

Erlenduras gūžtelėjo pečiais.

— Ar nori, kad susiaurintume sąrašą iki moterų, kurios pagimdė prieš, kada tai buvo, 1964 metus?

— Nemanau, kad tai bloga mintis.

— Jis gali turėti vaikų bet kur, — ištarė Elinborg.

— Tiesa, tačiau jis nebūtinai išprievartavo daugiau nei vieną moterį, taigi tai rizikingas žingsnis. Ar išsiaiškinai, nuo ko mirė jo sesuo?

— Ne, vis dar aiškinuosi, — atsakė Sigurduras Olis. — Bandžiau rasti informacijos apie jų šeimą, tačiau tai nepadėjo.

— Aš tikrinau informaciją apie Gretarą, — įsiterpė Elinborg. — Jis dingo netikėtai, lyg žemė būtų atsivėrusi ir jį prarijusi. Tačiau niekas jo nė trupučio nepasigedo. Kai motina nesulaukė iš jo žinių ištisus mėnesius, galiausiai nutarė paskambinti policijai. Pareigūnai įdėjo jo nuotrauką į laikraštį ir rodė per televiziją, tačiau nieko nepešė. Tai įvyko 1974 metais, kaip ir didžioji šventė Islandijos įkūrimui paminėti. Ar tuomet buvai festivalyje Tingveliryje?

— Aš buvau ten, — atsakė Erlenduras. — O kas dėl Tingvelirio? Ar manai, kad jis dingo būtent ten?

— Greičiausiai, bet tai viskas, ką žinau. Jie atliko įprastą tyrimą dėl dingusių žmonių bei kalbėjo su asmenimis, kuriuos, jo motinos manymu, Gretaras pažinojo, įskaitant Holbergą ir Elidį. Jie taip pat apklausė tris kitus žmones, bet pastarieji nieko nežinojo. Niekas nepasigedo Gretaro, išskyrus jo motiną ir seserį. Jis gimė Reikjavike, jokios žmonos ar vaikų, jokios merginos, jokių kitų artimųjų. Byla buvo palikta neištirta, o vėliau nutraukta. Jis buvo trisdešimt ketverių.

— Jei jis buvo toks pat malonus, kaip jo draugužiai Elidis ir Holbergas, nesistebiu, kad niekas jo nepasigedo, — įsiterpė Sigurduras Olis.

— Trylika žmonių dingo Islandijoje aštuntajame dešimtmetyje, kai prapuolė Gretaras, — tęsė Elinborg, — dvylika dingo devintajame dešimtmetyje, neskaitant žvejų, prarastų jūroje.

— Trylika dingimų, — nustebo Sigurduras Olis, — ar tai nėra gana daug? Nė viena iš šių bylų neišaiškinta?

— Už to nebūtinai slypi kažkas nusikalstamo. Žmonės dingsta, nori dingti ir dingsta.

— Jei gerai suprantu, — prakalbo Erlenduras, — įvykių seka buvo tokia: Elidis, Holbergas ir Gretaras linksminasi „Kross” šokių salėje vieną rudens savaitgalį 1963 metais.

Jis pastebėjo, kad Sigurduro Olio veidas yra kaip didelis klaustukas.

— „Kross” buvo sena karo ligoninė, kurią pavertė šokių sale. Ten vykdavo tikrai gašlūs šokiai.

— Manau, kad būtent ten pradėjo groti „The Islandic Beatles”, — įsiterpė Elinborg.

— Jie susipažįsta su keletu moterų, ir viena iš jų paskui surengia vakarėlį savo namuose, — tęsė Erlenduras. — Mums reikia pabandyti rasti tas moteris. Holbergas palydi vieną iš jų namo ir išprievartauja. Matyt, jis panaudojo šį būdą ir anksčiau. Jis šnabžda jai tai, ką padarė kitai moteriai. Gali būti, kad ji gyveno Husavike ir tikriausiai niekada nepateikė kaltinimų. Po trijų dienų Kolbrun galiausiai įsidrąsina ir praneša apie nusikaltimą, tačiau susiduria su policininku, neužjaučiančiu moterų, po šokių pasikviečiančių vyrus namo, o paskui šaukiančių apie išprievartavimą. Kolbrun pagimdo mergaitę. Holbergas galėjo žinoti apie kūdikį — mes radome jos antkapio nuotrauką jo rašomajame stale. Kas ją padarė? Kodėl? Mergaitė miršta nuo mirtinos ligos, o jos motina nusižudo po trejų metų. Dar po trejų metų dingsta vienas iš Holbergo draugužių. Holbergas nužudytas prieš kelias dienas ir paliekamas nesuprantamas raštelis.

— Kodėl Holbergas buvo nužudytas dabar, senatvėje? Ar užpuolikas susijęs su jo praeitimi? Ir jei taip, kodėl Holbergas nebuvo užpultas anksčiau? Kam visas tas laukimas?

Galbūt tai nėra susiję su faktu, jei tai tikrai faktas, kad Holbergas buvo prievartautojas?

— Tai neatrodo kaip tyčinė žmogžudystė. Nemanau, kad galime į tai nekreipti dėmesio, — įsiterpė Sigurduras Olis. — Kaip Elidis pasakė: „Koks šunsnukis kaip ginklą naudoja peleninę?” Nemanau, kad už to slypi ilga istorija. Raštelis yra tiesiog pokštas, neiššifruojamas. Holbergo nužudymas nėra susijęs su jokiu išprievartavimu. Greičiausiai turėtume ieškoti jauno vyriškio su žaliu kareivišku švarkeliu.

— Holbergas nebuvo angelas, — paprieštaravo Elinborg. — Galbūt tai žmogžudystė kerštaujant. Matyt, kažkas manė, kad jis to nusipelnė.

— Vienintelis tikrai mums žinomas žmogus, kuris nekentė Holbergo, yra Kolbrun sesuo Keblavike, — pareiškė Erlenduras. — Negaliu įsivaizduoti jos nužudančios ką nors su pelenine.

— Ar nebuvo kažko, kas galėjo tai padaryti už ją? — paklausė Sigurduras Olis.

— Ko?

— Nežinau. Bet kokiu atveju sutinku su ta mintimi, kad kažkas šlaistėsi gretimai, planuodamas kur nors įsilaužti, apvogti ir nuniokoti būstą, o Holbergas sučiupo jį ir gavo smūgį per galvą pelenine. Tai buvo koks nors narkomanas, kvailas kaip bato aulas. Tai visiškai nesusiję su praeitimi. Toks dabar yra Reikjavikas.