Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Jie iššliaužė iš po jo. Sigurduras Olis prispaudė nosinę sau prie nosies ir bandė sustabdyti kraujavimą. Elidis gavo trečią elektros smūgį ir pagaliau nurimo. Apsaugininkai jam uždėjo antrankius ir vargais negalais pakėlė jį. Jie ketino išvesti kalinį, tačiau Erlenduras paprašė šiek tiek palaukti. Jis priėjo prie Elidžio.

— Apie kokią kitą merginą? — paklausė jis.

Elidis nesureagavo.

— Kokią kitą merginą, kurią jis išprievartavo? — pakartojo Erlenduras.

Apsvaigęs nuo elektros smūgio, Elidis pabandė nusišypsoti, tačiau grimasa perkreipė jo veidą. Kraujas tekėjo iš nosies į burną, ir jo dirbtiniai dantys buvo kruvini. Erlenduras bandė nuslėpti nekantrumą savo akyse, lyg jam visai nerūpėtų, ką Elidis žino. Jis bandė atrodyti nepažeidžiamas, stengėsi neišsiduoti. Pareigūnas suprato, kad net menkiausias silpnumas priverčia tokių žmonių kaip Elidis širdis plakti stipriau, paverčia juos tikrais vyrais, suteikia jiems tikslą jų niekingo gyvenimo iliuzijoje. Užtektų net menkiausio nuokrypio — nekantraus balso tono, ženklo akyse, rankų judesio. Elidis sugebėjo išmušti jį iš pusiausvyros, paminėdamas Evą Lindą. Dabar Erlenduras neketino suteikti jam malonumo nuolaidžiaudamas.

Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis.

— Išveskite jį, — ištarė Erlenduras ir nusisuko nuo Elidžio.

Apsaugos darbuotojai ketino išlydėti kalinį, bet jis įsitempė ir nesileido išvedamas. Jis įdėmiai žiūrėjo į Erlendurą, tarsi kažką svarstydamas, bet galiausiai pasidavė ir leidosi išvelkamas iš patalpos. Sigurduras Olis vis dar bandė sustabdyti kraujavimą. Jo nosis buvo ištinusi, o nosinė permirkusi krauju.

— Nemalonus kraujavimas, — ištarė Erlenduras, apžiūrinėdamas Sigurduro nosį. — Nieko daugiau, nieko rimto. Jokių įkirtimų, ir nosis nesulaužyta.

Jis tvirtai sugnybė ją ir Sigurduras Olis suriko iš skausmo.

— Oi, galbūt ir lūžusi, aš ne daktaras, — sudvejojo Erlenduras.

— Tas sumautas išpera, — piktinosi Sigurduras Olis, — tas sumautas išpera.

— Ar jis tik žaidžia su mumis, ar tikrai žino apie kitą moterį? — svarstė Erlenduras, kai jie išėjo iš salės. — Jei buvo dar viena, tikriausiai buvo ir kitų, kurias Holbergas išprievartavo, bet jos niekada apie tai nepranešė.

— Nėra tikslo kalbėtis su tuo vyru, — atsakė Sigurduras Olis. — Jis taip elgėsi norėdamas pasismaginti, vyniodamas mus aplink pirštą. Jis žaidė su mumis. Negali tikėti nė vienu jo žodžiu. Tas pašlemėkas. Tas prakeiktas pašlemėkas.

Jie nuėjo į viršininko kabinetą ir glaustai papasakojo jam, kas nutiko. Išdėstė savo nuomonę, kad vienintelė tinkama vieta Elidžiui yra palata minkštomis sienomis psichiatrijos ligoninėje. Viršininkas su tuo sutiko, tačiau pabrėžė, kad vienintelė išeitis yra laikyti jį čia, Litla-Hraune. Tai ne pirmas kartas, kai Elidis uždarytas vienutėje už smurtavimą kalėjime ir, jokios abejonės, kad ne paskutinis.

Jiems išvažuojant iš kalėjimo ir laukiant, kol atsidarys dideli, mėlyni stovėjimo aikštelės vartai, Sigurduras Olis pastebėjo apsaugos darbuotoją, skubantį link jų ir mojuojantį, kad sustotų. Jie palaukė, kol jis prisivys automobilį. Erlenduras nuleido langą žemyn, sukdamas rankenėlę.

— Jis nori kalbėti su jumis, — šnopuodamas ištarė apsaugininkas.

— Kas? — nesuprato Erlenduras.

— Elidis. Elidis nori kalbėti su jumis.

— Mes jau kalbėjome su Elidžiu, — atsakė Erlenduras. — Pasakykite jam, kad pamirštų.

— Jis sakė, kad suteiks jums reikiamos informacijos.

— Jis meluoja.

— Jis taip sakė.

Erlenduras pažiūrėjo į Sigurdurą Olį, kuris gūžtelėjo pečiais. Jis greitai apsvarstė šią situaciją.

— Gerai? Tuomet mes ateisime, — galų gale nutarė jis.

— Jis nori tik jūsų, nėjo, — pasakė apsaugininkas, žiūrėdamas į Sigurdurą Olį.

♦

Elidis nebuvo dar kartą išleistas iš savo vienutės, todėl Erlendurui teko kalbėti su juo per mažą langelį duryse. Jis buvo atidaromas sklendę stumiant į vieną pusę. Kameroje buvo tamsu, todėl Erlenduras negalėjo įžiūrėti nieko viduje. Jis girdėjo kimų Elidžio balsą ir gurguliavimą. Apsaugininkas palydėjo Erlendurą iki durų ir paliko juodu vienus.

— Kaip laikosi pederastas? — iš pradžių paklausė Elidis.

Užuot atsistojęs prie langelio duryse, jis liko kameros gilumoje. Galbūt gulėjo ant lovos. Galbūt sėdėjo atsirėmęs į sieną. Erlenduras jautė, kad balsas sklinda iš tamsos gilumos. Jis akivaizdžiai buvo nurimęs.

— Tai ne arbatos popietė, — atkirto Erlenduras. — Tu norėjai kalbėti su manimi.

— Ar numanai, kas nužudė Holbergą?

— Mes nežinome. Tai kaip dėl Holbergo?

— Jos vardas buvo Kolbrun, paukštytės, su kuria jis smaginosi Keblavike. Jis dažnai apie tai kalbėdavo. Pasakodavo, kaip jo vos nesučiupo, kai ta mergšė buvo tokia kvaila, kad pareikštų kaltinimus. Jis išklojo visas smulkmenas. Ar nori išgirsti, ką jis sakė?

— Ne, — nukirto Erlenduras. — Kokie buvo tavo santykiai su juo?

— Mes retkarčiais susitikdavome. Aš parduodavau jam gėrimų ir nupirkdavau pornografijos, kai dirbdavau laivuose. Susitikome dirbdami uoste, prieš jam pradedant dirbti sunkvežimių vairuotoju. Mes trindavomės po miestą kartu. Niekada negrįžk prie mergšės, kuri kartą tave atstūmė. Tai buvo pirmasis dalykas, kurio mane išmokė. Jis žinojo, kaip kalbėti, padaryti įspūdį. Jis mokėjo įtikinti moteris. Smagus vyrukas.

— Jūs kartu trindavotės po miestus?

— Būtent todėl ir buvome Keblavike. Mes dažėme Reikjaneso švyturį. Ten buvo prakeiktų vaiduoklių. Kada nors buvai ten? Jie klykia ir staugia visą naktį. Blogiau nei šioj skylėj. Holbergas nebijojo vaiduoklių. Jis nieko nebijojo.

— Ir jis tau papasakojo, kaip užpuolė Kolbrun, kai ką tik buvote susipažinę?

— Jis mirktelėjo man, kartu su ja išeidamas iš vakarėlio. Aš žinojau, ką tai reiškia. Jis buvo tikras žavėtojas. Jis manė, kad tai, kaip išsisuko nuo kaltinimų, yra juokinga. Dažnai šaipydavosi iš kažkokio faro, pas kurį atėjo mergina, o tas sugriovė jos bylą.

— Ar Holbergas ir tas faras pažinojo vienas kitą?

— Nežinau.

— Ar jis kada nors minėjo apie dukterį, kurią Kolbrun pagimdė po išprievartavimo?

— Dukrą? Ne. Ar ji pastojo nuo jo?

— Tu žinai apie kitą išprievartavimą, — tęsė Erlenduras jam neatsakydamas. — Tą kitą moterį, kurią jis išprievartavo. Kas ji buvo? Koks jos vardas?

— Aš nežinau.

— Kodėl pakvietei mane atgal?

— Aš nežinau, kas ji tokia, bet žinau, kada tai įvyko ir kur maždaug ji gyveno. To pakanka, kad rastum ją.

— Kada ir kur?

— Na, taip, žinoma, ir kas man iš to?

— Tau?

— Ką gali man pasiūlyti?

— Aš negaliu nieko pasiūlyti tau ir nieko nenoriu pasiūlyti.

— Be abejo, tu padarysi, ir tuomet aš papasakosiu, ką žinau.

Erlenduras svarstė.

— Negaliu nieko pažadėti, — ištarė jis.

— Negaliu pakęsti sėdėjimo vienutėje.

— Tai štai kodėl iškvietei mane atgal?

— Tu nežinai, ką tai reiškia. Aš baigiu išprotėti šioje kameroje. Jie niekuomet neįjungia šviesų. Aš nežinau, kuri dabar diena. Jie laiko mane kaip gyvulį narve, elgiasi su manimi kaip su žvėrimi.

— Na ir kas? Tu grafas Montekristas! — ištarė Erlenduras sarkastiškai. — Tu esi sadistas, Elidi. Žiauriausias, koks tik gali būti psichopatas ir sadistas. Visiškas idiotas, kuriam patinka smurtas. Homofobas ir sadistas. Tu esi labiausiai atsilikęs nevykėlis, kurį pažįstu. Man nerūpi, net jei laikys tave užrakintą čia visą tavo likusį gyvenimą. Iš tiesų aš einu viršun ir kaip tik tai jiems rekomenduosiu.