Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Kurgi tu buvai? — sušnabždėjo sau Erlenduras.

Jis sėdėjo kėdėje šalia jos vis dar užsidėjęs skrybėlę, apsivilkęs paltą ir mąstė apie savo dukrą, kol galiausiai kietai įmigo.

Erlenduras nenorėjo pabusti, kai kitą rytą Eva Linda pradėjo jį purtyti, bandė išlaikyti atmintyje sapną, kuris jam kėlė tokį patį nepatogumą, kaip ir vakarykštis. Jis žinojo, kad tai tas pats sapnas, tačiau niekaip nesugebėjo mintyse užfiksuoti daugiau nei praeitą kartą, niekaip negalėjo jo perprasti. Viskas, kas išliko, buvo kankinantis diskomfortas. Dar nebuvo nė aštuntos valandos ryto, todėl lauke buvo visiškai tamsu, o lietus ir rudeniniai vėjai vis dar siautėjo. Jo nuostabai, jis užuodė kavą iš virtuvės, o butas buvo pilnas garų, lyg kažkas būtų ką tik išsimaudęs duše. Vyras pastebėjo, kad Eva Linda dėvėjo marškinius ir senus džinsus, stipriai susiveržusi juos diržu aplink liekną juosmenį. Ji buvo basa ir švari.

— Vakar buvai geros formos, — ištarė jis ir tuoj pat pradėjo to gailėtis, tačiau pagalvojo, kad jau seniai turėjo nustoti būti taktiškas su ja.

— Aš apsisprendžiau, — eidama į virtuvę pradėjo kalbėti Eva Linda. — Ketinu padaryti tave seneliu. Senelis Erlenduras.

— Tai vakar buvo tavo paskutinis pasispardymas, ar kaip?

— Ar tu neprieštarausi, jei kurį laiką apsistočiau čia? Tiesiog kol rasčiau naują būstą.

— Man nesvarbu, būk kiek nori.

Jis sėdėjo prie virtuvės stalo kartu su ja ir gurkšnojo kavą, kurią ji įpylė jam į puodelį.

— Ir kaip tu padarei tokią išvadą?

— Tiesiog padariau.

— Tiesiog padarei?

— Ar galiu apsistoti čia, ar ne?

— Pasilik kiek tik nori, juk žinai.

— Ar nustosi manęs klausinėti? Baik tas savo apklausas — atrodo, kad tu visuomet dirbi.

— Aš visuomet dirbu.

— Ar radai merginą iš Gardabairo?

— Ne, tai nėra svarbiausia byla. Vakar kalbėjau su jos vyru, tačiau jis nieko nežinojo. Mergina paliko raštelį, kuriame parašyta: „Jis pabaisa. Ką aš padariau?”

— Kažkas „stūmė” ant jos vakarėlyje?

— „Stūmė?” — nustebo Erlenduras. — Koks čia žodis?

— Ką reikia padaryti nuotakai per vestuves, kad priverstum ją sprukti?

— Nežinau, — atsakė Erlenduras, lyg visai nesidomėtų. — įtariu, kad jaunikis kibino pamerges, o ji tai pamatė. Džiaugiuosi, kad tu turėsi kūdikį. Galbūt jis padės tau ištrūkti iš šio užburto rato. Jau būtų laikas, — susimąstė jis. — Keista, kokia žvali tu esi po vakarykštės savo būsenos.

Jis pasakė tai taip atsargiai, kaip tik galėjo, tačiau gerai žinojo, kad normaliomis aplinkybėmis Eva Linda nebūtų spindinti kaip vasaros diena, nevirtų kavos ir nevaidintų, jog nėra padariusi nieko, kad niekada neveikė nieko, tik rūpinosi savo tėvu. Ji pažiūrėjo į tėvą, ir jis pamatė ją, svarstančią galimybes, laukė jos kalbos, laukė, kol dukra pašoks ir išdėstys savo nuomonę. Tačiau ji to nepadarė.

— Turiu tablečių, — pasakė ji labai ramiai. — Tai neįvyksta savaime, staiga. Tai vyksta lėtai, ilgai, tačiau aš noriu judėti šiuo keliu.

— O kaip kūdikis?

— Tai, ką vartoju, jam nepakenks. Neketinu sužaloti kūdikio. Aš noriu jį turėti.

— Ką tu žinai apie narkotikų poveikį vaisiui?

— Aš žinau.

— Elkis, kaip tau atrodo tinkama. Vartok kažką, jei tai padės atsikratyti priklausomybės, apsistok čia, bute, gerai pagalvok apie save. Aš galiu...

— Ne, — pertraukė jį Eva Linda. — Nedrįsk nieko daryti. Toliau gyvenk savo gyvenimą ir nustok šnipinėti mane. Negalvok apie tai, ką aš darau. Nekreipk dėmesio, jei tau grįžus namo manęs nebus. Nesikišk, jei grįšiu vėlai arba jei visai negrįšiu. Jei taip nutiks, aš dingsiu. Baigta.

— Taigi, tai ne mano reikalas.

— Niekuomet nebuvo tavo reikalas, — atsakė Eva Linda ir gurkštelėjo kavos.

Telefonas suskambo ir Erlenduras turėjo atsistoti, kad atsilieptų. Tai buvo Sigurduras Olis, skambinantis iš namų.

— Negalėjau susisiekti su tavimi vakar, — prakalbo jis.

Erlenduras prisiminė, kad išsijungė mobilųjį, kol kalbėjosi su Elina Keblavike, ir neįsijungė jo.

— Ar yra kokių naujienų? — paklausė Erlenduras.

— Vakar kalbėjausi su vyru, vardu Hilmaras. Tai sunkvežimio vairuotojas, kuris kartais nakvodavo pas Holbergą Nordurmyryje — poilsio stotelė, ar kaip jie ten vadina. Jis pasakojo man, kad Holbergas buvo geras bičiulis, dėl jo niekas nesiskundė. Atrodo, kad visi darbe jį mėgo — paslaugus, likęs bendrauti ir taip toliau, ir taip toliau. Hilmaras negalėjo įsivaizduoti, kad jis turėjo priešų, tačiau pridūrė, kad nepažinojo jo ypač gerai. Jis taip pat minėjo, kad Holbergas buvo lyg nesavas, kai paskutinį kartą, maždaug prieš dešimt dienų, svečiavosi pas jį. Matyt, jis elgėsi keistai.

— Kaip keistai?

— Pasak Hilmaro, Holbergas lyg ir bijojo atsiliepti telefonu, sakė, kad kažkoks bukagalvis vis neatstoja nuo jo, kaip jis pasakė, nuolatos jam skambindamas. Hilmaras pasakojo, kad viešėjo pas jį šeštadienio naktį ir kartą Holbergas paprašė atsiliepti telefonu. Hilmaras taip ir padarė, tačiau skambintojas supratęs, kad tai ne Holbergas, nutrenkė telefono ragelį.

— Ar galime išsiaiškinti, kas paskutiniu metu skambino Holbcrgui?

— Kaip tik tikrinama. Taip pat yra dar vienas dalykas — iš telefonų bendrovės gavau Holbergo skambučių išklotinę ir iš to paaiškėjo kai kas įdomaus.

— Kas?

— Ar pameni jo kompiuterį?

— Taip.

— Mes jo neapžiūrėjome.

— Ne, tai daro technikai.

— Ar pastebėjai, kad jis buvo prijungtas prie telefono?

— Ne.

— Daugelis Holbergo skambučių, tiksliau, beveik visi, buvo nukreipti į interneto serverį. Jis leisdavo savo dienas naršydamas internete.

— Ir ką tai reiškia? — paklausė Erlenduras, kuris visiškai nieko neišmanė apie kompiuterius.

— Galbūt pamatysime tai, kai įjungsime kompiuterį, — atsakė Sigurduras Olis.

♦

Jie atvyko į Holbergo butą Nordurmyryje tuo pačiu metu. Geltonos policijos juostos nebebuvo, todėl neliko jokių matomų ženklų, kad čia buvo įvykdytas nusikaltimas. Nė viename iš viršutinių aukštų nedegė šviesos — atrodė, kad kaimynų nėra namie. Erlenduras turėjo raktą nuo durų. Jie nuėjo tiesiai prie kompiuterio ir jį įjungė. Kompiuteris pradėjo ūžti.

— Tai gana galingas kompiuteris, — pastebėjo Sigurduras Olis, akimirką pasvarstęs, ar turėtų Erlendurui paaiškinti apie dydį ir tipą, tačiau nusprendė to nedaryti. — Gerai, pirmiausia pažiūrėsiu, kokius interneto adresus jis išsaugojo kaip mėgstamiausius. O jų daugybė, velniška daugybė. Galbūt jis parsisiuntė keletą rinkmenų. Oho!

— Kas? — paklausė Erlenduras.

— Jo standusis diskas yra perpildytas.

— Ir tai reiškia?

— Norint užpildyti standųjį diską, reikia velnioniškai daug informacijos. Čia turėtų būti galybė filmų. Štai kažkas, ką jis pavadino Gyvideo3 . Ar turėtume pažiūrėti, kas tai?

— Žinoma.

Sigurduras Olis atvėrė bylą ir atsidarė vaizdo programos langas. Jie pažiūrėjo keletą sekundžių. Tai buvo pornografijos klipas.

— Ar tai, ką jie laikė virš jos, buvo ožys? — paklausė Erlenduras, negalėdamas patikėti.

— Ten yra 312 Gyvideo3 rinkmenų, — ištarė Sigurduras Olis. — Tai gali būti klipai, tokie kaip šis, ir netgi filmai.

— Gyvideo? — nustebo Erlenduras.

— Nežinau, — atsakė Sigurduras Olis. — Galbūt tai reiškia vaizdus su gyvūnais. Ten taip pat yra Gvideo. Gal pažiūrėkime, pavyzdžiui, Gvideo88? Dukart spragtelime... Padidiname langą...