Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Ką jūs jai padarėte? — pakartojo Erlenduras.

— Aš neatsimenu... Kokią teisę turite mane įžeidinėti?! — ištarė jis šiek tiek drebančiu balsu. — Dinkite iš mano sodo, arba aš iškviesiu policiją.

— Ne, Runarai, aš ir esu policija. Neturiu laiko šioms nesąmonėms.

— Ar tai koks nors naujas metodas — užsipulti žmogų kaltinimais ir užgaulioti? — viską pergalvojęs pasipiktino Runaras.

— Gerai, kad paminėjote metodus ir užgauliojimus, — pradėjo Erlenduras. — Kadaise jūs aštuonis kartus buvote apkaltintas tarnybiniais pažeidimais, įskaitant brutalumą. Aš nežinau, kam jūs turėjote tarnauti, kad išlaikytumėte savo darbą, tačiau neatlikote jo pakankamai gerai tarnybai einant į pabaigą, nes galiausiai palikote policiją ir užsitraukėte sau gėdą. Atleistas dėl...

— Užsičiaupkite, — pertraukė jį Runaras suktai žvalgydamasis aplink. — Kaip jūs drįstate?

— ...dėl pasikartojusio seksualinio priekabiavimo.

Jo baltos kaulėtos rankos stipriai suspaudė grėblį, net blyški oda išsitempė, o krumpliai išsišovė. Veidas apsiniaukė. Neapykantos raukšlelės išryškėjo aplink burną, žvilgsnis susiaurėjo, kol akys tapo beveik užmerktos. Važiuodamas pamatyti jo ir pergalvodamas informaciją, gautą iš Elinborg, Erlenduras svarstė, ar Runaras, atgimęs nauju žmogumi, turėtų būti nubaustas už tai, ką padarė praeitame gyvenime. Erlenduras dirbo policijoje pakankamai ilgai, kad būtų girdėjęs istorijas apie pareigūną, apie nemalonumus, kuriuos yra sukėlęs. Tiesą sakant, anksčiau jis buvo sutikęs Runarą keletą kartų, tačiau vyras, kurį jis dabar pamatė sode, buvo toks senas ir nukaršęs, todėl Erlendurui reikėjo šiek tiek laiko įsitikinti, kad tai tas pats asmuo. Istorijos apie Runarą vis dar sklandė policijoje. Kartą Erlenduras skaitė, jog anksčiau ši šalis buvo kitokia ir jis galėjo tai suprasti. Jis suprato, kad laikai keičiasi taip pat kaip ir žmonės, tačiau nebuvo pasirengęs ištrinti praeities.

Jie stovėjo sode vienas priešais kitą.

— Tai kaip dėl Kolbrun?

— Nešdinkis!

— Kai papasakosi man apie Kolbrun.

— Ji buvo sumauta kekšė! — staiga ištarė Runaras pro sukąstus dantis. — O dabar nešdinkis! Viskas, ką ji sakė man ir apie mane, buvo prakeiktas melas. Nebuvo jokio sumauto išprievartavimo. Ji visą laiką melavo!

Erlenduras mintyse piešė vaizdą apie Kolbrun, sėdinčią priešais šį vyrą tuomet, kai ji parašė pareiškimą dėl išprievartavimo. Jis įsivaizdavo, kad ji palaipsniui kaupė savo drąsą, kol galiausiai išdrįso nueiti į policiją ir papasakoti, kas jai nutiko. Jis įsivaizdavo siaubą, kurį ji patyrė, ir norėjo pamiršti, lyg tai niekad nebūtų nutikę, lyg tai būtų buvęs tik košmaras, iš kurio galiausiai pabus. Ir tada suprato, kad niekada nepabus. Ji buvo išniekinta. Ją užpuolė, ir ji tapo grobiu.

— Ji pasirodė trys dienos po įvykio ir apkaltino vyrą išprievartavimu, — pradėjo pasakoti Runaras. — Tai neatrodė labai įtikinama.

— Ir jūs nepatikėjote ja.

— Ji melavo.

— Jūs juokėtės iš jos, menkinote ją ir liepėte pamiršti visa tai. Tačiau ji nepamiršo, ar ne?

Senasis vyras pasižiūrėjo į Erlendurą su pasišlykštėjimu akyse.

— Ir ji nuvyko į Reikjaviką? — toliau tęsė Erlenduras.

— Holbergas niekuomet nebuvo pripažintas kaltu.

— Ir kam už tai reikėtų padėkoti?

Erlenduras įsivaizdavo Kolbrun, besivaidijančią su Runaru biure. Besiginčijančią su juo! Su šiuo vyru! Įrodinėjančią tiesą, kurią jai teko patirti. Bandančią įrodyti jam, kad ji nemeluoja, lyg jis būtų buvęs aukščiausiasis teisėjas jos byloje.

♦

Ji turėjo sukaupti visas jėgas, kad susietų tos nakties įvykius su juo, ir bandė nuosekliai viską papasakoti, tačiau tai buvo per daug skausminga. Ji negalėjo apibūdinti to. Negalėjo apibūdinti kažko, kas buvo neapibūdinama, šlykštu ir pasibjaurėtina. Kažkaip ji sugebėjo sudėlioti savo nerišlią istoriją. Ar tai buvo vaipymasis? Ji nesuprato, kodėl policininkas turėtų vaipytis. Jai susidarė įspūdis, kad jis šaiposi, tačiau to būti negalėjo. Tuomet jis pradėjo klausinėti jos apie įvykio detales.

— Papasakokite tiksliai, kaip viskas įvyko.

Ji žiūrėjo į jį sumišusi. Dvejodama pradėjo savo istoriją iš pradžių.

— Ne, aš tai jau girdėjau. Papasakokite tiksliai, kas nutiko. Jūs mūvėjote kelnaites. Kaip jis nutraukė jums kelnaites? Kaip jis įėjo į jus?

Ar jis kalbėjo rimtai? Galiausiai ji paklausė, ar čia dirba kokia nors moteris.

— Ne. Jei norite apkaltinti šį vyrą išprievartavimu, jūs turite papasakoti tiksliau. Suprantate? Galbūt jūs kaip nors suklaidinote jį, ir jis pamanė, kad pati to norėjote?

Beveik negirdimu balsu ji ištarė, kad tikrai nieko panašaus nebuvo.

— Jūs privalote kalbėti garsiau. Kaip jis numovė jums kelnaites?

Ji buvo tikra, kad tai patyčios. Jis akiplėšiškai kamantinėjo ją, abejojo tuo, ką ji sakė, buvo šiurkštus, kai kurie klausimai buvo tiesmuki, užgaulūs ir nepadorūs. Jis elgėsi lyg manydamas, kad ji išprovokavo užpuolimą, lyg būtų norėjusi turėti lytinių santykių su vyru, galbūt apsigalvojo, bet tuomet jau buvo per vėlu. Per vėlu atsitraukti.

— Nėra jokio reikalo eiti į šokius, flirtuoti su vyru ir tada sustoti pusiaukelėje. Visiškai jokio reikalo, — pareiškė jis.

Galiausiai ji kūkčiodama atsisegė rankinę, išėmė plastikinį maišelį ir padavė jam. Jis atvėrė maišelį ir išėmė jos perplėštas kelnaites...

♦

Runaras paleido grėblį iš rankų ir ketino nueiti, tačiau Erlenduras užtvėrė jam kelią ir prispaudė jį prie namo sienos. Jie žiūrėjo vienas kitam į akis.

— Ji pateikė jums įkaltį, — piktinosi jis. — Vienintelį įrodymą, kurį turėjo. Ji buvo tikra, kad su tuo bus galima susieti Holbergą.

— Ji niekuomet man nieko nepadavė, — sušnypštė Runaras. — Palikite mane ramybėje.

— Ji padavė jums kelnaites.

— Ji melavo.

— Jie privalėjo tave nedelsiant atleisti. Tu apgailėtinas nusmurgęs pabaisa.

Su pasibjaurėjimo išraiška Erlenduras lėtai atsitraukė nuo nukaršusio seno vyro, kuris buvo prispaustas prie sienos.

— Tik norėjau jai parodyti, ko ji gali tikėtis, jei pareikš kaltinimus, — pasakė jis girgždančiu balsu. — Aš dariau jai paslaugą. Teismas juokiasi iš tokių bylų.

Erlenduras apsisuko ir nuėjo šalin stebėdamasis, kaip Dievas, jei toks egzistuoja, gali leisti tokiam kaip Runaras gyventi iki senatvės, tačiau atimti nekaltos ketverių metų mergaitės gyvybę.

♦

Jis planavo grįžti pas Kolbrun seserį, tačiau pirmiausia paskambino į Keblaviko biblioteką. Vaikščiojo tarp lentynų žvalgydamasis į knygų nugarėles, kol rado Bibliją. Erlenduras buvo skaitęs Bibliją daug kartų. Jis atvertė ją ir surado 64-ąją psalmę. Surado eilutę, kuri buvo užrašyta ant antkapio: „Saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko!“

Jis prisiminė tiksliai. Užrašas buvo pirmosios psalmės eilutės tęsinys. Erlenduras perskaitė ją keletą kartų. Paskendęs mintyse pirštais sekė skaitomą vietą ir stovėdamas tarp lentynų tyliai kartojo sakinį.

Pirmoji psalmės eilutė buvo kreipimasis į Viešpatį. Erlenduras beveik galėjo girdėti moters verksmą prieš daugelį metų.

— Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi. 11

Erlenduras sustojo greta banguotomis geležies plokštėmis apdengto balto namo ir išjungė variklį. Jis liko automobilyje ir baigė rūkyti cigaretę. Vyras bandė rūkyti mažiau — iki penkių cigarečių per dieną, kai reikalai klostėsi gerai. Tądien tai jau buvo aštuntoji, nors dar tik trečia valanda dienos.