Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Vyras įtraukė dūmą ir tikėjosi, kad dėl to kaltas čiužinys. Erlendurui gesinant cigaretę, jo palto kišenėje suskambo telefonas. Tai buvo teismo ekspertizės viršininkas su naujienomis, kad jie sugebėjo iššifruoti užrašą ant kapo ir rasti jį Biblijoje.

— Užrašas yra iš 64-osios psalmės, — pranešė viršininkas.

— Taip, — atsakė Erlenduras.

— „Saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko?

— Prašau?

— Taip parašyta ant antkapio: „Saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko.” Iš 64-osios psalmės.

— „Saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko.”

— Ar tai jums nors kiek padeda?

— Neturiu nė menkiausio supratimo.

— Ant nuotraukos buvo dviejų žmonių pirštų atspaudai.

— Taip, Sigurduras Olis man sakė.

— Vieni priklauso Holbergui, tačiau kitų mes neradome savo bylose. Jie ganėtinai išblukę. Labai seni pirštų atspaudai.

— Ar galite pasakyti, kokiu fotoaparatu daryta nuotrauka? — paklausė Erlenduras.

— Neįmanoma to nustatyti, bet abejoju, ar jis buvo labai kokybiškas. 9

Sigurduras Olis pastatė automobilį „Islandijos transporto” kiemo pakraštyje. Sunkvežimiai kieme stovėjo išrikiuoti eilėmis. Kai kurie iš jų buvo pakraunami, kai kurie išvažinėjo, o kiti atbuline eiga riedėjo į prekių sandėlį. Oras buvo pritvinkęs dyzelinio kuro ir naftos dvoko, o sunkvežimių variklių triukšmas buvo kurtinantis. Darbuotojai ir klientai sukiojosi kieme ir sandėlyje.

Meteorologai pranešė dar drėgnesnį orą. Sigurduras Olis stengėsi apsisaugoti nuo lietaus užsitempdamas paltą ant galvos, kai bėgo į sandėlį. Jis skubėjo pas sandėlio viršininką, kuris sėdėjo stiklinėje kabinoje tikrindamas popierius ir atrodė ypač užsiėmęs.

Tai buvo išvargęs apkūnus vyras, dėvintis mėlyną striukę su gobtuvu ir vienintele saga ant pilvo, ir tarp pirštų laikė cigaro nuorūką. Jis girdėjo apie Holbergo mirtį ir sakė jį gerai pažinojęs. Apibūdino senolį kaip patikimą vyrą ir gerą darbininką, kuris pažinojo Islandijos kelių tinklą kaip penkis savo pirštus ir važinėjo jais dešimtmečius iš vieno šalies galo į kitą. Pasakojo, kad vyras buvo uždaras, niekuomet nekalbėdavo apie save ar asmeninius reikalus, niekada nesusidraugavo su kuo nors iš bendrovės ir nekalbėdavo apie tai, kuo dirbo anksčiau, todėl visi manė, jog jis visada buvo sunkvežimio vairuotoju. Jis kalbėjo taip, lyg būtų dirbęs vairuotoju visą gyvenimą. Nevedęs, niekada neturėjo vaikų. Niekada nekalbėjo apie savo artimuosius ir brangius žmones.

— Tai viskas, ką žinau, — užbaigė viršininkas, lyg norėdamas nutraukti pokalbį, išsiėmė žiebtuvėlį iš striukės kišenės ir užsidegė cigaro nuorūką. — Baisi gėda taip išeiti, — papsėdamas cigarą toliau šnekėjo jis.

— Su kuo jis čia daugiausia bendravo? — paklausė Erlenduras stengdamasis neįkvėpti šlykščiai dvokiančio cigaro dūmo.

— Pabandykite pasikalbėti su Hilmaru. Manau, jis pažinojo jį geriausiai. Hilmaras ne vietinis. Jis iš Reidarfjorduro, todėl kartais, kai reikėdavo ilsėtis mieste, jis apsistodavo pas Holbergą Nordurmyryje. Vairuotojai turi laikytis poilsio taisyklių ir privalo apsistoti kur nors mieste.

— Gal žinote, ar jis buvo apsistojęs ten praeitą savaitgalį?

— Ne, jis dirbo rytuose, bet gali būti, kad jis buvo ten užpraeitą savaitgalį.

— Ar įsivaizduojate, kas būtų norėjęs pakenkti Holbergui? Kokie nors nesutarimai darbe ar...

— Ne, nieko panašaus, — po kiekvieno žodžio įtraukdamas dūmą šnekėjo viršininkas. — Pasikalbėk su Hilmaru, bičiuli. Galbūt jis galės tau padėti.

Sekdamas viršininko nuorodomis, Sigurduras Olis rado Hilmarą. Jis stovėjo prie vienos iš sandėlio platformų ir prižiūrėjo pakraunamą sunkvežimį. Hilmaras buvo gremėzdiškas — dviejų metrų ūgio, raumeningas, išraudęs, barzdotas, plaukuotomis rankomis, kyšančiomis iš marškinėlių. Atrodė maždaug penkiasdešimties. Senamadiškos mėlynos petnešos prilaikė jo nudriskusius džinsus. Mažas autokrautuvas kėlė prekes į sunkvežimį. Kitas sunkvežimis įjungęs atbulinę pavarą bandė privažiuoti prie kitos platformos. Tuo pat metu du vairuotojai pyptelėjo ir pradėjo keikti vienas kitą kieme.

Sigurduras Olis priėjo prie Hilmoro ir nestipriai paplekšnojo jam per petį, tačiau vyras to nepastebėjo. Jis paplekšnojo stipriau ir galiausiai Hilmaras atsisuko. Jis matė, kad Sigurduras Olis kalbina jį, tačiau nieko negirdėdamas žiūrėjo žemyn į jį bukomis akimis. Sigurduras Olis pakėlė balsą, bet iš to nebuvo jokios naudos. Jis prakalbo dar garsiau ir akimirką klaidingai pagalvojo, kad aptiko supratimo blyksnį Hilmaro akyse. Hilmaras tiesiog purtė galvą ir pirštu parodė į ausį.

Tuomet Sigurduras Olis padvigubino savo pastangas — išsitempė ir stovėdamas ant pirštų galiukų sušuko kiek tik įstengė, bet kaip tik tą akimirką viskas aplink nutilo ir jo žodžiai visu savo gražumu nuaidėjo per didžiulio sandėlio sienas laukan į kiemą:

— AR TU MIEGOJAI SU HOLBERGU?!

10

Jis grėbė lapus savo sode, kai Erlenduras jį pamatė. Jis nė karto nepakėlė akių, kol detektyvas ilgai stovėjo ir stebėjo, kaip šis senas vyriškis lėtai judėdamas sunkiai dirbo. Vyras nubraukė lašą, kabantį ant nosies galo. Atrodė, kad jam visiškai nerūpi lietus ir kad dėl to sunku tvarkytis su sulipusiais lapais. Jis nieko nedarė skubėdamas, užkabindavo lapus grėbliu ir bandydavo sumesti juos į mažas krūveles. Žmogus vis dar gyveno Keblavike. Gimė ir užaugo čia.

Erlenduras paprašė Elinborg surinkti informaciją apie jį, ir pareigūnė iškasė svarbiausias detales apie seną vyrą, kurį Erlenduras dabar stebėjo sode: apie jo, kaip policininko, karjerą, gausią kritiką dėl vadovavimo ir darbo metodų per daugelį metų policijoje, apie tai, kaip tyrė Kolbrun bylą ir kaip buvo papeiktas dėl to. Ji perskambino ir perdavė informaciją, kol Erlenduras pietavo Keblavike. Jis galvojo aplankyti jį kitą dieną, tačiau stengdamasis išvengti kelionės siaučiančioje audroje nusprendė vykti pas jį dar šiandien.

Jis dėvėjo žalią, šiltą žieminę striukę ir beisbolo kepuraitę. Jo baltos kaulėtos rankos laikė grėblio kotą. Vyras buvo aukštas ir aiškiai matėsi, kad kadaise buvo stiprus ir atrodė daug autoritetingesnė asmenybė nei dabar, būdamas senas, raukšlėtas ir varvančia nosimi. Erlenduras stebėjo jį, seną vyrą, besikrapštantį savo sode. Vyras pakėlė akis nuo lapų, tačiau nekreipė ypatingo dėmesio į stebėtoją. Praėjo nemažai laiko, kol Erlenduras nusprendė pradėti pokalbį.

— Kodėl jos sesuo nenori su manimi kalbėti? — paklausė jis, ir senas vyriškis krūptelėjęs pažvelgė į jį.

— A? Apie ką jūs?

Vyriškis nustojo grėbti.

— Kas jūs esate? — paklausė jis.

— Kaip jūs elgėtės su Kolbrun, kai ji atėjo pareikšti kaltinimų? — kamantinėjo Erlenduras.

Senas vyriškis spoksojo į nepažįstamąjį, įėjusį į jo sodą, ir nusišluostė ranka nosį. Jis nužvelgė Erlendurą nuo galvos iki kojų.

— Ar aš pažįstu jus? — paklausė jis. — Apie ką jūs kalbate? Kas jūs esate?

— Mano vardas Erlenduras, aš tiriu vyriškio iš Reikjaviko, vardu Holbergas, nužudymą. Prieš beveik keturiasdešimt metų jis buvo apkaltintas išprievartavimu. Jūs buvote atsakingas už tą bylą. Išprievartauta moteris buvo vardu Kolbrun. Ji mirusi. Jos sesuo atsisako kalbėti su policija, ir aš bandau išsiaiškinti kodėl. Ji man pasakė: „Po to, ką jūs jai padarėte.” Norėčiau, kad jūs man paaiškintumėte, kodėl ji taip kalbėjo.

Vyriškis žiūrėjo į Erlendurą nepratardamas nė žodžio. Žvelgė jam tiesiai į akis ir tylėjo.