Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Mergaitė mirė nuo piktybinio auglio smegenyse.

Motina nusižudė. 7

Jaunikis pakvietė Erlendurą į savo kabinetą. Jis yra kokybės ir rinkodaros vadybininkas didmenine prekyba užsiimančioje bendrovėje, kuri importuoja pusryčių dribsnius iš Amerikos, ir Erlenduras, niekada gyvenime neragavęs amerikietiškų pusryčių dribsnių, sėdėdamas kabinete galvojo, ką iš tiesų kokybės ir rinkodaros vadybininkas veikia tokioje įmonėje. Tačiau jam neknietėjo paklausti. Jaunikis vilkėjo gerai išlygintus baltus marškinius ir plačias petnešas, jo rankovės buvo paraitotos, lyg kokybės klausimų sprendimai reikalautų visos jo stiprybės. Vidutinio ūgio, šiek tiek putlus, su ūsais ir barzda aplink storalūpę burną. Jo vardas buvo Vigo.

— Jokių žinių iš Disos, — išbėrė Vigo ir atsisėdo prieš Erlendurą.

— Ar buvo kas nors, ką jai pasakėte, kas...

— Visi taip mano, — pasipiktino Vigo. — Visi galvoja, kad tai mano kaltė. Tai blogiausias dalykas. Blogiausia dalis visame šiame reikale. Negaliu to pakęsti.

— Ar prieš pabėgdama ji elgėsi kaip nors neįprastai? Ar įvyko kas nors, kas galėjo ją nuliūdinti?

— Visi tiesiog linksminosi. Na, žinote, vestuvės, juk suprantate, apie ką kalbu?

— Nesuprantu.

— Ar tikrai niekad nedalyvavote vestuvėse?

— Kartą, labai seniai.

— Buvo metas pirmajam šokiui. Kalbos buvo baigtos ir Disos draugės suorganizavo šiek tiek linksmybių — užgrojo akordeonistas ir mes turėjome šokti. Aš sėdėjau prie mūsų stalo, kai visi pradėjo ieškoti Disos, bet ji pradingo.

— Kada paskutinį kartą ją matėte?

— Ji sėdėjo greta manęs ir pasakė, kad jai reikia į tualetą.

— Ar jūs padarėte ką nors, kas galėjo sukelti jos nepasitenkinimą?

— Žinoma, ne! Aš ją pabučiavau ir pasakiau, kad paskubėtų.

— Kiek laiko praėjo, kol pradėjote paieškas?

— Nežinau. Aš sėdėjau su draugais ir tuomet išėjau į lauką parūkyti — visi rūkaliai privalėjo eiti į lauką. Lauke šnekučiavausi su ateinančiais žmonėmis apie šį bei tą. Tuomet grįžau į savo vietą ir su priėjusiu akordeonistu kalbėjau apie šokį bei muziką. Aš taip pat kalbėjausi su keletu kitų žmonių. Manau, tai truko apie pusvalandį, tačiau nesu tikras.

— Ir per tą laiką nė karto jos nematėte?

— Ne. Kai supratome, kad ji dingo, kilo sumaištis. Visi spoksojo į mane, lyg tai būtų mano kaltė.

— Kaip manote, kas jai galėjo nutikti?

— Aš ieškojau visur, kalbėjau su visais jos draugais ir artimaisiais, bet niekas nieko nežinojo. Ar bent jau taip sakė.

— Manote, kad kažkas melavo?

— Na, ji turi kažkur būti.

— Ar žinojote, kad ji paliko raštelį?

— Ne. Kokį raštelį? Ką jūs turite omenyje?

— Ji pakabino kortelę ant to linkėjimų medžio su užrašu: „Jis yra monstras. Ką aš padariau?” Ar žinote, ką ji tuo norėjo pasakyti?

— „Jis yra monstras”, — pakartojo Vigo. — Ką ji turėjo galvoje?

— Aš pamaniau, kad tai galėtumėte būti jūs.

— Aš? — sunerimo Vigo. — Aš nesu padaręs jai nieko blogo, ničnieko. Niekuomet. Tai ne aš. Tai negaliu būti aš.

— Jos paimtą automobilį rado Gardastraetyje. Ar tai jums ką nors sako?

— Ten ji nieko nepažinojo. Ar ketinate pranešti, kad ji dingo?

— Manau, jos tėvai nori duoti jai šiek tiek laiko sugrįžti.

— O jei ji nesugrįš?

— Tuomet ir pamatysime.

Erlenduras trumpam nutilo.

— Aš maniau, jog ji susisiekė su jumis, kad pasakytų, jog viskas gerai, — tęsė jis.

— Luktelkite, ar jūs sakote, kad tai mano kaltė, ir ji su manimi nekalbės, nes aš jai kažką padariau? Jėzau, kokia siaubinga istorija. Ar bent įsivaizduojate, koks buvo jausmas pirmadienį grįžti į darbą? Visi mano kolegos buvo vakarėlyje. Mano viršininkas buvo vakarėlyje! Nejaugi manote, kad tai mano kaltė? Po velnių! Visi mano, kad tai mano kaltė.

— Moterys, — ištarė Erlenduras atsistodamas, — daug sudėtingesnės nei kokybės kontrolė.

♦

Kai tik Erlenduras atvyko į savo biurą, suskambo telefonas. Jis iš karto atpažino balsą, nors ir ilgai nebuvo jo girdėjęs. Jis vis dar buvo aiškus, stiprus ir ryžtingas, nors senyvas. Erlenduras pažinojo Marijoną Brym jau beveik trisdešimt metų ir jų santykiai ne visuomet buvo lengvi.

— Aš ką tik grįžau iš vasarnamio, — ištarė balsas telefone, — ir tik dabar, pasiekusi miestą, išgirdau naujienas.

— Ar tu kalbi apie Holbergą? — paklausė Erlenduras.

— Ar peržiūrėjai pareiškimus apie jį?

— Sigurduras Olis tikrino įrašus kompiuteryje, bet kol kas iš jo jokių žinių. Kokius pranešimus?

— Nesu tikra, ar jie vis dar yra kompiuterio bylose. Galbūt jau ištrinti. Ar yra koks nors įstatymas, kada pareiškimas tampa pasenęs? Ar jie sunaikinti?

— Kurlink tu suki?

— Paaiškėjo, kad Holbergas nebuvo pavyzdingas pilietis, — pranešė Marijona Brym.

— Kodėl?

— Tikėtina, kad jis buvo prievartautojas.

— Tikėtina?

— Jis buvo apkaltintas išprievartavimu, tačiau nepripažintas kaltu. Tai įvyko 1963 metais. Tau reikia peržiūrėti savo ataskaitas.

— Kas apkaltino jį?

— Moteris, vardu Kolbrun. Ji gyveno...

— Keblavike?

— Taip, iš kur žinai?

— Holbergo rašomajame stale radome nuotrauką. Atrodo, ji ten buvo paslėpta. Tai buvo mergaitės vardu Audur antkapio fotografija, tačiau dar nenustatėme, kuriose kapinėse. Aš pažadinau vieną gyvą numirėlį iš Nacionalinio statistikos biuro ir mirties liudijime radau Kolbrun vardą. Ji buvo mažosios mergaitės motina. Audur motina. Ji taip pat mirusi.

Marijona nieko neatsakė.

— Marijona, — ištarė Erlenduras.

— Ir ką tau tai sako? — atsiliepė balsas telefone.

Erlenduras mąstė.

— Na, jei Holbergas išprievartavo motiną, gali būti, kad jis yra mergaitės tėvas, ir todėl nuotrauka buvo jo rašomajame stale. Mergaitė buvo vos ketverių, kai mirė, ji gimė 1964 metais.

— Holbergas nebuvo pripažintas kaltu, — pasakė Marijona Brym. — Byla buvo nutraukta dėl įrodymų stokos.

— Manai, kad ji išsigalvojo?

— Tuo metu tai būtų nelabai tikėtina, bet mes nieko negalime įrodyti. Žinoma, moteriai labai sunku pateikti kaltinimus dėl tokio smurto. Tu negali įsivaizduoti, ką jai teko patirti prieš beveik keturiasdešimt metų. Moteriai pakankamai sunku žengti tokį žingsnį net ir šiais laikais, bet tuomet tai buvo dar sunkiau. Vargu ar ji tai darė, kad pajuokautų. Galbūt nuotrauka yra tam tikras tėvystės įrodymas. Kitaip kodėl Holbergas laikė ją savo rašomajame stale? Išprievartavimas įvykdytas 1963 metais. Tu sakai, kad Kolbrun susilaukė dukters po metų. Po ketverių metų duktė mirė. Kolbrun ją palaidojo. Holbergas čia kažkaip įsipainiojęs. Galbūt jis pats padarė nuotrauką, tačiau neįsivaizduoju kodėl. O galbūt tai nesusiję.

— Be abejo, jis negalėjo dalyvauti laidotuvėse, tačiau galėjo nuvykti prie kapo vėliau ir jį nufotografuoti. Ar turi galvoje kažką panašaus?

— Tokia galimybė taip pat yra.

— Taip?

— Galbūt Kolbrun nuotrauką padarė pati ir nusiuntė ją Holbergui.

Erlenduras akimirkai susimąstė.

— Tačiau kodėl? Jei jis prievartautojas, kodėl ji siuntė mažos mergaitės kapo nuotrauką?

— Geras klausimas.

— Ar mirties liudijime nurodyta, nuo ko Audur mirė? — paklausė Marijona Brym. — Ar tai buvo nelaimingas atsitikimas?

— Ji mirė dėl smegenų auglio. Ar manai, kad tai gali būti svarbu?

— Ar buvo atliktas skrodimas?

— Be abejo, daktaro vardas nurodytas mirties liudijime.