Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Ir jūs neįsivaizduojate, kas nutiko?

— Nė menkiausios užuominos, — atsakė mergaitės motina.

— Nieko, — pritarė tėvas.

— Ar čia vestuvinės dovanos? — Erlenduras pažiūrėjo į didelį pietų stalą, nukrautą spalvingomis dėžėmis su dailiais kaspinais ir gėlėmis. Stebimas poros jis priėjo prie stalo. Nė karto gyvenime nematęs tokios gausybės dovanų, svarstė, kas galėtų būti jų viduje. Indai ir dar daugiau indų — įsivaizdavo jis.

Na ir gyvenimas.

— O kas yra čia? — paklausė jis, pirštu rodydamas į medžio atraižą didelėje vazoje, stovinčią stalo gale.

Prie medžio šakų kaspinais buvo pririštos širdies formos raudonos kortelės.

— Tai linkėjimų medis.

— Kas? — nustebo Erlenduras.

Per savo gyvenimą jis dalyvavo tik vieneriose vestuvėse, kurios vyko ganėtinai seniai, ir ten nebuvo jokių linkėjimų medžių.

— Svečiai parašė sveikinimus nuotakai bei jaunikiui ir korteles kabino ant medžio. Daug linkėjimų buvo parašyta ir pakabinta prieš Disai Ros dingstant, — pasakojo motina, vis dar laikydama nosinę sau prie veido.

Mobilusis telefonas suskambo Erlenduro palto kišenėje. Jis bandė apgraibomis ištraukti telefoną, tačiau šis įstrigo kišenėje ir, užuot kantriai bandęs jį išlaisvinti, Erlenduras energingai truktelėjo ir kišenė jį pagaliau atidavė. Ranka, laikanti telefoną, atšoko ir sulaužė linkėjimų medį. Erlenduras žvilgsniu atsiprašė poros ir atsiliepė.

— Ar tu važiuosi su mumis į Nordurmyrį? — be jokių įžangų paklausė Sigurduras Olis. — Kad geriau apžiūrėtume butą.

— Ar tu jau ten? — paklausė Erlenduras ir paėjo atokiau.

— Ne. Aš lauksiu tavęs, — atsakė Sigurduras Olis. — Kur, po velnių, tu esi?

Erlenduras nutraukė pokalbį.

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, — pažadėjo jis porai. — Nemanau, kad jai gresia pavojus. Jūsų dukra tikriausiai tik pabūgo ir dabar yra apsistojusi pas draugus. Neturėtumėte per daug jaudintis. Esu tikras, kad ji netrukus paskambins.

Pora pasilenkė prie atvirukų, nukritusių ant žemės. Erlenduras pastebėjo, kad jie nepamatė keleto atvirukų, kurie nukrito po kėde, todėl pasilenkė jų pakelti. Perskaitęs linkėjimus jis pažvelgė į porą.

— Ar jūs tai matėte? — paklausė jis ir padavė jiems atviruką.

Tėvas perskaitė žinutę ir nuostaba perkreipė jo veidą. Jis perdavė atviruką žmonai. Ji perskaitė jį keletą kartų, tačiau nieko nesuprato. Erlenduras paėmė atviruką iš jos rankų ir dar kartą jį peržvelgė. Žinutė buvo nepasirašyta.

— Ar tai jūsų dukters raštas? — paklausė jis.

— Manau, taip, — atsakė motina.

Erlenduras rankose apvertė atviruką ir dar kartą perskaitė žinutę:

Jis yra monstras. Ką aš padariau? 5

— Kur tu buvai? — Sigurduras Olis pasiteiravo Erlenduro, kai šis grįžo iš darbo, tačiau atsakymo nesulaukė.

— Ar Eva Linda bandė su manimi susisiekti? — paklausė jis.

Sigurduras Olis atsakė taip nemanantis. Jis žinojo apie Erlenduro dukrą ir jos problemas, bet jie vengė apie tai kalbėti. Asmeniniai reikalai būdavo aptarinėjami itin retai.

— Kas nors naujo dėl Holbergo? — paklausė Erlenduras ir nuėjo tiesiai į savo kabinetą.

Sigurduras Olis nusekė iš paskos ir užvėrė duris. Žmogžudystės nebuvo dažnos Reikjavike ir tais retais atvejais, kai būdavo įvykdytos, susilaukdavo didelio dėmesio. Kriminalinis skyrius laikosi taisyklės — neinformuoti žiniasklaidos dėl tyrimo detalių, nebent tai būtina. Tai netaikoma šiuo atveju.

— Sužinojome apie jį šiek tiek daugiau, — pranešė Sigurduras Olis, atversdamas aplanką, kurį laikė. — Jis yra šešiasdešimt devynerių metų amžiaus, gimė Soidaurkroukure. Paskutinius metus dirbo sunkvežimių vairuotoju „Islandijos transporte”. Kartais ten uždarbiaudavo.

Sigurduras Olis trumpam nutilo.

— Ar neturėtume pakalbėti su jo bendradarbiais? — paklausė Sigurduras Olis, tiesindamas kaklaraištį.

Sigurduras Olis vilkėjo naują kostiumą — aukštas ir gražus, baigęs kriminologiją Amerikos universitete. Jis buvo toks, koks nebuvo Erlenduras — šiuolaikiškas ir organizuotas.

— Ką apie tai mano žmonės biure? — paklausė Erlenduras, sukinėdamas vos besilaikančią megztinio sagą, kuri galiausiai įkrito jam į delną.

Jis buvo stambus, tvirtai sudėtas, tankiais gelsvai rusvais plaukais, vienas iš labiausiai patyrusių detektyvų komandoje. Jis viską darydavo savaip. Jo viršininkai ir kolegos seniai pasidavė kovoje su juo. Tai truko metų metus. Erlenduras tam neprieštaravo.

— Tikriausiai koks nors pakvaišėlis, — atsakė Sigurduras Olis. — Šiuo metu ieškome to žalio kareiviško švarkelio, vaikio, kuris norėjo pinigų, bet supanikavo, kai Holbergas atsisakė jų duoti.

— O kaip Holbergo šeima? Ar jis apskritai turėjo šeimą?

— Jokios šeimos, tačiau mes dar neturime visos informacijos. Bandome ją sulipdyti: šeima, draugai, bendradarbiai.

— Pagal jo buto vaizdą manau, kad jis ilgai buvo viengungis.

— Tu, be abejo, žinotum, — leptelėjo Sigurduras Olis, tačiau Erlenduras apsimetė negirdėjęs.

— Ar kas nors girdėti iš patologų, teismo ekspertizės?

— Pirminė ataskaita parengta. Joje nieko, ko mes nežinotume. Holbergas mirė nuo smūgio į galvą. Smūgis buvo stiprus, tačiau iš tiesų viską lėmė peleninės forma ir aštrūs jos kraštai. Kaukolė skilo ir jis mirė akimirksniu... Arba beveik. Atrodo, griūdamas kliudė staliuko kampą. Kaktoje jis turėjo gilią žaizdą, kuri atitiko stalo kampą. Ant peleninės rasti Holbergo ir dar du pirštų atspaudų rinkiniai, iš kurių vienas rastas ir ant pieštuko.

— Ar tai reiškia, kad jie žudiko?

— Labai tikėtina, kad jie yra žudiko, taip.

— Teisingai, tipiška, šiurkšti islandiška žmogžudystė.

— Tipiška, ir tai yra prielaida, prie kurios mes dirbame.

♦

Vis dar lijo. Žemo slėgio frontas, kuris šiuo metų laiku ateina iš Atlanto gilumos, sėkmingai judėjo rytų kryptimi per Islandiją, atnešdamas vėją, drėgmę ir žiemišką tamsą. Kriminalistų komanda vis dar dirbo pastate Nordurmyryje. Geltona policijos juosta, aptvėrusi pastatą, Erlendurui priminė elektros požeminių linijų šulinį: anga kelyje, purvinas gaubtas virš jos, šviesos mirkčiojimas viduje ir kruopščiai apsukta geltona juosta. Tuo pačiu būdu policija aptvėrė nusikaltimo vietą geltona plastikine juosta su įstaigos pavadinimu, atspausdintu ant jos. Erlenduras ir Sigurduras Olis sutiko Elinborg bei kitus detektyvus, kurie per visą rudenišką naktį iki pat ryto nuodugniai apieškojo pastatą ir kaip tik baigė savo darbus.

Žmonės iš gretimų pastatų buvo apklausti, tačiau niekas nepastebėjo įtartinos veiklos nusikaltimo vietoje nuo pirmadienio ryto iki kol buvo surastas kūnas.

Netrukus pastate neliko nieko, išskyrus Erlendurą ir Sigurdurą Olį. Kraujas ant kilimo pajuodavo. Peleninė, pieštukas ir aplankas buvo paimti kaip įkalčiai. Visgi galėjai pamanyti, kad nieko neįvyko. Sigurduras Olis nuėjo apžiūrėti darbo kambario ir koridoriaus į miegamąjį, kol Erlenduras žvalgėsi svetainėje. Jie užsimovė baltas gumines pirštines. Nuotraukos buvo užklijuotos ant kartono, pakabintos ant sienų ir atrodė tarsi pirktos iš į namus atėjusio prekybos agento. Knygų lentynose buvo verstiniai trileriai, knygos minkštais viršeliais iš knygų klubo. Kai kurios perskaitytos, kitos — akivaizdžiai nepaliestos. Jokių įdomių knygų kietais viršeliais. Erlenduras pasilenkė beveik iki pat grindų, kad perskaitytų knygų iš apatinės lentynos pavadinimus, tačiau atpažino tik vieną — Nabokovo „Lolitą” minkštu viršeliu. Jis ištraukė ją iš lentynos. Šis leidinys anglų kalba tikrai buvo skaitytas.