Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Šiandien kalbėjau su mama. O gal tiksliau, ji kalbėjo su manimi ir klausė, ar galėčiau pakalbėti su tavimi. Šaunu turėti išsiskyrusius tėvus.

— Ar tavo motinai ko nors reikia iš manęs? — paklausė Erlenduras nustebęs.

Po dvidešimties metų ji vis dar jo nekentė. Per visą tą laiką jis tik kartą trumpai ją matė, tačiau neapykantos veide buvo neįmanoma su niekuo supainioti. Tą kartą jie kalbėjosi apie Sindrių Snaerą, tačiau to pokalbio nenorėtų prisiminti.

— Ji tokia snobiška kalė.

— Nekalbėk taip apie savo motiną.

— Tai dėl kažkokių jos baisiai turtingų draugų iš Gardabairo. Jie ištekino savo dukrą savaitgalį, o ji paspruko iš vestuvių. Tikrai gėdinga. Tai įvyko šeštadienį ir nuo tada ji su niekuo nesusisiekė. Mama buvo vestuvėse, ir šis skandalas ją visiškai pribloškė. Taigi, aš turiu paklausti, ar pakalbėsi su merginos tėvais. Tie prakeikti snobai nenori nieko skelbti laikraščiuose, tačiau jie žino, kad tu kriminalistas, ir įsivaizduoja, jog gali viską padaryti tyliai bei ramiai. Taigi, aš esu ta, kuri turi paklausti, ar pakalbėsi su ta šutve. Ne mama. Aišku? Negaliu pakęsti!

— Ar tu pažįsti tuos žmones?

— Na, aš nebuvau pakviesta į vestuves. Ta sumauta mergše.

— Bet tu pažinojai merginą?

— Šiek tiek.

— Kur ji galėjo pabėgti?

— Iš kur man žinoti?

Erlenduras gūžtelėjo pečiais.

— Kaip tik mąsčiau apie tave, — pasakė jis.

— Šaunu, — nudžiugo Eva Linda. — Aš kaip tik svarsčiau, ar...

— Neturiu pinigų, — pertraukė ją Erlenduras, sėdėdamas fotelyje priešais. — Ar tu alkana?

Eva Linda pasirąžė.

— Kodėl tu visada pradedi šnekėti apie pinigus? — paklausė ji, ir Erlenduras pasijuto, lyg dukra ką tik būtų pavogusi jo mintis.

— O kodėl aš niekada negaliu su tavimi pasišnekėti? Taškas.

— Ai, eik po velnių.

— Kodėl tu taip kalbi? Kas tau negerai? „Eik velniop! Kaip tau stovi?” Kokia čia kalba?

— Jėzau, — sunkiai atsiduso Eva Linda.

— Kas tu esi dabar? Su kuriuo personažu dabar kalbu? Kuri dabar iš tos kvailių minios?

— Nepradėk savo nesąmonių. „Kas tu esi dabar?” — pamėgdžiojo jį, — „Kuri esi iš tos kvailių minios?” Aš čia. Sėdžiu priešais tave. Aš esu tokia!

— Eva.

— Dešimt tūkstančių kronų! — sušuko ji. — Ką tau reiškia? Nejau negali surasti dešimt tūkstančių? Juk maudaisi piniguose.

Erlenduras žiūrėjo į savo dukrą. Jai kažkas nutiko, tą jis pastebėjo tik jai atvykus. Mergina sunkiai kvėpavo, ant jos kaktos blizgėjo prakaito lašai ir sėdėdama ji nuolat muistėsi. Atrodė, kad ji sirgo.

— Ar tu prastai jautiesi? — paklausė jis.

— Viskas gerai. Man tiesiog reikia šiek tiek pinigų. Prašau, nebūk toks nesukalbamas.

— Ar tu sergi?

— Prašau.

Erlenduras toliau žiūrėjo į savo dukrą.

— Ar tu bandai mesti? — pasiteiravo jis.

— Prašau, dešimt tūkstančių. Juk tai niekis. Tau nieko nereiškia. Aš pažadu daugiau niekuomet neprašyti tavęs pinigų.

— Taip, panašiai. Kiek laiko tu... — Erlenduras dvejojo nežinodamas, kaip tai pasakyti, — nevartoji to dalyko?

— Nesvarbu. Aš mečiau. Mečiau! Mečiau! Mečiau! Mečiau! Mečiau! Mečiau! Mečiau! — Eva Linda atsistojo. — Duok man dešimt tūkstančių. Prašau. Penkis. Duok man penkis tūkstančius. Argi neturi tiek pinigų savo kišenėje? Penkis! Juk tai skatikai.

— Kodėl dabar tu bandai sustoti?

Eva Linda spoksojo į tėvą.

— Daugiau jokių kvailų klausimų. Aš nemetu. Mesti ką? Kodėl aš turėčiau mesti? Nustok šnekėti tas nesąmones!

— Kas vyksta? Dėl ko tu taip jaudiniesi? Ar tu sergi?

— Taip. Aš sergu kaip kiaulė. Ar gali man paskolinti dešimt tūkstančių? Tai paskola, todėl aš grąžinsiu. Na, godus šunsnuki?

— „Godus” yra puikus žodis. Ar tu prastai jautiesi, Eva?

— Kodėl tu vis klausinėji? — riktelėjo ji labai susijaudinusi.

— Ar tu karščiuoji?

— Duok man pinigų. Du tūkstančius! Tai niekis! Tu nesupranti. Kvailas senas vėpla!

Dabar jau ir Erlenduras atsistojo, o ji priėjo lyg ruoštųsi pulti.

Jis negalėjo suvokti šio staigaus agresyvumo. Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

— Į ką tu spoksai? — ji išrėkė jam tiesiai į veidą. — Geidi manęs? Ar ištvirkęs senas tėtukas geidžia manęs?

Erlenduras sudavė jai per veidą, tačiau nestipriai.

— Ar mėgaujiesi tuo? — nenurimo ji.

Jis trenkė jai dar kartą, šįkart stipriau.

— Tau jau stovi? — iškošė ji.

Erlenduras atšoko. Duktė niekada šitaip su juo nekalbėjo. Akimirksniu ji tapo monstru. Jis niekada nematė jos tokios. Vyras jautėsi bejėgis prieš ją ir palaipsniui jo pyktis peraugo į gailestį.

— Kodėl dabar bandai mesti?

— Aš nebandau mesti! — šaukė ji. — Kas tau negerai? Argi nesupranti, ką tau sakau? Kas prakalbo apie metimą?

— Kas negerai, Eva?

— Baik su tais „kas negerai, Eva”. Ar gali man duoti penkis tūkstančius?

Atrodė, kad ji po truputį rimsta. Galbūt suprato, kad nuėjo per toli. Ji negalėjo taip kalbėti su savo tėvu.

— Kodėl ne? — neatlyžo Erlenduras.

— Ar duosi man dešimt tūkstančių, jei tau pasakysiu?

— Kas nutiko?

— Penkis tūkstančius.

Erlenduras spoksojo į savo dukrą.

— Ar tu laukiesi? — nustebo jis.

Eva dėbtelėjo į tėvą ir nuolankiai nusišypsojo.

— Bingo! — ištarė ji.

— Bet kaip? — sunkiai atsiduso Erlenduras.

— Ką turi galvoje „kaip”? Ar nori, kad viską smulkiai papasakočiau?

— Nereikia tų gudrių šnekų. Juk tu, be abejo, saugaisi? Prezervatyvai? Tabletės?

— Aš nežinau, kas nutiko. Tai tiesiog įvyko.

— Ir tu nori mesti kvaišalus?

— Jau nebe. Jau negaliu. Dabar pasakiau tau viską. Viską! Tu skolingas man dešimt tūkstančių.

— Kad apsvaigintum savo kūdikį?

— Tai ne kūdikis, kvaily. Tai niekas. Smėlio smiltelė. Aš negaliu tuojau pat mesti. Mesiu rytoj, prižadu. Tik ne dabar. Du tūkstančiai. Ką tau reiškia?

Erlenduras priėjo arčiau.

— Bet tu bandei. Juk nori mesti. Aš tau padėsiu.

— Aš negaliu! — išrėkė Eva Linda.

Prakaitas tekėjo jos veidu ir ji bandė nuslėpti visą kūną krečiantį drebulį.

— Štai kodėl atėjai pas mane, — svarstė Erlenduras. — Galėjai eiti bet kur kitur, kad gautum pinigų. Jau esi tai dariusi anksčiau. Tačiau atėjai pas mane, nes norėjai...

— Nustok taukšti niekus. Aš atėjau, nes manęs paprašė mama ir todėl, kad turi pinigų. Jokių kitų priežasčių. Jei tu man jų neduosi, gausiu kitur. Tai ne problema. Daugybė senų vyrukų, tokių kaip tu, yra pasirengę man sumokėti.

Erlenduras neleido jai išmušti savęs iš vėžių.

— Ar kada nors jau buvai nėščia?

— Ne, — atsakė Eva Linda, nežiūrėdama jam į akis.

— Kas vaiko tėvas?

Eva Linda neteko žado ir žiūrėjo į tėvą išplėtusi akis.

— Ei! — sušuko ji. — Ar aš atrodau lyg ką tik atėjusi iš jaunavedžių apartamentų prakeiktame „Sagos” viešbutyje?

Ir prieš Erlendurui sureaguojant, ji nustūmė jį šalin, laiptais žemyn išbėgo iš buto į gatvę, kur pranyko šaltame rudens lietuje.

Jis lėtai uždarė duris, svarstydamas, ar jo reakcija buvo tinkama. Atrodė, kad jie nebegali kalbėtis vienas su kitu nesiginčydami, nešaukdami, ir jau buvo pavargęs nuo to.

Nebeturėdamas apetito jis sėdėjo savo fotelyje, paskendęs mintyse spoksojo į nieką ir jaudinosi dėl Evos Lindos. Galiausiai jis paėmė skaitomą knygą, kuri atversta gulėjo ant stalo. Tai buvo viena iš mėgstamiausių serijų, aprašanti sunkius išbandymus ir lemtingus įvykius laukinėje gamtoje.