Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Niekinga, betikslė ir įvykdyta nebandant nuslėpti ar pakeisti įkalčių bei įrodymų.

— Taip, — pritarė Erlenduras. — Apgailėtina islandiška žmogžudystė.

— Nebent jis griuvo ant stalo ir galva trenkėsi į peleninę, — svarstė Sigurduras Olis.

Jų kolegė Elinborg stovėjo greta. Kol žvalgėsi name, Erlenduras stengėsi apriboti policininkų ir teismo ekspertizės pareigūnų bei paramedikų veiklą.

— Ir nukritęs užrašė nesuprantamą žinutę? — nusistebėjo Erlenduras.

— Jis galėjo ją laikyti rankoje.

— Ar ši žinutė tau ką nors sako?

— Galbūt tai Dievas, — spėliojo Sigurduras Olis. — Galbūt žudikas, nenumanau. Paskutiniojo žodžio pabrėžimas intriguoja — jis parašytas didžiosiomis raidėmis.

— Man tai neatrodo užrašyta paskubomis. Paskutinis žodis parašytas didžiosiomis raidėmis, tačiau du pirmieji — dailyraščiu. Juos rašydamas svečias neskubėjo. Tačiau išeidamas jis neuždarė durų. Ką gi tai reiškia? Užpuola žmogų bei greitai išbėga, tačiau palieka paslaptingą raštelį ant popieriaus skiautės ir labai stengiasi pabrėžti paskutinį žodį.

— Tai buvo skirta jam, — nutarė Sigurduras Olis. — Turiu galvoje lavoną. Jis negalėjo būti skirtas niekam kitam.

— Nebūčiau tuo tikras, — paprieštaravo Erlenduras. — Koks tikslas palikti tokią žinutę ant mirusio kūno? Ką jis bandė pasakyti tai darydamas? Ar žudikas bando bendrauti su mumis, ar kalbasi su savimi? O gal jis kalba su auka?

— Prakeiktas kvaiša, — burbtelėjo Elinborg siekdama raštelio, tačiau Erlenduras ją sustabdė.

— Jų galėjo būti daugiau nei vienas, — pastebėjo Sigurduras Olis. — Užpuolikų, turiu galvoje.

— Nepamiršk pirštinių, Elinborg, — priminė Erlenduras, lyg kalbėtų su vaiku. — Nesugadink įrodymų. Žinutė buvo parašyta ant stalo, štai ten, — pridūrė jis rodydamas į kampą. — Popieriaus lapas išplėštas iš aukos sąsiuvinio.

— Jų galėjo būti daugiau nei vienas, — pakartojo Sigurduras Olis, manydamas, kad jo mintis verta dėmesio.

— Taip, taip, — pritarė Erlenduras. — Galbūt.

— Šiek tiek šaltakraujiška, — pastebėjo Sigurduras Olis. — Pirmiausia nužudai seną vyriškį, o tada prisėdi užrašyti žinutės. Argi tam nereikia plieninių nervų? Argi žmogus, galintis šitaip pasielgti, nėra visiškas šunsnukis?

— Arba bebaimis, — paprieštaravo Elinborg.

— Arba žmogus, turintis mesijo kompleksą, — svarstė Erlenduras.

Jis pasilenkė, kad pakeltų raštelį, ir studijavo jį tyloje. „Vienas ryškus mesijo kompleksas”, — pamanė jis. 2

Erlenduras sugrįžo į daugiabutį, kuriame gyveno, tik dešimtą valandą vakare ir įkišo pusfabrikatį į mikrobangų krosnelę. Stovėjo ir stebėjo už stiklo besisukantį maistą. „Geriau nei televizija”, — pamanė jis. Lauke stūgavo rudeniniai vėjai — tik lietus ir tamsa.

Jis galvojo apie žmones, kurie palikdavo raštelius ir dingdavo. Ką jis užrašytų būdamas tokioje situacijoje? Kam skirtų žinutę? Mintyse šmėstelėjo jo dukra Eva Linda. Ji buvo priklausoma nuo narkotikų ir tikriausiai norėtų žinoti, ar jis turi pinigų. Jo sūnus Sindris Snaeras neseniai baigė trečiąjį reabilitacijos kursą. Žinutė jam būtų paprasta: „Daugiau jokios Hirosimos.”

Mikrobangų krosnelei supypsėjus tris kartus, Erlenduras nusišypsojo. Jis niekad nė negalvojo dingti.

Erlenduras ir Sigurduras Olis apklausė kaimyną, radusį kūną. Tuo metu jo žmona buvo namuose ir kalbėjo apie berniukų išvežimą pas savo motiną. Kaimynas, vardu Olafuras, pasakė, kad visa jo šeima — žmona ir du sūnūs — kasdien išeidavo į mokyklą ir darbą aštuntą valandą ryte ir be ketvirtos valandos popiet namuose nieko nebūdavo. Parvežti berniukus iš mokyklos buvo jo darbas. Jie nepastebėjo nieko neįprasto, kai išvyko ryte. Vyriškio buto durys buvo uždarytos. Praeitą naktį jie kietai miegojo. Nieko negirdėjo. Su savo kaimynu jie neturėjo bendrų reikalų. Nors jie kelerius metus gyveno aukštu aukščiau, kaimyno gerai nepažinojo.

Patologai dar nenustatė tikslaus mirties laiko, tačiau Erlenduras įsivaizduoja, kad žmogžudystė buvo įvykdyta maždaug vidudienį — intensyviausiu paros metu. „Kaip kas nors šiais laikais išvis gali atrasti laiko tokiems dalykams?” — mąstė jis. Žiniasklaida pranešė, kad maždaug septyniasdešimties metų vyriškis, vardu Holbergas, rastas negyvas savo bute Nordurmyryje, greičiausiai nužudytas. Visų, kas per paskutines dvidešimt keturias valandas pastebėjo ką nors įtartino rajone, kuriame gyveno Holdbergas, buvo prašoma susisiekti su Reikjaviko policija.

Erlenduras buvo apytikriai penkiasdešimties, išsiskyręs prieš daugelį metų, dviejų vaikų tėvas. Jis niekada neleido niekam sužinoti, kad negali pakęsti savo vaikų vardų. Jo buvusi žmona, su kuria beveik nekalbėjo jau du dešimtmečius, tuo metu manė, kad šie vardai skambėjo mielai. Skyrybos buvo ganėtinai bjaurios, ir Erlenduras daugiau ar mažiau prarado ryšį su savo vaikais, kai jie dar buvo maži. Šiek tiek ūgtelėję, jie kreipėsi į tėvą ir jis priėmė juos, tačiau gailėjosi to, kuo jie tapo. Labiausiai jis sielvartavo dėl Evos Lindos likimo. Sindriui Snaerui sekėsi geriau. Bet tik šiek tiek.

Jis ištraukė maistą iš mikrobangų krosnelės ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Tai buvo vieno kambario butas, kur tik įmanoma prikrautas knygų. Ant sienų kabėjo senos šeimos fotografijos su artimaisiais iš rytinių fiordų, kur jis gimė. Jis neturėjo savo ar savo vaikų nuotraukų. Senas „Nordmende” televizorius stovėjo priešais sieną, o prieš jį — nutriušęs fotelis. Erlenduras stengėsi išlaikyti butą ganėtinai tvarkingą, kad reikėtų kuo mažiau kuopti.

Jis negalėjo tiksliai pasakyti, ką valgė. Įmantri pakuotė žadėjo gardų Rytų malonumą, tačiau paties patiekalo, apkepto su tešla, skonis buvo kaip plaukų aliejaus. Erlenduras pastūmė tai šalin. Jis svarstė, ar vis dar turi ruginės duonos, pirktos prieš keletą dienų, ir ėrienos pašteto. Suskambėjo durų skambutis — Eva Linda nusprendė užsukti.

— Kaip tau stovi? — paklausė ji įeidama pro duris ir sudribdama ant sofos.

Jį erzino tokia kalbos maniera.

— Ei, — pasipiktino Erlenduras ir uždarė duris. — Nekalbėk man tokių nesąmonių.

— Maniau, norėjai, kad atsargiau rinkčiausi žodžius, — atkirto Eva Linda, kuriai tėvas nuolat priekaištaudavo dėl kalbos.

— Tuomet pasakyk ką nors protingo.

Sunku buvo nuspėti, kokią asmenybę ji vaidino šįvakar. Eva Linda buvo geriausia jam žinoma aktorė, tačiau tai nieko nereiškia, nes jis niekuomet nebuvęs kine ar teatre ir per televiziją dažniausiai žiūrėdavo mokomąsias programas. Evos Lindos vaidinimai dažniausiai būdavo nuo vienos iki trijų dalių šeimos dramos, kurių pagrindinis tikslas — išvilioti pinigų iš tėvo. Tai nenutikdavo labai dažnai, nes pinigams gauti Linda žinojo ir kitų būdų, apie kuriuos Erlenduras norėjo žinoti kuo mažiau. Tačiau retkarčiais Eva Linda kreipdavosi į jį neturėdama, kaip ji sakydavo, „nė prakeikto cento”.

Kartais ji būdavo jo mažoji mergaitė — glaustydavosi ir murkdavo tarsi katė. Kartais apimta nevilties trepsendavo po butą lyg išprotėjusi, kaltindavo jį, kad buvo blogas tėvas, nes paliko ją ir Sindrių Snaerą, kai jie dar buvo maži. Ji taip pat galėjo tapti vulgari, pagiežinga, bjauri ir pikta. Tačiau kartais tėvas galvodavo, kad dukra būna savimi, beveik normali, žinoma, jei tai įmanoma, ir Erlenduras jautė, kad gali su ja kalbėtis kaip su žmogumi.

Ji dėvi nudriskusius džinsus ir juodą odinį švarką. Jos plaukai trumpi ir juodi it naktis. Mergina segi du sidabrinius auskarus dešiniajame antakyje ir kabantį kryželį vienoje ausyje. Kadaise jos dantys buvo gražūs ir balti, tačiau dabar jos plačiai šypsenai trūko dviejų viršutiniųjų. Ji labai liekna, o jos veidas perkreiptas, paakiai pajuodę. Kartais Erlendurui atrodydavo, kad dukra panaši į jo paties motiną. Dėl to, kokia ji tapo, jis keikė Evos Lindos likimą ir kaltino savo paties aplaidumą.