Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Jis skaitė nuo to vietos, kur buvo baigęs. Vyras toliau skaitė istoriją „Prarasti gyvenimai ant Mosfelšeido kalno” ir taip įsijautė, kad netrukus jau atsidūrė negailestingoje pūgoje, kuri mirtinai sustingdė jaunus vyrus. 3

Lietus pylė kaip iš kibiro, kol Erlenduras ir Sigurduras Olis skubėjo iš automobilio, užbėgo laipteliais į daugiabutį Stigahlide ir paskambino durų skambučiu. Iš pradžių jie laukė susimąstę, kol nustos stipriai lyti, tačiau Erlendurui pasidarė nuobodu ir jis iššoko iš automobilio. Nenorėdamas būti paliktas, Sigurduras Olis sekė iš paskos. Akimirksniu jie permirko. Lietus nuo Sigurduro Olio plaukų varvėjo žemyn, ir jis rūsčiai žiūrėjo į Erlendurą, kol jie laukė, kada bus atvertos durys.

Per rytinį susirinkimą policininkai, kurie buvo atsakingi už tyrimą, svarstė įvairias versijas. Viena iš teorijų buvo ta, kad Holbergo žmogžudystė neturėjo visiškai jokio motyvo ir kad užpuolikas kvartale klaidžiojo jau kurį laiką, greičiausiai keletą dienų: vagis, ieškantis kur įsilaužti. Jis pabeldė į Holbergo duris, kad sužinotų, ar kas namie, ir supanikavo, kai šeimininkas jas atidarė. O raštelis buvo paliktas siekiant suklaidinti policininkus. Jis neturėjo jokios kitos akivaizdžios reikšmės.

Tą dieną, kai Holbergas buvo nužudytas, daugiabučio Stigahlide gyventojai pranešė, kad dvi senyvo amžiaus moterys, sesės dvynės, buvo užpultos jauno vyro, dėvinčio žalią kareivišką švarkelį. Kažkas jį įleido pro paradines duris ir jis pabeldė į jų butą. Kai moterys atidarė, vyriškis įsiveržė vidun, užtrenkė duris ir reikalavo pinigų. Kai jos atsisakė, užpuolikas trenkė kumščiu vienai iš moterų, o kitą partrenkė ant žemės ir spardė ją, kol pagaliau išbėgo. Galiausiai pasigirdo balsas iš vidinio telefono ryšio ir Sigurduras Olis ištarė savo vardą. Durys zvimbtelėjo ir jie įėjo vidun. Laiptinė buvo prastai apšviesta ir šlykščiai dvokė. Kai jie pasiekė viršutinį aukštą, viena iš moterų stovėjo tarpduryje ir laukė jų.

— Ar jau sučiupote jį? — paklausė ji.

— Deja ne, — atsakė Sigurduras Olis purtydamas galvą. — Bet norėtume pakalbėti su jumis apie...

— Ar jie sučiupo jį? — pasigirdo balsas iš buto gilumos ir pirmosios moters kopija pasirodė prieškambaryje.

Jos buvo maždaug septyniasdešimties ir abi dėvėjo juodus sijonus ir raudonus nertinius. Jų sudėjimas buvo apkūnus, plaukai pražilę ir išpūsti, o žvilgsnis apvaliame veide neabejotinai kažko tikėjosi.

— Dar ne, — atsakė Erlenduras.

— Tai buvo tikras vargšelis, — pasakė pirmoji moteris, kurios vardas buvo Fjola.

Ji pakvietė detektyvus vidun.

— Nedrįsk jo gailėtis, — pasipiktino antroji moteris, vardu Birna, ir uždarė duris. — Jis buvo šlykštus gyvulys, trenkęs tau per galvą. Koks jis vargšelis?!

Atsisėdę svetainėje pareigūnai nužvelgė moteris, o tada atsisuko vienas į kitą. Tai buvo mažas butas. Sigurduras Olis pastebėjo du gretimus miegamuosius. Iš svetainės buvo galima matyti nedidelę virtuvėlę.

— Mes perskaitėme jūsų pareiškimą, — ištarė Sigurduras Olis, kuris važiuodamas pas seseris perskaitė jį automobilyje. — Ar jūs galėtumėte dar smulkiau apibūdinti jus užpuolusį vyrą?

— Vyrą? — nusistebėjo Fjola. — Tai greičiau buvo berniukas.

— Tačiau pakankamai suaugęs, kad mus užpultų, — pridūrė Birna. — Tam jis buvo pakankamai suaugęs. Pargriovė mane ant grindų ir spardė.

— Mes visiškai neturėjome pinigų, — tęsė Fjola.

— Mes nelaikome pinigų čia, — paaiškino Birna. — Taip jam ir pasakėme.

— Tačiau jis nepatikėjo.

— Ir užpuolė mus.

— Jis buvo laukinis.

— Ir keikė mus šlykščiausiais žodžiais.

— Vilkėjo siaubingą žalią švarkelį. Kaip kareivis.

— Ir avėjo tokius masyvius juodus batus, standžiai suvarstytus.

— Bet jis nieko nesulaužė.

— Ne, tiesiog pabėgo.

— Ar jis ką nors paėmė? — paklausė Erlenduras.

— Atrodė, lyg jis būtų ne viso proto, — ištarė Fjola, labai stengdamasi atrasti savyje gailesčio užpuolikui. — Jis nieko nesulaužė ir nieko nepaėmė. Tiesiog užpuolė mus, kai suvokė, kad negaus pinigų. Vargšelis.

— Greičiau apsvaigęs nei ne viso proto, — paprieštaravo Birna. — Vargšelis? Kartais tu būni tikra kvaiša. Jis buvo visiškai apdujęs. Galėjai nuspėti iš jo akių. Nemalonios stiklinės akys. Ir jis stipriai prakaitavo.

— Prakaitavo? — nustebo Erlenduras.

— Prakaitas tiesiog tekėjo jo veidu.

— Tai buvo lietus, — patikslino Fjola.

— Ne. Ir jis visas drebėjo.

— Lietus, — pakartojo Fjola ir Birna į ją piktai pažiūrėjo.

— Jis trenkė tau per galvą, Fjola. Tau mažiausiai to reikėjo.

— Ar tau vis dar skauda ten, kur jis įspyrė? — paklausė Fjola ir pažvelgė į Erlendurą.

Jis galėjo prisiekti, kad jos akys džiūgavo.

♦

Vis dar buvo ankstus rytas, kai Erlenduras ir Sigurduras Olis atvyko į Nordurmyrį. Holbergo kaimynai iš pirmo ir antro aukšto laukė jų. Policija jau apklausė šeimą, kuri rado Holbergą, bet Erlenduras norėjo dar su jais pakalbėti. Viršutiniame aukšte gyveno pilotas. Tos dienos, kai buvo nužudytas Holbergas, vidudienį, jis grįžo iš Bostono, popiet nuėjo miegoti ir nė nekrustelėjo, kol policija nepabeldė į jo duris.

Jie pradėjo nuo piloto, kuris atvėrė duris nesiskutęs, užsivilkęs liemenę ir šortus. Jis buvo trisdešimties ir gyveno vienas, o jo butas atrodė kaip šiukšlių krūva: drabužiai mėtėsi visur, atviri lagaminai gulėjo ant apynaujės odinės sofos, plastikiniai maišeliai iš neapmuitinamų prekių parduotuvės tysojo ant grindų, ant stalo stovėjo vyno buteliai, o alaus skardinės mėtėsi kur tik papuola. Jis pažiūrėjo į juodu ir netaręs nė žodžio nuėjo atgal į vidų ir sudribo ant kėdės. Jie stovėjo priešais, negalėdami rasti kur prisėsti. Erlenduras žvalgėsi aplink ir galvojo, kad nesėstų net į skrydžio simuliatorių, valdomą šio vyro.

Dėl kažkokių priežasčių pilotas pradėjo šnekėti apie savo skyrybas su žmona ir domėjosi, ar tai galėtų tapti policijos reikalu. Kol jis buvo išvykęs, ta kalė susitikinėjo su kitais. Vieną dieną grįžęs iš Oslo jis rado žmoną su savo senu mokyklos draugu. Jam tai atrodė šlykštu, tačiau detektyvai nesuprato, kas jam buvo šlykščiau — žmonos neištikimybė, ar tai, kad jis turėjo apsistoti Osle.

— Mes čia dėl žmogžudystės, įvykdytos bute rūsyje, — Erlenduras įsiterpė į užgaulų piloto monologą.

— Ar jūs kada nors buvote Osle? — paklausė pilotas.

— Ne, — atsakė Erlenduras. — Mes neketiname kalbėti apie Oslą.

Iš pradžių pilotas žiūrėjo į Erlendurą, paskui į Sigurdurą Olį, kol galiausiai atrodė, jog jis susiprato.

— To vyro aš visiškai nepažinojau. Šį butą nusipirkau prieš keturis mėnesius, ir, kaip suprantu, prieš tai jis buvo ilgai negyvenamas. Keletą kartų buvau sutikęs jį lauke. Jis atrodė normalus.

— Normalus? — pasitikslino Erlenduras.

— Turiu galvoje toks, su kuriuo galima pašnekėti.

— Apie ką jūs kalbėjotės?

— Daugiausia apie skraidymą. Jis domėjosi skraidymu.

— Ką turite galvoje sakydamas, kad jis domėjosi skraidymus.

— Lėktuvus, — ištarė pilotas, atidarydamas alaus skardinę, kurią ištraukė iš plastikinio maišelio. — Miestus, — jis godžiai nurijo šiek tiek alaus. — Skrydžių palydoves, — atsirūgo jis. — Senis daug klausinėjo apie palydoves. Na, žinote.

— Ne, — nesutiko Erlenduras.

— Na, žinote, laukiant skrydžių. Užsienyje.