Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Taip.

— Kas vyko, ar jos buvo karštos, ir panašių dalykų. Jis girdėjo, kad vyksta beprotiški dalykai... per tarptautinius skrydžius.

— Kada jį paskutinį kartą matėte? — paklausė Sigurduras Olis.

Pilotas galvojo, tačiau neįstengė prisiminti.

— Prieš keletą dienų, — galiausiai ištarė jis.

— Ar pastebėjote, kad paskutiniu metu jį kas nors lankytų? — toliau klausinėjo Erlenduras.

— Ne, aš retai būnu namuose.

— Ar pastebėjote kaimynystėje šniukštinėjančių žmonių, kurie atrodė įtartinai, arba tiesiog slankiojančių aplink namus?

— Ne.

— Ką nors, dėvintį žalią kareivišką švarkelį?

— Ne.

— Jauną vyrą, avintį kareiviškais batais?

— Ne. Ar tai buvo jis? Ar žinote, kas tai padarė?

— Ne, — atsakė Erlenduras ir pasisukdamas išeiti nuvertė puspilnę alaus skardinę.

♦

Moteris nusprendė kelioms dienoms išsivežti vaikus pas motiną ir jau buvo pasirengusi išvykti. Ji nenorėjo, kad vaikai būtų name po to įvykio. Jos vyras pritarė. Tai jiems atrodė geriausia. Tėvai akivaizdžiai patyrė šoką. Butas buvo pirktas prieš ketverius metus, jiems patiko gyventi Nordurmyryje. Tai puiki vieta gyventi. Ypač šeimoms su vaikais. Berniukai stovėjo šalia savo motinos.

— Buvo siaubinga rasti jį tokį, — ištarė vyras prislopintu balsu, tarsi šnibždėtų ir pažiūrėjo į berniukus. — Pasakėme jiems, kad kaimynas miega, — pridūrė, — bet...

— Mes žinome, kad jis buvo negyvas, — ištarė vyresnysis sūnus.

— Nužudytas, — patikslino jaunesnysis.

Sumišusi pora šyptelėjo.

— Jie laikosi gerai, — nutarė motina ir paglostė vyresniojo berniuko skruostą.

— Aš prieš Holbergą nieko blogo neturėjau, — pasakė vyras. — Kartais mes šnekučiuodavomės lauke. Jis ilgai gyveno šiame name, todėl mes kalbėdavomės apie sodą ir jo priežiūrą bei panašius dalykus, apie kuriuos kalbi su kaimynais.

— Bet tai nebuvo artima, — toliau tęsė žmona. — Turiu galvoje mūsų bendravimą. Manau, kad jis buvo toks, koks turėjo būti. Nemanau, kad reikia bendrauti per daug artimai. Na, žinote, privatumas.

Jie nepastebėjo jokių svetimų žmonių netoli namo ir nematė, kad žmogus, dėvintis žalią kareivišką švarkelį, klajotų gretimai. Moteris nekantravo išsivežti berniukus.

— Ar Holbergas dažnai turėdavo svečių? — paklausė Sigurduras Olis.

— Nė vieno nemačiau, — atsakė moteris.

— Atrodė, kad jis vienišas, — pridūrė jos vyras.

— Jo butas dvokė, — ištarė vyresnėlis.

— Dvokė, — pakartojo jo brolis.

— Rūsyje kaupiasi drėgmė, — norėdamas atsiprašyti už vaikus paaiškino tėvas.

— Drėgmė kartais išplinta ir čia, — tarė žmona.

— Apie tai kalbėjomės su juo.

— Jis sakė pažiūrėsiąs, ką dėl to gali padaryti.

— Tai buvo prieš dvejus metus. 4

Pora iš Gardabairo su sielvartu akyse žiūrėjo į Erlendurą. Jų mažoji duktė dingo. Jie tris dienas nesulaukė iš jos jokių žinių. Netgi nuo vestuvių, iš kurių ji pabėgo. Jų mažoji mergaitė. Erlenduras įsivaizdavo vaiką su didžiulėmis auksinėmis garbanomis, kol sužinojo, kad ji buvo dvidešimt trejų metų psichologijos studentė Islandijos universitete.

— Iš vestuvių? — paklausė Erlenduras, nužvelgdamas erdvų vestibiulį, atrodantį tarsi visas daugiabučio aukštas, kuriame jis gyvena.

— Savo pačios vestuvių! — ištarė tėvas, lyg vis negalėtų to suprasti. — Mergaitė pabėgo iš savo vestuvių.

Motina priglaudė suglamžytą nosinę prie veido.

Buvo vidurdienis. Dėl kelio darbų Erlendurui prireikė pusės valandos iš Reikjaviko nuvykti į Gardabairą, kur po ilgų ieškojimų rado privatų namą, apsuptą didžiulio sodo su įvairiais medžiais, siekiančiais šešis metrus — nuo gatvės jis buvo beveik nematomas.

Pora pasitiko jį šoko būsenos. Erlenduras pagalvojo, kad tai laiko švaistymas. Jo laukė kiti, daug svarbesni dalykai, tačiau jis jautėsi taip, lyg vis dar būtų skolingas savo buvusiai žmonai, nors du dešimtmečius su ja beveik nešnekėjo. Motina vilkėjo puošnų, blyškiai žalios spalvos kostiumėlį, tėvas — juodą kostiumą. Jis prasitarė, kad vis labiau jaudinasi dėl dukters. Nors žinojo, kad galiausiai ji grįš namo gyva ir sveika — atsisakė galvoti kitaip — tačiau vis tiek norėjo pasitarti su policija, net ir nematydamas priežasties tuojau pat kviesti paieškų ir gelbėjimo tarnybas ar siųsti pranešimus į radiją, laikraščius ir televiziją.

— Ji tiesiog dingo, — tarė motina.

Pora atrodė šiek tiek vyresnė už Erlendurą, greičiausiai šešiasdešimties. Jie vertėsi vaikiškų drabužių importu, kuris suteikė galimybę mėgautis prašmatniu gyvenimu. Naujieji turtuoliai. Laikai jiems buvo geri. Priešais dvivietį garažą Erlenduras pastebėjo du naujus blizgančius automobilius. Moteris suėmusi save į nagą pradėjo Erlendurui pasakoti istoriją:

— Tai nutiko šeštadienį — prieš tris dienas. Dieve, kaip greitai bėga laikas... Buvo tokia nuostabi diena. Jie buvo ką tik sutuokti populiaraus pastoriaus.

— Absurdiška, — pareiškė jos vyras, — skubėdamas atvyko, perskaitė kelias klišė ir vėl išvyko su savo lagaminėliu. Nesuprantu, kodėl jis toks populiarus.

Motina niekam nebūtų leidusi sugadinti vestuvių iškilmių:

— Žavinga diena! Saulėtas ir gražus rudens oras. Neabejotinai šimtas žmonių vien tik bažnyčioje. Ji turėjo tiek daug draugų. Tokia populiari mergaitė. Svečius sukvietėme į pokylių salę čia, Gardabaire. Kaip ta vieta vadinama? Visuomet pamirštu.

— „Gardaholt”, — priminė tėvas.

— Tokia nuostabi, jauki vieta, — toliau kalbėjo ji. — Mes ją užpildėme. Turiu galvoje salę. Šitiek daug dovanų. Ir tada, kai... tada, kai...

— Tai turėjo būti jų pirmasis šokis, — pratęsė tėvas, kai jo žmona paplūdo ašaromis. — O vaikinas kaip kvailys stovėjo vienas šokių aikštelėje. Mes kvietėme Disą Ros, bet ji nepasirodė. Pradėjome jos ieškoti, bet atrodė, kad žemė prasivėrė ir ją prarijo.

— Disą Ros? — paklausė Erlenduras.

— Paaiškėjo, kad ji išvažiavo vestuviniu automobiliu.

— Vestuviniu automobiliu?

— Limuzinu su gėlėmis ir kaspinais. Tuo, kuriuo jie atvyko iš bažnyčios. Ji tiesiog pabėgo iš vestuvių. Jokio įspėjimo! Jokio paaiškinimo!

— Iš savo vestuvių! — sušuko motina.

— Ir jūs nežinote, kas privertė ją taip pasielgti?

— Matyt, ji apsigalvojo, — atsakė motina. — Matyt, gailėjosi dėl visko.

— Tačiau kodėl? — pasiteiravo Erlenduras.

— Prašau, ar galite ją surasti? — paklausė tėvas. — Ji nesusisiekė su mumis, ir mes beprotiškai jaudinamės. Vakarėlis buvo visiška nesėkmė. Vestuvės sugadintos. Mes visiškai suglumę, o mūsų mažoji mergaitė dingusi.

— Vestuvių automobilis. Ar jį rado?

— Taip, Gardastraetyje.

— Kodėl ten?

— Nežinau. Ji ten nieko nepažįsta. Jos drabužiai buvo automobilyje.

Erlenduras susimąstė.

— Jos drabužiai buvo vestuvių automobilyje? — galų gale ištarė jis, trumpai apsvarstęs, kurlink pasisuko šis pokalbis ir ar jis dėl to kaltas.

— Ji nusivilko nuotakos suknelę ir apsirengė drabužius, kuriuos, matyt, laikė automobilyje, — paaiškino motina.

— Kaip manote, ar galėsite ją surasti? — paklausė tėvas. — Susisiekėme su visais jos pažįstamais, bet niekas apie ją nieko negirdėjo. Mes tiesiog nežinome ko griebtis. Turiu jos nuotrauką.

Jis įdavė Erlendurui mokyklinę jaunos, dailios šviesiaplaukės, kuri dabar slapstosi, fotografiją.