Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Ar Audur palaidota čia, Keblavike?

— Ne, mes esame iš Sandgerdžio, mano sesuo ir aš, ir ten yra nedidelės kapinės Hvalsnese, netoli mūsų miestelio. Kolbrun norėjo ją palaidoti ten. Buvo viduržiemis, todėl iškasti duobę prireikė daug laiko.

— Mirties liudijime parašyta, kad ji turėjo smegenų auglį.

— Taip jie paaiškino mano seseriai. Ji tiesiog mirė. Netikėtai paliko mus, maža vargšelė, ir mes nieko negalėjome padaryti. O jai buvo vos ketveri, — ji pakėlė akis nuo nuotraukos ir pažvelgė į Erlendurą, — ji tiesiog mirė.

♦

Name buvo tamsu ir žodžiai aidėjo per tamsumą, pritvinkusią neatsakytų klausimų ir sielvarto. Elina lėtai atsistojo ir įjungusi blyškią, standartinės lempos šviesą, nuėjo pro prieškambarį virtuvės link. Erlenduras girdėjo, kaip ji atsuko čiaupą, pripylė į kažką vandens, perpylė jį, atidarė skardinę. Jis užuodė kavos aromatą. Jis atsistojo ir apžiūrinėjo nuotraukas bei piešinius ant sienų. Ploname juodame rėmelyje vaiko piešinys pastele. Galiausiai jis pamatė tai, ko ieškojo. Tai buvo dvi, greičiausiai padarytos dvejų metų skirtumu Audur fotografijos. Pirmoji daryta studijoje. Ji buvo nespalvota. Mergaitė atrodė ne vyresnė nei vienerių metų amžiaus ir sėdėjo ant didžiulės pagalvės, vilkėdama dailią suknelę, su kaspinu plaukuose, o rankoje laikė barškutį. Ji buvo šiek tiek pasisukusi į objektyvą ir šypsojosi rodydama keturis mažus dantis. Antrojoje ji buvo maždaug trejų. Erlenduras įsivaizdavo, kad šią spalvotą nuotrauką padarė jos motina. Mergaitė stovėjo tarp keleto krūmų, o saulė švietė tiesiai į ją. Ji vilkėjo storą raudoną megztinį ir sijonėlį, mūvėjo baltomis kojinėmis, avėjo juodus batus, papuoštus blizgiomis sagtelėmis. Ji žiūrėjo tiesiai į fotoaparatą. Jos išraiška buvo rimta — galbūt atsisakė šypsotis.

— Kolbrun niekada su tuo nesusitaikė, — ištarė Elina, eidama į svetainę, ją išgirdęs Erlenduras pasitempė.

— Tai turbūt baisiausias dalykas, kokį žmogus gali patirti, — prakalbo jis, imdamas puodelį kavos.

Laikydama savo puodelį, Elina atsisėdo į tą pačią vietą ant sofos, o Erlenduras priešais ją ir gurkšnojo kavą.

— Jei norite, rūkykite, — pasiūlė ji.

— Aš bandau mesti, — atsakė Erlenduras stengdamasis, kad jo žodžiai neskambėtų kaip teisinimasis.

Jis prisiminė skausmą krūtinėje, tačiau visgi išsitraukė suglamžytą pakelį iš palto kišenės ir išėmė vieną cigaretę. Devintą tądien. Ji pastūmė peleninę arčiau jo.

— Laimei, mergaitė ilgai nesikankino, — pasakojo Elina. — Ji pradėjo jausti skausmus galvoje. Gydytojas laikė tai tiesiog galvos skausmu ir visuomet kalbėdavo apie vaikų migreną. Jis išrašė jai vaistų, tačiau jie visai nepadėjo. Jis nebuvo geras gydytojas. Kolbrun sakė man, kad nuo gydytojo sklido alkoholio kvapas, ir ji dėl to jaudinosi. Bet tuomet viskas pasisuko netikėtai. Mergaitės būklė pablogėjo. Buvo kalbama apie odos naviką, kurį jos daktaras privalėjo pastebėti. Žymės, kurias jie ligoninėje vadino cafe au lait (balinta kava). Daugiausia jų buvo ant rankų. Galų gale ji buvo nusiųsta į ligoninę čia, Keblavike, kur gydytojai nusprendė, kad tai kažkoks nervų sistemos auglys. Paaiškėjo, kad tai smegenų auglys. Visas šis reikalas užtruko šešis mėnesius.

Elina nutilo.

— Kaip jau sakiau, Kolbrun nesusitaikė su šiuo įvykiu, — atsiduso ji. — Aš ir nesitikiu, kad kas nors galėtų atsigauti po tokios tragedijos.

— Ar Audur buvo atliktas skrodimas? — paklausė Erlenduras, įsivaizduodamas mažą kūnelį, apšviestą fluorescencinės šviesos, gulintį ant šalto plieninio stalo su „Y” formos pjūviu.

— Kolbrun nepatiko ši idėja, tačiau jos niekas neklausė, — atsakė Elina. — Kai ji sužinojo, kad jie perpjovė jos mergaitę, tarsi išprotėjo. Ėjo iš proto sielvartaudama, kad mirė dukrelė, ir nieko nenorėjo girdėti. Ji negalėjo pakelti minties, kad jos vaikui atliktas skrodimas. Mergytė buvo mirusi, ir niekas to pakeisti negalėjo. Skrodimas patvirtino diagnozę. Jie rado piktybinį auglį smegenyse.

— O jūsų sesuo?

— Kolbrun nusižudė po trejų metų. Ją prislėgė depresija, netgi prireikė medikų priežiūros. Kurį laiką ji gydėsi psichiatrinėje ligoninėje Reikjavike, vėliau grįžo namo į Keblaviką. Aš stengiausi prižiūrėti ją kiek tik galėjau, tačiau ji buvo viskam abejinga. Ji neturėjo jokio noro gyventi. Nors aplinkybės siaubingos, Audur jos gyvenimui suteikė laimės. Tačiau jos jau nebebuvo.

Elina pažiūrėjo į Erlendurą.

— Jums tikriausiai įdomu, kaip ji išėjo?

Jis nieko neatsakė.

— Ji įlipo į vonią ir persipjovė abu riešus. Tam buvo nusipirkusi skutimosi peiliukų.

Elina nustojo kalbėti ir svetainės prieblanda apgaubė juos.

— Ar žinote, kas man šauna į galvą, kai prisimenu tą savižudybę? Tai ne kraujas vonioje ir ne mano sesuo, gulinti raudoname vandenyje. Ne pjūviai. Tai Kolbrun parduotuvėje, perkanti skutimosi peiliukus, paduodanti pinigus už juos, skaičiuojanti monetas.

Elina nustojo kalbėti.

— Ar jums neatrodo juokinga tai, kaip veikia smegenys? — paklausė ji, lyg kalbėtųsi su savimi.

Erlenduras nežinojo, kaip atsakyti.

— Ją radau aš, — tęsė Elina. — Ji viską buvo suplanavusi. Paskambino man ir paprašė tą vakarą užsukti. Mes trumpai pasišnekučiavome. Aš visuomet buvau budri dėl jos depresijos, tačiau atrodė, kad ji jautėsi geriau. Lyg rūkas būtų kilęs į viršų, lyg ji būtų galėjusi vėl įsikabinti į gyvenimą. Tą vakarą jos balse nebuvo jokio ženklo, kad ketina nusižudyti. Greičiau priešingai. Mes kalbėjomės apie ateitį, ketinome keliauti drauge. Kai radau ją ten, ji buvo tokia rami, kokios jos seniai nemačiau. Rami ir susitaikiusi. Tačiau žinau, kad ji nė kiek su tuo nesusitaikė ir sieloje nerado ramybės.

— Aš privalau paklausti vieno dalyko ir tuomet paliksiu jus ramybėje, — prašneko Erlenduras. — Man reikia išgirsti jūsų atsakymą.

— Klauskite.

— Ar jūs žinote ką nors apie Holbergo nužudymą?

— Ne, nežinau.

— Ir su tuo nesate susijusi — tiesiogiai ar netiesiogiai?

— Ne.

Kurį laiką jie abu tylėjo.

— Užraše ant jos dukters antkapio buvo kalbama apie priešą, — prabilo Erlenduras.

— „Saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko.” Ji pati jį pasirinko, nors šis užrašas ir nebuvo iškaltas ant jos antkapio, — atsakė Elina.

Ji atsistojo, nuėjo prie nuostabios įstiklintos spintelės, atidarė stalčių ir išėmė juodą dėžutę. Atrakino ją ir pakėlusi keletą vokų ištraukė popieriaus skiautelę.

— Radau ją ant virtuvės stalo tą naktį, kai ji mirė, tačiau nebuvau tikra, ar tai buvo prašymas iškalti šį užrašą ant jos antkapio. Abejoju tuo. Nemanau, kad prieš pamatydama tai supratau, kaip stipriai ji kentėjo.

Moteris padavė Erlendurui popieriaus skiautę, ir jis perskaitė pirmuosius penkis žodžius iš psalmės, kurią anksčiau buvo skaitęs Biblijoje: „Išgirsk mano balsą, Dieve.” 12

Kai tą vakarą Erlenduras grįžo namo, rado savo dukrą Evą Lindą, sėdinčią prie jo buto durų ir akivaizdžiai miegančią. Jis kalbėjo su ja ir bandė pažadinti. Ji nereagavo, todėl vyras pakišo rankas po ja ir nusinešė vidun. Tėvas nebuvo tikras, ar dukra miega, ar yra apdujusi nuo narkotikų. Jis paguldė ją ant sofos svetainėje. Jos kvėpavimas ir pulsas buvo lygūs. Kurį laiką jis žiūrėjo į savo dukrą ir galvojo, ką daryti. Pirmiausia jis norėjo išmaudyti ją vonioje. Ji dvokė, jos rankos buvo nešvarios, o plaukai susivėlę ir purvini.