Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Sigurduras Olis jam neatsakė. Jie žiūrėjo vienas kitam į akis.

— Nėra nieko nediskutuotino, — pasipiktino Elidis. — Nedrįsk man sakyti, kad apie kažką negali būti nė kalbos.

— Jie niekur neis.

— Ar tu pederastas? — pakartojo Elidis, vis dar spoksodamas į Sigurdurą Olį, kuris į tai nereagavo.

Kurį laiką jie sėdėjo tylėdami. Galiausiai Erlenduras atsistojo, nuėjo prie apsaugininkų, pakartojo Elidžio prašymą ir paklausė, ar yra galimybė likti vieniems su kaliniu. Apsauginiai atsakė, kad tai neįmanoma — jiems įsakyta nepalikti nuteistojo be priežiūros. Po trumpo ginčo jie leido Erlendurui pasikalbėti su kalėjimo viršininku per radijo siųstuvą. Erlenduras paaiškino, kad nėra didelio skirtumo, kurioje durų pusėje stovės apsaugininkai. Jis ir Sigurduras Olis atvyko net iš Reikjaviko, o kalinys rodo šiokį tokį norą bendradarbiauti tik tuomet, jei bus įvykdytos tam tikros sąlygos. Viršininkas pakalbėjo su savo vyrais ir pažadėjo asmeniškai prisiimti atsakomybę už detektyvų saugumą. Apsaugos darbuotojai pasišalino, o Erlenduras grįžo prie kalinio ir atsisėdo.

— Ar dabar kalbėsi su mumis? — paklausė jis.

— Aš nežinojau, kad Holbergas nužudytas, — prakalbo Elidis. — Tie fašistai įkišo mane į vienutę už kažkokį šlamštą, kurio nepadariau. Kaip jis buvo nužudytas?

Elidis vis dar rūsčiai žiūrėjo į Sigurdurą Olį.

— Ne tavo reikalas, — atsakė Erlenduras.

— Mano tėvas sakydavo, kad aš pats smalsiausias šunsnukis šioje žemėje. Jis visada taip sakydavo: „Ne tavo reikalas. Ne tavo reikalas!” Jis buvo negyvas. Ar jis buvo nudurtas? Ar Holbergas nudurtas?

— Tai ne tavo reikalas.

— Ne mano reikalas! — pakartojo Elidis ir pažiūrėjo į Erlendurą. — Tuomet atšok.

Erlenduras susimąstė. Niekas be kriminalistų nežinojo bylos detalių, be to, jam jau įgriso nusileidinėti šiam tipui.

— Jo kaukolė buvo sulaužyta nuo smūgio į galvą, jis mirė beveik iš karto.

— Ar tai buvo plaktukas?

— Peleninė.

Elidis lėtai nukreipė žvilgsnį nuo Erlenduro į Sigurdurą Olį.

— Koks šikšnius tam naudoja peleninę? — nusistebėjo jis.

Erlenduras pastebėjo mažus prakaito lašelius, besikaupiančius ant Sigurduro Olio antakių.

— Tai mes ir bandome išsiaiškinti, — atsakė Erlenduras. — Ar tu palaikei ryšį su Holbergu?

— Ar jis kentėjo?

— Ne.

— Pašlemėkas.

— Ar tu pameni Gretarą? — paklausė Erlenduras. — Jis buvo su tavimi ir Holbergu Keblavike.

— Gretarą?

— Ar pameni jį?

— Kodėl klausi apie jį? Kas jam?

— Kaip suprantu, Gretaras dingo prieš daugelį metų, — atsakė Erlenduras. — Ar žinai ką nors apie jo dingimą?

— Ką galėčiau apie tai žinoti? — nesuprato Elidis. — Kas verčia tave galvoti, kad aš išvis ką nors žinau apie tai?

— Ką jūs trise — tu, Gretaras ir Holbergas — veikėte Keblavike?..

— Gretaras buvo kvaištelėjęs, — Elidis pertraukė Erlendurą.

— Ką jūs veikėte Keblavike, kai...

— Jis išprievartavo tą paukštytę?

— Ką tu pasakei? — paklausė Erlenduras.

— Ar dėl to čia atvykote? Kad paklausinėtumėte apie tą paukštytę iš Keblaviko?

— Visgi tu pameni?

— Ką tai turi bendro?

— Ar niekad nesakiau...

— Holbergui patiko kalbėti apie tai. Gyrėsi, kad išsisuko. Jis pasitenkino su ja dukart, ar žinojote? — tiesmukai ištarė Elidis ir nužvelgė abu detektyvus atskirai.

— Ar kalbi apie išprievartavimą Keblavike?

— Kokios spalvos kelnaites mūvi, brangioji?

Elidis pasisuko į Sigurdurą Olį ir vėl įsistebeilijo į jį. Erlenduras pažvelgė į savo kolegą, kurio žvilgsnis buvo įsmeigtas į Elidį.

— Prilaikyk savo prakeiktą liežuvį, — pasipiktino Erlenduras.

— Jis paklausė jos. Holbergas paklausė apie jos kelnaites. Jis buvo net labiau pamišęs už mane, — nusijuokė Elidis, — bet į cypę įkišo mane.

— Kieno jis paklausė apie kelnaites?

— Lėlytės iš Keblaviko.

— Ar jis tau papasakojo apie tai?

— Visas smulkmenas, — paskelbė Elidis. — Jis nuolat apie tai kalbėdavo. Visgi kodėl klausinėji apie Keblaviką? Ką bendro su visu tuo turi Keblavikas? Ir kodėl dabar klausi apie Gretarą? Nesuprantu, kuo tai susiję.

— Tai tik nuobodi mūsų darbo procedūra, — aiškino Erlenduras.

— Žinoma, ir kas man iš to?

— Tu gavai viską, ko norėjai. Mes čia sėdime vieni su tavimi ir tu esi be antrankių, o mes turime klausytis visokių nešvankybių. Daugiau nėra nieko, ką galime dėl tavęs padaryti. Taigi, arba atsakai į klausimą, arba mes išeiname.

Jis neatsispyrė pagundai. Pasilenkė virš stalo, sugriebė Elidžio veidą savo stipriomis rankomis ir pasuko į save.

— Nejau tavo tėvas nemokė tavęs, kad spoksoti nemandagu? — pyktelėjo Erlenduras.

— Aš galiu su juo susitvarkyti, viskas gerai, — įsiterpė Sigurduras Olis žiūrėdamas į jį.

Erlenduras paleido Elidžio veidą.

— Iš kur tu pažinojai Holbergą?

Elidis ranka pasitrynė žandikaulį. Jis žinojo, kad ką tik pasiekė nedidelę pergalę ir neketino sustoti.

— Nemanyk, kad aš tavęs nepamenu, — ištarė jis Erlendurui. — Nemanyk, kad nežinau, kas esi, ir kad nepažįstu Evos.

Erlenduras priblokštas spoksojo į kalinį. Tai nebuvo pirmas kartas, kai jis girdėjo tokius dalykus iš nusikaltėlių, tačiau niekad nesijautė toks nepasiruošęs tam. Jis tiksliai nežinojo, su kuo iš tikrųjų Eva Linda susijusi, bet kai kurie iš jų buvo nuteistieji, narkotikų prekeiviai, vagys, prostitutės — sąrašas išties ilgas. Ji ir pati turėjo problemų su teisėsauga.

Kartą ji buvo suimta, kai vienas iš tėvų pranešė apie narkotikų pardavinėjimą mokykloje. Nieko keisto, kad ji pažinojo tokį vyrą kaip Elidis, ir nieko keisto, kad toks vyras kaip Elidis pažinojo ją.

— Iš kur tu pažinojai Holbergą? — pakartojo Erlenduras.

— O Eva visai nebloga, — ištarė Elidis.

Erlenduras galėjo perskaityti daugybę jo žodžių reikšmių.

— Jei dar kartą ją paminėsi, mūsų čia nebus ir tuomet neturėsi su kuo linksmintis.

— Cigaretės, televizorius kameroje, jokios vergijos ir daugiau jokios prakeiktos vienutės. Ar aš prašau per daug? Ar negali du superfarai visko suorganizuoti? Ir būtų puiku kartą per mėnesį gauti kekšę, pavyzdžiui, jo paukštytę, — išrėžė jis, rodydamas į Sigurdurą Olį.

Erlenduras atsistojo, o Sigurduras Olis lėtai kėlėsi jam iš paskos. Elidis pradėjo juoktis. Kimus juokas, kunkuliuojantis jo viduje, išaugo į garsų gurguliavimą ir baigėsi geltonų skreplių atkosėjimu, kuriuos jis išspjovė ant grindų. Jie nusisuko nuo jo ir nuėjo link durų.

— Jis dažnai su manim kalbėjo apie išprievartavimą Keblavike! — sušuko jis. — Papasakojo man viską apie ją. Pasakojo, kaip ta paukštytė žviegė lyg skerdžiama kiaulė ir ką jis šnabždėjo jai į ausį laukdamas, kol jam vėl pasistos. Ar norite išgirsti, kas tai buvo? Ar norite išgirsti, ką jis kalbėjo jai?! Prakeikti šunsnukiai! Ar norite išgirsti, ką jis kalbėjo?!

Erlenduras ir Sigurduras Olis sustojo. Jie pasisuko, kad matytų jį kratantį galvą, šaukiantį ir apsiputojusį, besisvaidantį keiksmais. Jis stovėjo, atrėmęs rankas į stalą bei palikęs virš jo, tiesė savo didžiulę galvą link jų ir bliovė tarsi įsiutęs bulius.

Salės durys atsidarė ir du apsaugininkai įėjo vidun.

— Jis pasakojo jai apie kitą! — šaukė Elidis. — Jis pasakojo, ką padarė kitai prakeiktai mergšei, kurią išprievartavo. 14

Kai Elidis pamatė apsaugininkus, sužvėrėjo — jis peršoko per stalą, rėkdamas pasileido link keturių vyrų ir trenkėsi į juos. Jis nusileido ant Erlenduro ir Sigurduro Olio, ir negalėdami nieko padaryti jie buvo parblokšti ant žemės. Kalinys galva trenkė Sigurdurui Oliui ir abiem vyrams iš nosies ištryško kraujas. Tuomet jis pakėlė kumštį ir ruošėsi trenkti į nepridengtą Erlenduro veidą, tačiau vienas iš apsaugos darbuotojų paėmė juodą prietaisą ir paleido elektros smūgį jam į šoną. Tai sulėtino Elidį, bet jo nesustabdė ir jis vėl pakėlė savo ranką. Elidis susmuko ant Erlenduro ir Sigurduro Olio tik po antro elektros smūgio.