Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Tu pradėjai jam skambinti.

— Aš norėjau išgirsti jo balsą. Argi ne visi pavainikiai nori susitikti su savo tėvais? — šyptelėjo Einaras. — Nors kartą. 44

Lietus po truputį silpo ir dabar jau visai liovėsi. Nešiojamas žibintas metė geltoną šviesą ant žemės ir lietaus, kuris srovelėmis tekėjo per taką tarp kapų. Vyrai nejudėdami stovėjo vienas priešais kitą, tarp jų buvo tik karstas, ir jie žiūrėjo vienas kitam į akis.

— Turbūt jis buvo apstulbęs, kai pamatė tave, — galiausiai ištarė Erlenduras.

Jis žinojo, kad policija yra jau pakeliui į kapines ir norėjo išnaudoti šį laiką su Einaru, prieš prasidedant sumaiščiai. Jis taip pat žinojo, kad Einaras beveik neabejotinai yra ginkluotas. Šratinio šautuvo nesimatė, tačiau jis negalėjo atmesti tikimybės, kad Einaras jį turi. Vieną ranką Einaras laikė kišenėje.

— Būtum matęs jo veidą, — pasakė Einaras. — Atrodė, kad jis pamatė vaiduoklį iš praeities ir kad tas vaiduoklis buvo jis pats.

♦

Holbergas stovėjo tarpduryje spoksodamas į vyrą, kuris paskambino durų skambučiu. Jis niekada anksčiau nebuvo jo sutikęs, tačiau vis tiek iš karto atpažino jo veidą.

— Labas, tėti, — sarkastiškai pasisveikino Einaras.

Jis negalėjo nuslėpti įniršio.

— Kas tu toks? — apstulbęs paklausė Holbergas.

— Aš tavo sūnus, — atsakė Einaras.

— Ką visa tai reiškia?.. Ar tu tas, kuris man visą laiką skambinėjo? Prašau palikti mane ramybėje. Aš tavęs nepažįstų. Gal tu nesveikas?

Jie buvo panašaus ūgio ir išvaizdos, tačiau Einarą labiausiai nustebino tai, koks senas ir paliegęs Holbergas atrodė. Kai jis kalbėjo, iš jo plaučių sklido švokštimas dėl chroniško rūkymo. Jo veidas buvo perkreiptas, ryškių bruožų, su tamsiais ratilais po akimis. Jo purvini pražilę plaukai buvo stipriai prisiklijavę jam prie galvos. Oda buvo suvytusi, pirštų galai pageltę, jis pats šiek tiek susikūprinęs, jo akys bespalvės ir vangios.

Holbergas ketino užtrenkti duris, bet Einaras buvo stipresnis ir įsibrovė į jo butą. Jis iškart užuodė kvapą. Jis buvo tarsi arklių, bet bjauresnis.

— Ką tu čia laikai? — paklausė Einaras.

— Tuojau pat nešdinkis iš čia.

Holbergo balsas girgždėjo, kai jis šaukė ant Einaro. Jis atsitraukė į svetainę.

— Aš turiu teisę čia būti, — atkirto Einaras, žiūrėdamas į knygų lentyną ir kompiuterį kampe. — Aš esu tavo sūnus. Sūnus paklydėlis. Ar galiu paklausti tavęs vieno dalyko, tėti? Ar be mano mamos tu išprievartavai daugiau moterų?

— Aš iškviesiu policiją!

Švokštimas tapo dar labiau pastebimas, kai jis susijaudino.

— Kas nors jau seniai turėjo tą padaryti, — ištarė Einaras.

Holbergas delsė.

— Ko tu nori iš manęs? — paklausė jis.

— Tu nė nenutuoki, kas įvyko, tai nėra tavo reikalas. Tau tai visiškai nerūpi. Aš teisus, ar ne?

— Tas veidas, — ištarė Holbergas, tačiau sakinio nebaigė.

Jis žiūrėjo į Einarą savo bespalvėmis akimis. Taip jis stebėjo jį kurį laiką, kol suvokė, apie ką kalbėjo Einaras, sakydamas, kad yra jo sūnus. Einaras pastebėjo, kaip Holbergas dvejojo, kaip tai, ką išgirdo, kėlė jam sumaištį.

— Niekada gyvenime nesu ko nors išprievartavęs, — galiausiai ištarė Holbergas. — Visa tai — prakeiktas melas. Jie sakė, kad aš turėjau dukterį Keblavike ir jos motina apkaltino mane išprievartavimu, tačiau ji niekada to neįrodė. Aš niekuomet nebuvau pripažintas kaltu.

— Ar žinai, kas nutiko tavo dukrai?

— Man rodos, mergaitė mirė dar būdama maža. Niekada nebendravau nei su ja, nei su jos motina. Žinoma, tu supranti. Ji apkaltino mane išprievartavimu, po velnių!

— Tu turbūt žinai apie vaikų mirštamumą tavo giminėje? — paklausė Einaras.

— Apie ką tu kalbi?

— Ar tavo šeimoje yra miręs koks nors vaikas?

— Dėl ko visa tai?

— Žinau keletą atvejų šiame amžiuje. Vienas iš jų yra tavo sesuo.

Holbergas spoksojo į Einarą.

— Ką tu žinai apie mano šeimą? Kaip?..

— Tavo brolis, dvidešimt metų vyresnis už tave, mirė prieš penkiolika metų. Prarado savo jauną dukterį 1941 metais. Tuomet tu buvai vienuolikos. Jūs buvote tik du broliai, nors tu gimei daug vėliau.

Holbergas nieko neatsakė, o Einaras tęsė:

— Liga turėjo išnykti kartu su tavimi. Tu turėjai būti paskutinis nešiotojas. Buvai paskutinis eilėje. Nevedęs. Bevaikis. Be šeimos. Tačiau tu buvai prievartautojas. Beviltiškas sumautas prievartautojas.

Einaras nustojo kalbėti ir žiūrėjo į Holbergą neapykantos kupinomis akimis.

— O dabar aš esu paskutinis nešiotojas.

— Apie ką tu kalbi?

— Audur gavo ligą iš tavęs, mano duktė gavo ją iš manęs. Viskas taip paprasta. Patikrinau duomenų bazėje. Šioje giminėje nebuvo jokių naujų ligos atvejų nuo tada, kai mirė Audur, neskaitant mano dukters. Mes esame paskutiniai.

Einaras žengė žingsnį arčiau, paėmė sunkią stiklinę peleninę ir sukiojo ją rankose.

— O dabar viskas baigta.

♦

— Aš nėjau ten jo žudyti. Jis turbūt galvojo, kad jam gresia didžiulis pavojus. Nežinau, kodėl paėmiau peleninę. Galbūt norėjau ją mesti į jį. Galbūt norėjau užpulti jį. Jis puolė pirmas. Šoko prie manęs ir sugriebė už gerklės, tačiau aš trenkiau jam per galvą, ir jis susmuko ant grindų. Padariau tai negalvodamas. Buvau piktas ir nesunkiai galėjau jį užpulti. Svarsčiau, kaip baigsis mūsų susitikimas, tačiau niekuomet to nenumačiau. Niekuomet. Krisdamas jis galva trenkėsi į stalą, tuomet išsitiesė ant grindų ir pradėjo kraujuoti. Kai pasilenkiau prie jo, supratau, kad jis negyvas. Aš apsižvalgiau aplink, pamačiau popieriaus skiautę, pieštuką ir užrašiau: „Aš esu JIS.” Tai buvo vienintelis dalykas, apie kurį galėjau galvoti, kai pamačiau jį prie durų. Kad aš esu jis. Kad aš esu tas vyras. Ir tas vyras buvo mano tėvas.

Einaras pažiūrėjo žemyn į kapo duobę.

— Joje pilna vandens, — ištarė jis.

— Mes sutvarkysime, — atsakė Erlenduras. — Jei turi ginklą, atiduok jį man.

Erlenduras atsargiai priėjo arčiau jo, bet atrodė, kad Einami tai visai nerūpi.

— Vaikai yra filosofai. Kartą ligoninėje mano dukra manęs paklausė: „Kodėl mes turime akis?” Aš atsakiau, jog tam, kad galėtume matyti.

Einaras trumpam nutilo.

— Ji pataisė mane, — tarsi sau ištarė jis.

Jis žiūrėjo į Erlendurą.

— Ji pasakė, kad jos yra tam, kad galėtume verkti.

Atrodė, kad tuomet jis priėmė sprendimą.

— Kas tu esi, jei nesi savimi? — paklausė jis.

— Nusiramink, — atsakė Erlenduras.

— Kas tuomet tu esi?

— Viskas bus gerai.

— Aš neplanavau, kad viskas taip pasisuks, tačiau dabar jau per vėlu.

Erlenduras negalėjo suprasti, ką jis nori pasakyti.

— Viskas baigta.

Erlenduras žiūrėjo į jį lempos šviesoje.

— Viskas baigiasi čia, — pakartojo Einaras.

Erlenduras pamatė, kaip Einaras iš palto išsitraukė ginklą ir nukreipė į jį, kol jis bandė priartėti. Erlenduras sustojo. Akimirksniu Einaras apsuko šautuvo vamzdį ir nukreipė sau į krūtinę. Jis padarė tai per sekundės dalį. Saukdamas Erlenduras žengė artyn. Nuskambėjo kurtinantis šūvis. Akimirką Erlenduras buvo apkurtintas. Jis puolė prie Einaro ir abu nugriuvo ant žemės. 45

Kartais jis jautėsi, lyg gyvenimas būtų apleidęs jį ir palikęs tik tuščią kūną, abejingomis akimis žiūrintį į tamsą.

Erlenduras stovėjo ant kapo krašto ir žiūrėjo į Einarą, gulintį prie jo. Jis paėmė rankinį žibintą, pašvietė žemyn ir pamatė, kad Einaras nebegyvas. Padėjęs žibintą pradėjo leisti karstą į žemę. Iš pradžių jis atidarė jį, įdėjo stiklainį į vidų ir vėl uždarė. Jam sunkiai sekėsi vienam nuleisti karstą, tačiau galiausiai sugebėjo tą padaryti. Jis rado kastuvą, paliktą ant žemių krūvos. Peržegnojęs karstą vyras pradėjo ant jo berti žemes ir jam skaudėjo kas kartą, kai sunkūs grumstai trenkdavosi į baltą dangtį su dusliu, žemu dunkstelėjimu.