Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Katrina nieko neatsakė.

— Ar jis žinojo, kad Holbergas buvo jo tėvas? Ar jis žinojo, ką Holbergas jums padarė? Ar jis žinojo apie Audur ir Eliną? Kaip jis viską išsiaiškino?

Katrina spoksojo į savo kelius.

— Kur dabar yra jūsų sūnus? — paklausė Elinborg.

— Aš nežinau, — tyliai atsakė Katrina. — Keletą dienų iš jo nieko negirdėjau.

Ji pažiūrėjo į Erlendurą.

— Jis netikėtai sužinojo apie Holbergą. Suprato, kad kažkas buvo ne taip. Išsiaiškino darbe. Sakė, kad šiais laikais neįmanoma nuslėpti jokių paslapčių. Jis sakė, kad visa tai buvo duomenų bazėje. 38

Erlenduras pažiūrėjo į Katriną.

— Kaip jis gavo informacijos apie tikrą savo tėvą? — paklausė jis.

— Jis sužinojo, kad negali būti Alberto sūnus, — atsakė Katrina prislopintu balsu.

— Kaip? — paklausė Erlenduras. — Ko jis ieškojo? Kodėl jis ieškojo savęs duomenų bazėje? Ar tai atsitiktinumas?

— Ne, — atsiliepė Katrina. — Tai nebuvo atsitiktinumas.

Elinborg jau buvo gana. Ji norėjo nustoti klausinėti ir leisti Katrinai pailsėti. Pareigūnė atsistojo sakydama, kad jai reikia atsinešti stiklinę vandens, ir gestu parodė Erlendurui, kad eitų kartu su ja. Jis nusekė ją į virtuvę. Elinborg pasakė, kad jos manymu, moteris pakankamai išgyveno ir reikėtų ją palikti vieną bei pasiūlyti jai pasikonsultuoti su teisininku, prieš dar ką nors pasakojant. Jie turėtų nutraukti apklausą bent jau iki šios dienos vakaro, pakalbėti su jos artimaisiais ir paprašyti ko nors pasilikti su ja bei jai padėti. Erlenduras pabrėžė, kad Katrina nėra suimta, kad ji niekuo neįtariama ir kad tai nėra formali apklausa, tiesiog informacijos rinkimas ir kad šiuo metu Katrina yra labai linkusi bendrauti. Jie turėtų tęsti.

Elinborg papurtė galvą.

— Kalk geležį, kol karšta, — išpyškino Erlenduras.

— Ką tu kalbi? — sušnypštė ji.

Katrina pasirodė virtuvės tarpduryje ir paklausė, ar detektyvai norėtų tęsti. Ji buvo pasirengusi pasakyti jiems tiesą ir šįkart nieko neslėpti.

— Reikia baigti visa tai, — ištarė ji.

Elinborg paklausė, ar ji nenori susisiekti su teisininku, tačiau Katrina atsisakė. Ji sakė, kad nepažįsta jokių teisininkų ir nekart nebuvo reikalo su jais konsultuotis. Nežinojo, kaip pradėti kalbą apie tai.

Elinborg kaltinamai dėbtelėjo į Erlendurą. Jis paprašė Katrinos tęsti. Kai jie visi vėl susėdo, ji toliau pasakojo savo istoriją. Ji maigė rankas ir liūdnai pradėjo pasakojimą.

♦

Albertas tą rytą turėjo išvykti į užsienį. Jie atsikėlė labai anksti. Ji padarė abiem kavos. Jie vėl kalbėjo apie namo pardavimą ir mažesnio pirkimą. Jie dažnai kalbėdavo apie tai, tačiau niekada tam neprisiruošė. Galbūt tai atrodė kaip per didelis žingsnis, lyg pabrėžimas, kokie seni jie yra. Jie nesijautė seni, tačiau gyvenamojo ploto keitimas atrodė vis labiau slegiantis reikalas. Albertas pasakė, kad pakalbės su nekilnojamojo turto agentu, kai sugrįš, ir išvažiavo savo „Cherokee” automobiliu.

Ji grįžo į lovą. Jai į darbą reikėjo tik už poros valandų, tačiau negalėjo užmigti. Gulėjo blaškydamas! ir vartydamasi iki aštuntos valandos. Tuomet atsikėlė. Ji buvo virtuvėje, kai išgirdo įeinantį Einarą. Sūnus turėjo namų raktą.

Ji iškart suprato, kad jis nusiminęs, tačiau nežinojo kodėl. Sūnus sakėsi visą naktį nemiegojęs. Greitu žingsniu perėjo svetainę ir nuėjo į virtuvę, tačiau atsisakė prisėsti.

— Žinojau, kad kažkas yra ne taip, — ištarė jis ir piktai pažiūrėjo į motiną. — Visą laiką žinojau!

Ji negalėjo suprasti, kodėl jis pyksta.

— Žinojau, kad kažkas čia prakeiktai ne taip, — beveik šaukdamas pakartojo jis.

— Apie ką tu kalbi, brangusis? — paklausė ji nesuvokdama, kodėl jis pyksta. — Kas ne taip?

— Aš viską perpratau, — pareiškė jis. — Sulaužiau taisykles, kad viską išsiaiškinčiau. Norėjau sužinoti, kaip liga perduodama giminėje — ir ji yra perduodama palikuonims, galiu tave užtikrinti. Ją turi keletas šeimų, tačiau ne mūsų šeimoje. Ne tėčio šeimoje ir ne tavo. Štai kodėl kažkas čia ne taip. Ar supranti? Ar suvoki, ką sakau?

Erlenduro mobilusis telefonas suskambo palto kišenėje ir jis atsiprašė Katrinos. Pareigūnas nuėjo į virtuvę ir atsiliepė. Tai buvo Sigurduras Olis.

— Senutė iš Keblaviko ieško tavęs, — neprisistatęs pranešė jis.

— Senutė? Turi galvoje Eliną?

— Taip, Eliną.

— Ar bendravai su ja?

— Taip, — atsakė Sigurduras Olis. — Sakė, kad jai reikia tučtuojau su tavimi pasikalbėti.

— Ar žinai, ko ji nori?

— Ji kategoriškai atsisakė man pasakyti. Kaip tau sekasi?

— Ar davei jai mano mobiliojo numerį?

— Ne.

— Jei dar kartą skambins, duok jai mano numerį, — paliepė Erlenduras ir padėjo ragelį.

Katrina ir Elinborg laukė jo svetainėje.

— Atleiskite, — atsiprašė jis Katrinos.

Ji tęsė savo istoriją.

♦

Einaras nužingsniavo į svetainę. Katrina stengėsi nuraminti jį ir išsiaiškinti, kas šitaip nuliūdino sūnų. Ji atsisėdo ir paprašė jo prisėsti šalia, tačiau jis neklausė. Vaikinas vaikščiojo priešais ją pirmyn ir atgal. Motina žinojo, kad jis jau seniai turi problemų, ir skyrybos tikrai nepadėjo. Jo žmona paliko sūnų. Ji norėjo viską pradėti iš pradžių. Ji nenorėjo būti sunaikinta jo širdgėlos.

— Papasakok man, kas negerai, — paprašė ji.

— Daug kas, mama, tiesiog daug kas.

Ir tuomet iškilo klausimas, kurio ji laukė visus tuos metus.

— Kas yra mano tėvas? — paklausė sūnus ir sustojo priešais ją. — Kas yra tikrasis mano tėvas?

Ji pažiūrėjo į jį.

— Mes daugiau nebeturime jokių paslapčių, mama, — pareiškė jis.

— Ką tu sužinojai, — paklausė ji? — Kuo tu užsiimi?

— Aš žinau, kas nėra mano tėvas, — atsakė jis. — Ir tai yra tėtis.

Jis smarkiai nusikvatojo.

— Ar girdėjai? Tėtis nėra mano tėtis! Jei jis nėra mano tėtis, kas tuomet esu aš? Iš kur aš atsiradau? Mano broliai.

Staiga jie tapo tik mano įbroliais. Kodėl niekad man nieko nesakei? Kodėl visą tą laiką melavai? Kodėl? Kodėl?

Ji žiūrėjo į jį ir jos akys paplūdo ašaromis.

— Ar tu buvai neištikima tėčiui? — paklausė jis. — Tu gali man pasakyti. Aš niekam nepasakosiu. Ar buvai jam neištikima? Niekam nereikia to žinoti, išskyrus mudu, tačiau privalau išgirsti iš tavęs. Turi pasakyti man tiesą. Iš kur aš atsiradau? Kaip?

Jis nustojo kalbėti.

— Ar aš įvaikintas? Našlaitis? Kas aš toks? Kas aš esu? Mama?

Katrina pradėjo raudoti kūkčiodama. Jis spoksojo į motiną. Šiek tiek apsiramino, kol ji verkė ant sofos. Šiek tiek užtruko, kol jis suprato, kaip jo žodžiai nuliūdino ją. Galiausiai jis atsisėdo ir apkabino ją. Kurį laiką abu sėdėjo tylėdami, kol ji pradėjo pasakoti apie tą naktį Husavike, kol jo tėvas buvo jūroje. Ji linksminosi su draugėmis ir susipažino su keletu vyru, įskaitant Holbergą, kuris įsiveržė į jos namus. Jis įdėmiai klausė jos pasakojimo.

Ji papasakojo jam, kaip Holbergas ją išprievartavo, gąsdino ir ji nusprendė pasilikti kūdikį bei niekada niekam nepasakoti apie tai, kas įvyko. Nei jo tėvui, nei jam pačiam. Taip buvo geriau. Jie gyveno laimingą gyvenimą. Ji neleido Holbergui atimti jos laimės. Jis nesugebėjo nužudyti jos šeimos. Katrina pasakė sūnui, kad nors jis ir yra ją išprievartavusio vyro vaikas, ji mylėjo jį taip pat stipriai kaip ir kitus du sūnus ir žinojo, kad Albertas labai jį myli. Todėl Einaras niekada nekentėjo dėl to, ką padarė Holbergas. Niekada.