Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Erlenduras sėdėdamas palinko į priekį.

— Ir?

— Tai genetinė liga. Ji pasireiškė keletui šeimų Islandijoje. Tai ypač sudėtingas atvejis ir netgi po išsamaus tyrimo ilgai nebuvau dėl to tikras. Galiausiai supratau, kad auglys tikriausiai yra susijęs su genetine liga neurofibromatoze. Nesitikiu, kad girdėjote apie ją anksčiau. Kai kuriais atvejais nėra jokių simptomų. Kai kuriais atvejais žmonės miršta ligai net nepasireiškus. Ligos nešiotojai nejaučia simptomų. Dažniausiai simptomai atsiranda ankstyvoje stadijoje — dažniausiai pasirodo dėmės ant odos ir augliai.

Gydytojas vėl gurkštelėjo chereso.

— Žmonės Keblavike neužsiminė apie nieką panašaus, tačiau nesu tikras, ar jie iš viso žinojo, ko ieškoti.

— Jie pranešė artimiesiems apie dėmes ant odos.

— Jie pranešė? Tikrai? Diagnozė ne visuomet teisinga.

— Ar liga gali būti perduota dukrai iš tėvo?

— Gali būti, tačiau genetinis perdavimas tuo neapsiriboja. Abi lytys gali nešioti ir sirgti šia liga. Sakoma, kad viena jos atmaina pasireiškė žmonėms, sergantiems dramblialige. Ar matėte tą filmą?

— Ne, — atsakė Erlenduras.

— Tam tikri žmonės serga nepaprastu kaulų augimu, kaip ir šiuo konkrečiu atveju. Tiesą sakant, kiti žmonės teigia, kad neurofibromatoze neturi nieko bendro su tuo vyru, sergančiu dramblialige. Tačiau tai jau kita istorija.

— Kodėl jūs pradėjote to ieškoti? — pertraukė Erlenduras gydytoją.

— Smegenų ligos yra mano specializacijos sritis, — atsakė jis. — Ši mergaitė yra man vienas iš įdomiausių atvejų. Perskaičiau visas ataskaitas apie ją. Jos nebuvo labai tikslios. Ją prižiūrėjęs medikas buvo varganas rajono gydytojas, kuris, kaip man sakė, tuo metu nuolat gėrė. Tačiau jis rašė apie ūmią tuberkuliozinę infekciją vienoje galvos srityje, o šis terminas kartais buvo naudojamas, kai atsirasdavo liga. Tai buvo mano pradinis taškas. Koronerio iš Keblaviko ataskaita taip pat nebuvo labai tiksli, kaip jau kalbėjome anksčiau. Jie rado auglį ir taip viską paliko.

Gydytojas atsistojo ir nuėjo prie didelės knygų lentynos poilsio kambaryje. Jis išėmė žurnalą ir padavė jį Erlendurui.

— Nesu tikras, ar suprasite visa tai, tačiau aš parašiau trumpą mokslinį straipsnį apie savo tyrimą, kurį išspausdino labai vertinamas amerikiečių medicinos žurnalas.

— Ar jūs parašėte mokslinį straipsnį apie Audur? — paklausė Erlenduras.

— Audur padėjo mums kelyje į šios ligos supratimą. Ji buvo labai svarbi tiek man, tiek medicinos mokslui. Tikiuosi, kad nenuvyliau jūsų.

— Mergaitės tėvas galėjo būti genetinis nešiotojas, — ištarė Erlenduras, vis dar bandydamas suvokti, ką jam pasakė gydytojas. — Ir jis perdavė šią ligą savo dukteriai. Jei būtų turėjęs sūnų, ar tas būtų paveldėjęs šią ligą?

— Ji nebūtinai turėtų pasireikšti jam, — atsakė gydytojas, — tačiau jis gali būti genetinis nešiotojas, kaip ir jo tėvas.

— Taigi?

— Jei jis turėtų vaiką, vaikas taip pat galėtų sirgti šia liga.

Erlenduras galvojo apie tai, ką pasakė gydytojas.

— Jums tikrai reikėtų pasikalbėti su mokslininkais iš Genetinių tyrimų centro, — pasiūlė gydytojas. — Jie turi atsakymus į genetinius klausimus.

— Ką?

— Pasikalbėkite su Genetinių tyrimų centro specialistais. Tai mūsų naujasis stiklainių miestas. Jie turi atsakymus. Kas negerai? Kodėl jūs toks priblokštas? Ar ką nors pažįstate ten?

— Ne, — atsakė Erlenduras, — tačiau netrukus susipažinsiu.

— Ar norite pamatyti Audur? — paklausė gydytojas.

Iš pradžių Erlenduras nesuprato gydytojo užuominos.

— Ar turite galvoje?..

— Čia turiu nedidelę laboratoriją. Kviečiu jus apsižvalgyti.

Erlenduras dvejojo.

— Na, gerai, — sutiko jis.

Jie atsistojo ir Erlenduras nusekė siaurais laiptais žemyn. Gydytojas įjungė šviesą ir pasirodė švari, it nauja laboratorija su mikroskopais, kompiuteriais, mėgintuvėliais ir įranga, kurios paskirties Erlenduras net nesugebėjo įsivaizduoti. Detektyvas prisiminė kažkur skaitytą pastebėjimą apie kolekcionierius: „Kolekcionieriai susikuria sau pasaulį. Aplink save jie sukuria nedidelį pasaulį, išsirenka tikras ikonas iš realaus pasaulio ir paverčia jas svarbiausiais savo dirbtinio pasaulio ženklais!“ Holbergas taip pat buvo kolekcionierius. Jo manija buvo kolekcionuoti daiktus, susijusius su pornografija. Iš to jis susikūrė savo asmeninį pasaulį. Gydytojas tą patį padarė iš organų.

— Ji yra čia, — parodė gydytojas.

Jis nuėjo prie senos medinės įstiklintos spintelės, vienintelio baldo patalpoje, nederančio sterilioje aplinkoje, atidarė dureles ir išėmė storo stiklo indą su dangčiu. Jis atsargiai jį padėjo ant stalo ir ryškioje fluorescencinėje šviesoje Erlenduras pamatė nedideles vaiko smegenis, plūduriuojančias formaline.

♦

Išeidamas iš gydytojo Erlenduras pasiėmė odinį lagaminėlį su nepalaidotais Audur palaikais. Važiuodamas tuščiomis gatvėmis jis galvojo apie stiklainių miestą ir tikėjosi, kad nė viena jo dalis niekuomet nebus laikoma laboratorijoje. Vis dar lijo, kai jis sustojo prie daugiabučio namo, kuriame gyveno. Vyras išjungė variklį, užsidegė cigaretę ir žiūrėjo į naktį.

Erlenduras pažvelgė į juodą krepšį ant priekinės sėdynės. Jis ketino grąžinti Audur ten, kur jai ir priklauso. 37

Tą vakarą, maždaug vienuoliktą valandą policininkai, budintys priešais Katrinos namą, stebėjo, kaip išbėga jos vyras, trenkia durimis, įsėda į automobilį ir nuvažiuoja. Atrodė, tarsi jis pašėlusiai skubėtų, ir jie pastebėjo, kad jis turi tą patį lagaminėlį kaip ir anksčiau tą dieną, kai parvyko namo. Policininkai tą vakarą neužfiksavo jokių kitų įvykių ir jokių Katrinos ženklų. Policijos patrulių automobilis buvo iškviestas į vietą ir sekė Albertą iki viešbučio „Esja”, kur jis užsiregistravo nakčiai.

Kitą rytą, aštuntą valandą, Erlenduras pasirodė prie Katrinos namų. Elinborg buvo kartu su juo. Vis dar lijo, saulė nebuvo išlindusi jau ištisas dienas. Jie tris kartus paskambino į duris, kol viduje išgirdo šiugždesį, ir durys atsidarė. Tarpduryje pasirodė Katrina. Elinborg pastebėjo, kad ji vilkėjo tuos pačius drabužius kaip vakar ir akivaizdžiai buvo apsiverkusi. Jos veidas buvo perkreiptas, o akys raudonos ir patinusios.

— Atleiskite, — lyg apsvaigusi ištarė Katrina, — aš užmigau kėdėje. Kiek dabar valandų?

— Ar galėtume užeiti? — paklausė Erlenduras.

— Aš niekuomet nepasakojau Albertui, kas įvyko, — tarė ji ir nuėjo į vidų, nepakviesdama jų.

Erlenduras ir Elinborg susižvalgė ir nusekė ją.

— Vakar vakare jis paliko mane, — paaiškino Katrina. — Kiek dabar valandų? Tikriausiai užmigau kėdėje. Albertas buvo toks piktas. Niekuomet nemačiau jo tokio pikto.

— Ar galite susisiekti su kuo nors iš savo artimųjų? — pasiūlė Elinborg. — Kuo nors, kas galėtų atvykti ir pabūti su jumis? Su savo sūnumis?

— Ne, Albertas grįš, ir viskas vėl bus gerai. Nenoriu trukdyti berniukams. Viskas bus gerai. Albertas grįš.

— Kodėl jis buvo toks piktas? — paklausė Erlenduras.

Katrina atsisėdo ant sofos svetainėje, Erlenduras ir Elinborg prisėdo priešais ją, kaip ir anksčiau.

— Albertas buvo įsiutęs. O dažniausiai jis toks ramus. Albertas yra geras žmogus, labai geras žmogus, ir jis visuomet buvo toks geras man. Tai graži santuoka. Mes visada buvome laimingi.

— Gal norite, kad užsuktume vėliau? — paklausė Elinborg.

Erlenduras pervėrė ją žvilgsniu.

— Ne, — atsakė Katrina, — viskas gerai. Viskas bus gerai. Albertas grįš. Jam tik reikia atsigauti nuo to. O, Dieve, kaip viskas sudėtinga. Jis sakė, kad turėjau jam pasakyti iš karto. Jis nesuprato, kaip aš galėjau apie tai tylėti visą laiką. Jis šaukė ant manęs.