Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Eva Linda pažiūrėjo į savo tėvą. Jis žinojo, kad ji daug nusimano apie muziką.

— Ar turi galvoje „gyvenimas yra kaip įkinkytas arklys”? — pasitikslino ji.

— „Jo galvoje vien tiktai šienas”, — pradėjo Erlenduras.

— „Jo širdis visai sušalusi.“

— „O jo protas nuvedė jį blogu keliu”, — posmą baigė Erlenduras.

Jis užsidėjo skrybėlę ir pasakė, kad ilgai neužtruks. 36

Hana įspėjo gydytoją, todėl šis nenustebo tą vakarą pamatęs Erlendurą. Jis gyveno dailiame name senojoje Habnarfjorduro dalyje ir pasitiko Erlendurą prie durų. Pasirodė elegantiškumo ir mandagumo įsikūnijimas, žemas vyras, plikas kaip biliardo kamuolys, o storas chalatas slėpė apkūnumą. Erlenduras pagalvojo, kad jis tikras gurmanas, su nuolatiniu ir šiek tiek moterišku raudoniu ant skruostų. Jis atrodė nenusakomo amžiaus, galėjo būti maždaug šešiasdešimties. Pasveikino Erlendurą sausa tarsi popierius ranka ir pakvietė jį į poilsio kambarį.

Atsisakęs gėrimų, Erlenduras sėdėjo ant didžiulės vyno raudonumo sofos. Gydytojas atsisėdo priešais ir laukė, kol svečias pradės. Erlenduras žvalgėsi po poilsio kambarį, kuris buvo erdvus ir gausiai išpuoštas paveikslais bei meno kūriniais, ir svarstė, ar gydytojas gyvena vienas. Pareigūnas paklausė jo.

— Visuomet gyvenau vienas, — atsakė gydytojas. — Dėl to esu labai laimingas ir visuomet toks buvau. Sakoma, kad sulaukę mano amžiaus vyrai gailisi, jog nesukūrė šeimos ir neturėjo vaikų. Per konferencijas visame pasaulyje mano kolegos vaikšto mojuodami savo vaikaičių nuotraukomis, tačiau manęs niekuomet nedomino šeimos reikalai. Niekuomet susidomėjimo nekėlė ir vaikai.

Jis buvo nuotaikingas, šnekus bei draugiškas, lyg Erlenduras būtų buvęs artimas bičiulis, lyg besąlygiškai laikytų jį sau lygų. Erlendurui tai nepadarė įspūdžio.

— Tačiau jūs domitės organais stiklainiuose, — tėškė jis.

Gydytojas neleido Erlendurui išvesti jo iš pusiausvyros.

— Hana minėjo man, kad jūs buvote piktas, — pasakė jis. — Nesuprantu, kodėl turėtumėte pykti. Aš nedarau nieko nelegalaus. Taip, aš turiu nedidelę organų kolekciją. Dauguma jų yra saugomi formaline stikliniuose induose. Laikau juos čia, šiame name. Juos ketino sunaikinti, tačiau aš juos pasiėmiau ir išsaugojau šiek tiek ilgiau. Aš taip pat saugau kitą biopavyzdžių rūšį — audinių pavyzdžius. Jūs turbūt svarstote kodėl? — paklausė jis, tačiau Erlenduras papurtė galvą.

— Iš tiesų aš ketinau paklausti, kiek organų esate pavogęs, — ištarė detektyvas. — Bet galėsime grįžti prie to vėliau.

— Aš nevogiau jokių organų, — atkirto gydytojas lėtai glostydamasis pliką galvą. — Negaliu suprasti tokio priešiškumo. Ar neprieštarausite, jei įsipilsiu lašelį chereso? — paklausė jis ir atsistojo.

Erlenduras laukė, kol jis nuėjo prie gėrimų spintelės ir įsipylė sau stiklinę. Jis pasiūlė Erlendurui, bet tas atsisakė, tuomet savo pilnomis lūpomis gurkštelėjo chereso. Jo apvalus veidas aiškiai parodė, kaip mėgavosi skoniu.

— Dažniausiai žmonės negalvoja apie tai, — prakalbo jis vėl, — o tam ir nėra priežasties. Mūsų pasaulyje visa, kas negyva, yra nenaudinga, taip pat ir negyvas žmogaus kūnas. Nereikėtų per daug jautriai į tai reaguoti. Sielos nebėra. Lieka tik atliekos, o jos yra niekas. Reikia vertinti iš medicinos perspektyvos. Kūnas yra niekas, ar suprantate?

— Jums tai neabejotinai yra kažkas. Jūs kolekcionuojate kūno dalis.

— Kitose šalyse universitetinės ligoninės perka organus mokymo tikslams, — tęsė gydytojas. — Tačiau Islandijoje tai nėra įprasta. Čia mes prašome leidimo atlikti skrodimą ypatingais atvejais ir kartais prašome leisti pašalinti organą, nors tai nebūtinai yra susiję su mirtimi. Žmonės sutinka arba atsisako, taip viskas vyksta. Dažniausiai tai būna vyresnių žmonių kūnai. Niekas nevagia organų.

— Tačiau taip būdavo ne visuomet, — paprieštaravo Erlenduras.

— Nežinau, kaip viskas vyko anksčiau. Žinoma, tai, kas vyko, nebuvo taip kruopščiai prižiūrima. Aš paprasčiausiai nežinau. Nesuprantu, kodėl jus taip šokiruoju. Ar pamenate tą naujienų pranešimą iš Prancūzijos? Apie automobilių gamyklą, kurioje buvo naudojami tikri žmonių kūnai avarijoms tirti, taip pat ir vaikų. Žinia jus turėtų šokiruoti. Organai yra perkami ir parduodami visame pasaulyje. Žmonės netgi žudo dėl jų. Mano kolekcija vargiai gali būti pavadinta nusikalstama.

— Tačiau kodėl? Ką jūs darote su jais?

— Atlieku mokslinius tyrimus, — atsakė gydytojas siurbčiodamas savo cheresą. — Tiriu juos mikroskopu. Argi ne taip elgiasi visi kolekcionieriai? Pašto ženklų kolekcionieriai žiūri į pašto antspaudus, knygų kolekcionieriai tikrina išleidimo metus, astronomai prieš akis turi visą pasaulį ir žvelgia į nesuvokiamo masto dalykus. Aš nuolat žiūriu į savo mikroskopinį pasaulį.

— Taigi, jūsų pomėgis yra moksliniai tyrimai, ir jūs turite įrangą studijuoti pavyzdžius bei organus?

— Taip.

— Čia, šiame name?

— Taip. Jei pavyzdžiai yra gerai išsaugoti, juos visuomet galima ištirti. Kai gaunama nauja medicininė informacija arba norima pažiūrėti į kažką konkretaus, jie puikiai tinka mokslinio tyrimo tikslams. Puikiai.

Gydytojas nustojo kalbėti.

— Jūs kalbate apie Audur, — tuomet ištarė gydytojas.

— Jūs žinote apie ją? — nustebęs paklausė Erlenduras.

— Jūs suprantate, kad jeigu jai nebūtų atliktas skrodimas ir jos smegenys nebūtų buvusios pašalintos, niekuomet nesužinotumėte, kas nužudė ją. Juk suprantate. Ji per ilgai gulėjo žemėje. Būtų neįmanoma efektyviai ištirti smegenų, kai jos trisdešimt metų pragulėjo žemėje. Taigi, tai, kuo jūs taip šlykštitės, iš tiesų jums padėjo. Turbūt suvokiate.

Gydytojas akimirką pagalvojo.

— Ar girdėjote apie Luisą XVII? Jis buvo Luiso XVI ir Marijos Antuanetės sūnus, įkalintas per Prancūzijos revoliuciją, nukirsdintas būdamas dešimties. Apie tai kalbėjo per žinias prieš metus ar šiek tiek daugiau. Prancūzijos mokslininkai išsiaiškino, kad jis mirė kalėjime ir neišsilaisvino, kaip teigė kai kurie žmonės. Ar žinote, kaip jie sužinojo?

— Nepamenu šios istorijos, — prisipažino Erlenduras.

— Jo širdis buvo pašalinta ir laikoma formaline. Kai mokslininkai galėjo atlikti DNR ir kitus testus, išsiaiškino, kad tariamas giminystės ryšys su prancūzų karališkąja šeima buvo melas. Jie nebuvo susiję su princu. Ar žinote, kada vaikystėje mirė Luisas?

— Ne.

— Prieš daugiau nei du šimtus metų. 1795-aisiais. Formalinas yra nepakartojamas skystis.

Erlenduras susimąstė.

— Ką jūs žinote apie Audur?

— Įvairius dalykus.

— Kaip šis pavyzdys pateko į jūsų rankas?

— Per trečiuosius asmenis. Nemanau, kad reikėtų gilintis į tai.

— Iš stiklainių miesto?

— Taip.

— Ar jums atidavė stiklainių miestą?

— Dalį jo. Nėra reikalo kalbėti su manimi, tarsi būčiau nusikaltėlis.

— Ar jūs nustatėte mirties priežastį?

Gydytojas pažiūrėjo į Erlendurą ir dar kartą gurkštelėjo chereso.

— Tiesą sakant, taip, — patvirtino jis. — Aš visuomet buvau labiau linkęs į mokslinius tyrimus nei į medicininę praktiką. Pasitelkęs savo polinkį kolekcionuoti daiktus, aš sugebėjau suderinti juos abu, tačiau nedideliu mastu.

— Koronerio ataskaitoje iš Keblaviko minimas tik smegenų auglys, be jokio išsamesnio paaiškinimo.

— Aš mačiau. Ataskaita yra nebaigta, ji buvo tik preliminari. Kaip jau sakiau, ištyriau kruopščiau ir manau, kad turiu atsakymus į kai kuriuos jūsų klausimus.