Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Fotografija buvo nuskaityta ir pasirodė didžiuliame kompiuterio ekrane. Plotas buvo padidintas. Tai, kas buvo tik nelygumai šviesoje, tapo nesuskaičiuojamais taškeliais, užpildžiusiais ekraną. Jie negalėjo nieko įžiūrėti nuotraukoje, ir netgi Erlenduras nebematė to, ką manė įžvelgęs. Technikas kurį laiką dirbo su klaviatūra, įvedė keletą komandų ir vaizdas buvo sumažintas bei suspaustas. Jis tęsė, taškeliai susikomponavo, kol palaipsniui išryškėjo veido kontūras. Jis vis dar buvo neaiškus, tačiau Erlendurui pasirodė, kad ten jis atpažino Holbergą.

— Ar tai ne tas šunsnukis? — paklausė Sigurduras Olis.

— Čia yra daugiau, — ištarė technikas ir toliau ryškino fotografiją.

Netrukus pasirodė bangos, kurios Erlendurui priminė moters plaukus, ir dar vienas neryškus profilis. Erlenduras spoksojo į atvaizdą, kol įžiūrėjo Holbergą, sėdintį ir kalbantį su moterimi. Kai pamatė tai, jį apėmė keista haliucinacija. Jis norėjo sušukti moteriai, kad dingtų iš buto, bet jau buvo per vėlu. Dešimtmečiais per vėlu.

Kambaryje suskambo telefonas, tačiau niekas nė nekrustelėjo. Erlenduras galvojo, kad skamba telefonas, esantis ant stalo.

— Tavo, — Sigurduras Olis priminė Erlendurui.

Erlenduras šiek tiek užtruko, tačiau galiausiai sugebėjo rasti savo mobilųjį telefoną ir išžvejoti jį iš palto kišenės.

Skambino Elinborg.

— Kuo tu užsiėmęs? — paklausė ji, kai jis galiausiai atsiliepė.

— Eik prie reikalo, — paragino Erlenduras.

— Prie reikalo? Kodėl tu toks įsitempęs?

— Žinojau, kad tiesiog negalėsi pasakyti to, ką ketinai pranešti.

— Tai dėl Katrinos berniukų, — paaiškino Elinborg. — Tiksliau, vyrų, dabar jie visi suaugę vyrai.

— Kas dėl jų?

— Tikriausiai visi jie yra malonūs vyrukai, išskyrus faktą, kad vienas jų dirba ganėtinai įdomioje vietoje. Pamaniau, kad turėtum iškart išgirsti, tačiau jei esi toks įsitempęs bei užsiėmęs ir negali nė pagalvoti apie trumpą pasišnekučiavimą, geriau tiesiog paskambinsiu Sigurdurui Oliui.

— Elinborg.

— Taip?

— Dėl Dievo meilės, moterie, — sušuko Erlenduras, žiūrėdamas į Sigurdurą Olį, — ar pagaliau pasakysi man, ką ketinai pasakyti?!

— Sūnus dirba Genetinių tyrimų centre.

— Ką?

— Jis dirba Genetinių tyrimų centre.

— Kuris sūnus?

— Jauniausias. Jis dirba su jų naująją duomenų baze. Tiria giminės medžius ir ligas, islandų šeimas ir paveldimas ligas, genetines ligas. Tas vyras yra genetinių ligų ekspertas. 35

Tą vakarą Erlenduras grįžo vėlai. Jis planavo kitą rytą aplankyti Katriną ir pasikalbėti su ja apie savo teoriją. Pareigūnas tikėjosi, kad jos sūnus greitai bus surastas. Užsitęsusi paieška kėlė grėsmę istorijai tapti žiniasklaidos sensacija, o jis norėjo to išvengti.

Evos Lindos nebuvo namuose. Ji sutvarkė virtuvę po Erlenduro pykčio proveržio. Jis įdėjo į mikrobangų krosnelę vieną iš dviejų patiekalų, pirktų visą parą dirbančioje parduotuvėje, tuomet paspaudė „Start”. Erlenduras prisiminė, kaip Eva Linda atklydo pas jį prieš keletą naktų, kai jis stovėjo prie mikrobangų krosnelės, ir pasakė, kad laukiasi. Jam atrodė, lyg būtų praėję ištisi metai nuo tada, kai dukra sėdėjo priešais jį, kaulijo pinigų ir vengė jo klausimų, tačiau tai nutiko vos prieš keletą naktų. Vyras vis dar sapnavo košmarus. Jis niekuomet daug nesapnuodavo ir tik kartais pabudęs prisimindavo reginių nuotrupas. Tačiau neramus jausmas išlikdavo, kai pabusdavo, ir jis negalėjo to atsikratyti. Nepadėjo ir tai, kad krūtinę nuolat spaudę skausmas, deginantis skausmas, kurio Erlenduras neįstengė nuslopinti.

Jis galvojo apie Evą Lindą ir kūdikį, apie Kolbrun ir Audur, apie Eliną, Katriną ir jos sūnus, apie Holbergą ir Gretarą, Elidį kalėjime, apie merginą iš Gardabairo ir jos tėvą, apie save ir savo vaikus, savo sūnų Sindrį Snaerą, kurį labai retai matydavo, ir Evą, kuri varginosi surasti jį ir su kuria smarkiai ginčydavosi, kai jam nepatikdavo tai, ką dukra darė. Eva buvo teisi. Kas jis toks, kad visus bartų?

Jis galvojo apie motinas ir dukteris, tėvus ir sūnus, motinas ir sūnus, tėvus ir dukteris, vaikus, kurie gimė, o jų niekas nenorėjo, ir vaikus, kurie mirė toje mažoje bendruomenėje Islandijoje, kur kiekvienas atrodė kažkokiu būdu susijęs arba turintis giminystės ryšių.

Jei Holbergas buvo Katrinos jauniausiojo sūnaus tėvas, ar jis tikrai buvo nužudytas savo sūnaus? Ar tas jaunas vyras žinojo, kad Holbergas buvo jo tėvas? Kaip jis išsiaiškino? Ar Katrina jam pasakė? Kada? Kodėl? Ar jis žinojo visą laiką? Ar jis žinojo apie išprievartavimą? Ar Katrina pasakė jam, kad Holbergas ją išprievartavo ir ji nuo jo pastojo? Koks tai jausmas? Koks jausmas, kai išsiaiškini, kad tu nesi tas asmuo, kuris maneisi esąs? Ne tas, kas esi? Kad tavo tėvas nėra tikrasis tėvas, tu esi nėjo sūnus, esi kažkieno kito sūnus, kažkokio žmogaus, apie kurio egzistavimą nežinojai. Prievartautojo.

Erlenduras svarstė, koks tai jausmas. Kaip galima su tuo susitaikyti? Ar tuomet eini, susirandi tėvą ir nužudai jį? Ir tuomet parašai: „Aš esu jis”?

Jei Katrina nepasakė savo sūnui apie Holbergą, kaip jis išsiaiškino tiesą? Erlenduras vis galvojo apie šį klausimą. Kuo daugiau jis mąstė apie šį reikalą ir svarstė galimybes, tuo labiau jo mintys krypo į linkėjimų medį Gardabaire. Buvo tik vienas būdas, kuriuo sūnus galėjo sužinoti tiesą, ir Erlenduras ketino tai išsiaiškinti rytoj.

Ką pamatė Gretaras? Kodėl jis turėjo mirti? Ar jis šantažavo Holbergą? Ar žinojo apie Holbergo išprievartavimus ir ketino įduoti jį? Ar jis fotografavo Holbergą? Kas buvo toji moteris, sėdinti prie Holbergo nuotraukoje? Kada ji padaryta? Gretaras dingo nacionalinės šventės vasarą, todėl ji turėjo būti padaryta prieš tai. Erlenduras svarstė, ar nebuvo daugiau Holbergo aukų, kurios niekada apie tai neprakalbo.

Jis išgirdo, kaip spynoje pasisuka raktas, ir atsistojo. Grįžo Eva Linda.

— Aš nuvykau į Gardabairą su mergina, — ištarė ji, kai pamatė Erlendurą, ateinantį iš virtuvės, ir uždarė duris. — Ji pasakė, kad ketina pareikšti kaltinimus tam mulkiui, kad jis prievartavo ją. Jos motiną ištiko nervinis priepuolis. Tuomet mes išėjome.

— Susitikti su vyru?

— Taip, atgal į jų jaukų nedidelį būstą, — atsakė Eva Linda, nuspirdama batus prie durų. — Jis pasiuto, tačiau nurimo, kai išgirdo paaiškinimą.

— Kaip jis viską priėmė?

— Jis šaunus vyrukas. Kai išėjau, jis buvo pakeliui į Gardabairą pasikalbėti su tuo senu mulkiu.

— Tikrai.

— Kaip manai, ar verta pateikti kaltinimus tam šunsnukiui? — paklausė Eva Linda.

— Tokios bylos sudėtingos. Vyrai viską neigia ir kažkaip nuo to išsisuka. Turbūt viskas priklauso nuo motinos, nuo to, ką ji sakys. Galbūt jai reikėtų nueiti į krizių centrą. O kaip tu laikaisi?

— Tiesiog puikiai, — atsakė Eva Linda.

— Ar galvojai apie echoskopiją, ar kaip jie ten vadina? Aš galėčiau eiti su tavimi.

— Tam dar ateis laikas, — pareiškė Eva Linda.

— Tikrai?

— Taip.

— Gerai, — ištarė Erlenduras.

— Kuo tu užsiimi? — pasidomėjo Eva Linda, dėdama kitą patiekalą į mikrobangų krosnelę.

— Šiomis dienomis negalvoju apie nieką kitą, išskyrus vaikus, — atsakė Erlenduras. — Ir apie linkėjimų medį, kuris yra tarsi giminės medis: ant jo gali būti įvairiausių žinučių, jei tik žinome, ko turėtume ieškoti. Ir svarstau apie manijas kolekcionuoti daiktus. Kaip skamba ta daina apie įkinkytą arklį?