Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Galbūt aš ir išeisiu, tačiau detektyvas, vardu Erlenduras, tiriantis Holbergo nužudymą, tikrai ne. Kitąkart, kai atidarysite duris, jis stovės čia ir niekur nesitrauks. Jis neleis jums užtrenkti durų jam prieš nosį. Jei reikalas taps per daug sudėtingas, jis išsikvies jus į skyrių.

— Prašau palikti mane ramybėje, — pakartojo Karina ir trinktelėjo durimis.

„O, kad galėčiau”, — mintyse ištarė Elinborg.

Ji išsitraukė mobilųjį telefoną ir paskambino Erlendurui, kuris kaip tik išeidinėjo iš universiteto. Elinborg išdėstė jam situaciją. Jis pasakė, kad bus ten už dešimties minučių.

Atvažiavęs pareigūnas niekur prie Katrinos namo nematė Elinborg. Tačiau atpažino jos automobilį stovėjimo aikštelėje. Tai buvo didelis individualus namas Vogaro apylinkėje. Dviejų aukštų su dvigubu garažu. Jis paskambino į duris ir, jo nuostabai, jas atidarė Elinborg.

— Manau, radau ją, — tyliai pasakė ji ir įleido Erlendurą. — Ji ką tik atėjo pas mane ir atsiprašė už savo elgesį. Sakė, kad mieliau pasikalbės su mumis čia, o ne skyriuje. Ji girdėjo istorijas apie išprievartavimą ir laukė mūsų.

Elinborg įėjo į namą priekyje Erlenduro ir nuėjo į svetainę, kur stovėjo Katrina. Ji paspaudė jam ranką ir pabandė nusišypsoti, tačiau jai nelabai pavyko. Moteris buvo apsirengusi konservatyviai — dėvėjo pilką sijoną ir baltą palaidinę, jos plaukai buvo tiesūs ir stori, sušukuoti į vieną pusę. Ji buvo aukšta, plonomis kojomis, siaurų pečių, daili, švelnia, tačiau susirūpinusia veido išraiška.

Erlenduras apsižvalgė po svetainę. Joje dominavo uždaros knygų lentynos su stiklinėmis durelėmis. Prie vienos iš knygų spintelių stovėjo nuostabus rašomasis stalas. Kambario viduryje buvo senas, tačiau gerai išlaikytas odinių baldų komplektas, kampe — rūkymo stalelis. Ant sienų kabėjo paveikslai — nedidelės akvarelės dailiuose rėmeliuose, jos šeimos fotografijos. Jis iš arčiau pažiūrėjo į jas. Visos fotografijos buvo senos. Trys berniukai su savo tėvais. Naujausios buvo padarytos, kai jiems buvo suteiktas Sutvirtinimo Sakramentas. Neatrodė, kad jie būtų baigę mokyklą ar universitetą arba būtų vedę.

— Mes ketiname pirkti mažesnį būstą, — beveik atsiprašinėdama ištarė Katrina, kai pamatė Erlendurą, besižvalgantį aplink. — Jis gerokai mums per didelis, šis didžiulis namas.

Erlenduras linktelėjo.

— Ar jūsų vyras taip pat namuose?

— Alberto nebus namuose iki pat vėlyvo vakaro. Jis užsienyje. Tikėjausi, kad galėsime pasikalbėti apie tai prieš jam sugrįžtant.

— Galbūt prisėskime? — paklausė Elinborg.

Katrina atsiprašė už savo nemandagumą ir pakvietė juos prisėsti. Ji sėdėjo ant sofos viena, o Erlenduras ir Elinborg odiniuose foteliuose priešais ją.

— Ko tiksliai jūs norite iš manęs? — paklausė Katrina paeiliui žiūrėdama į juos abu. — Iš tiesų aš nesuprantu, kuo esu susijusi. Tas vyras negyvas. Tai neturi su manimi nieko bendra.

— Holbergas buvo prievartautojas, — pasakė Erlenduras. — Jis išprievartavo moterį Keblavike, ir ji susilaukė vaiko. Dukters. Kai pradėjome tikrinti nuodugniau, sužinojome, kad jis yra tai padaręs ir anksčiau moteriai iš Husaviko, panašaus amžiaus kaip ir antroji auka. Holbergas galėjo ir vėl prievartauti, vėliau. Mes nežinome. Tačiau mums reikia susekti jo auką iš Husaviko. Holbergas buvo nužudytas savo namuose ir turime priežastį daryti prielaidą, kad viso to paaiškinimas slypi jo niekingoje praeityje.

Erlenduras ir Elinborg pastebėjo, kad jo kalba visiškai nepaveikė Katrinos. Ji nebuvo sukrėsta, kai išgirdo apie Holbergo išprievartavimus ar jo dukterį, ir nieko neklausinėjo nei apie moterį iš Keblaviko, nei apie mergaitę.

— Jūsų nešokiruoja tai, ką išgirdote? — pasidomėjo jis.

— Ne, — atsakė Katrina, — kodėl turėčiau būti šokiruota?

— Ką galėtumėte mums papasakoti apie Holbergą? — paklausė Erlenduras po trumpos pauzės.

— Aš iš karto jį atpažinau iš nuotraukų laikraščiuose, — prakalbo Katrina ir atrodė, kad nuo jos veido išnyko paskutinis priešinimosi šešėlis.

Jos žodžiai tapo šnabždesiu.

— Nors jis ir labai pasikeitė, — ištarė ji.

— Mes turėjome jo fotografiją byloje, — paaiškino Elinborg. — Nuotrauka yra iš sunkiasvorio transporto vairuotojo pažymėjimo, kurį jis neseniai atnaujino. Jis buvo sunkvežimio vairuotojas, važinėjo po visą šalį.

— Tuomet jis man sakė, kad dirba teisininku Reikjavike.

— Tuo metu jis tikriausiai dirbo uoste, — ištarė Erlenduras.

— Man buvo ką tik suėję dvidešimt. Mes su Albertu turėjome du vaikus, kai tai įvyko. Kartu pradėjome gyventi labai jauni. Jis buvo jūroje, turiu galvoje Albertą. Tai nenutikdavo labai dažnai. Jis turėjo nedidelę parduotuvėlę ir dirbo agentu draudimo bendrovėje.

— Ar jis žino, kas nutiko? — pasiteiravo Erlenduras.

Kurį laiką Katrina delsė.

— Ne, niekuomet jam nepasakojau. Norėčiau, kad ir dabar jis nesužinotų.

Jie visi nutilo.

— Ar niekam nepasakojote to, kas nutiko? — paklausė Erlenduras.

— Niekam nieko nesakiau.

Ji vėl nutilo. Erlenduras ir Elinborg laukė.

— Dėl to kaltinu save. O, Dieve, — atsiduso ji. — Žinau, kad tai neteisinga. Suprantu, kad aš čia niekuo dėta. Jau praėjo beveik keturiasdešimt metų, o aš vis dar kaltinu save, nors žinau, kad neturėčiau. Keturiasdešimt metų.

Jie laukė.

— Aš nežinau, kaip smulkiai norite, kad viską papasakočiau. Kas jums svarbu. Kaip jau sakiau, Albertas buvo jūroje. Aš linksminausi su keletu draugių ir šokiuose susipažinome su tais vyrais.

— Tais vyrais? — įsiterpė Erlenduras.

— Holbergu ir dar kažkuo, kas buvo su juo. Niekuomet neišsiaiškinau, koks buvo jo vardas. Jis parodė man nedidelį fotoaparatą, kurį turėjo. Šiek tiek pasikalbėjome apie fotografiją. Kartu su mumis jie atėjo pas mano draugę, kur mes toliau gėrėme. Mes buvome keturios draugės, kartu traukdavome linksmintis. Dvi iš mūsų buvo ištekėjusios. Po kurio laiko pasakiau, kad noriu eiti, ir jis pasisiūlė palydėti mane namo.

— Holbergas? — paklausė Elinborg.

— Taip, Holbergas. Aš atsisakiau, atsisveikinau su savo draugėmis ir išėjau namo viena. Gyvenau netoliese, tačiau kai atidariau duris — mes gyvenome nedideliame name, naujoje, dar tiesiamoje gatvėje Husavike — netikėtai jis atsidūrė už manęs. Pasakė kažką, ko aš gerai neišgirdau, tada įstūmė mane vidun ir uždarė duris. Buvau netikėtai užklupta. Nežinojau, ar išsigąsti, ar nustebti. Alkoholis atbukino mano pojūčius. Žinoma, nė kiek nepažinojau to vyro, niekuomet nemačiau jo prieš tą naktį.

— Kodėl jūs kaltinate save? — paklausė Elinborg.

— Šokiuose šiek tiek kvailiojau, — po kurio laiko atsakė Katrina. — Pakviečiau jį šokti. Nežinau, kodėl taip elgiausi. Aš šiek tiek išgėriau, o išgėrusi niekuomet nemokėjau kontroliuoti savęs. Linksminausi su draugėmis ir atrodžiau šiek tiek nepadoriai. Neatsakingai. Buvau apsvaigusi.

— Tačiau jūs neturėtumėte kaltinti savęs, — pradėjo Elinborg...

— Kad ir ką sakytumėte, tai nė truputį to nepakeis, — prislopintu tonu tęsė Katrina ir pažiūrėjo į Elinborg. — Todėl nesakykite man, ką galiu ir ko negaliu kaltinti. Nėra jokios prasmės. Šokiuose jis linksminosi kartu su mumis, — tęsė ji. — Tikrai nepadarė blogo įspūdžio. Jis buvo linksmas ir žinojo, kaip mus, merginas, prajuokinti. Holbergas elgėsi žaismingai ir mes atsakėme tuo pačiu. Vėliau prisiminiau, kad jis klausė apie Albertą ir išsiaiškino, jog namuose buvau viena. Tačiau jis tą padarė taip, kad nesupratau, kas už to slypi.