Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Manęs nedomina išsamesnis viso šio reikalo tyrimas. Mums reikia susigrąžinti šias smegenis, jei tik tai įmanoma. Aš svarsčiau, ar neužtenka tiesiog paimti mėginį, ar reikia pašalinti visą organą?

— Žinoma, nežinau konkretaus atvejo, apie kurį jūs kalbate, tačiau šiomis dienomis nurodymai dėl skrodimo atlikimo yra griežtesni nei buvo anksčiau, — kiek padelsusi atsakė Hana. — Jei precedentas buvo septintajame dešimtmetyje, tuomet taip galėjo atsitikti, aš to neatmesčiau. Jūs sakėte, kad skrodimas mergaitei buvo atliktas prieš jos motinos valią. Tai ne pirmas toks atvejis. Dabar iškart po mirties artimųjų paklausiama, ar gali būti atliktas skrodimas. Manau, galima sakyti, kad jų norai yra gerbiami, išskyrus nepaprastus atvejus. Tai taikoma šiuo atveju. Vaikų mirtingumas yra baisiausias iš visų dalykų, su kuriais tenka susidurti. Neįmanoma apibūdinti tragedijos, kuri ištinka žmogų, kai jis praranda vaiką, ir skrodimo klausimas tokiais atvejais gali būti labai nepatogus.

Hana stabtelėjo.

— Mes turime keletą tokių įrašų savo kompiuteriuose, — tęsė ji, — o visi kiti yra laikomi šio pastato archyve. Saugomi įrašai yra pakankamai išsamūs. Didžiausia ligoninės organų kolekcija yra Baronstigure. Juk suprantate, kad tik nedidelė dalis medicininių mokymų atliekama čia, universiteto miestelyje. Viskas vyksta ligoninėse. Iš ten ateina pažinimas.

— Patologas nenorėjo man parodyti organų banko, — ištarė Erlenduras. — Jis norėjo, kad pirmiausia pakalbėčiau su jumis. Ar universitetas turi įtakos tai sprendžiant?

— Eime, — pasiūlė Hana neatsakydama į klausimą. — Pažiūrėkime, kas yra kompiuteryje.

Jie atsistojo ir Erlenduras nusekė ją. Moteris atrakino erdvų kambarį ir suvedė slaptažodį į apsaugos prietaisą ant sienos prie durų. Ji nuėjo prie rašomojo stalo ir įjungė kompiuterį, kol Erlenduras tuo metu žvalgėsi aplink. Kambaryje nebuvo jokių langų, o prie sienų stovėjo spintų su dokumentais eilės. Hana paklausė Audur vardo, mirties datos ir suvedė duomenis į kompiuterį.

— Jos čia nėra, — atsakė ji susimąsčiusi žiūrėdama į monitorių. — Kompiuteriniai įrašai tesiekia 1984-uosius. Mes į skaitmeninę formą pervedinėjame visus duomenis nuo tada, kai Medicinos fakultetas buvo įkurtas, tačiau dar nepasistūmėjome toliau nei šie metai.

— Taigi, čia yra dokumentų spintos, — ištarė Erlenduras.

— Aš tikrai neturiu tam laiko, — pareiškė Hana žiūrėdama į laikrodį. — Jau turėčiau būti auditorijoje.

Ji priėjo prie Erlenduro, greitai apsižvalgė aplink ir eidama tarp spintų skaitė užrašus ant jų. Ji ištraukdavo vieną kitą stalčių ir peržiūrėdavo dokumentus, tačiau greitai juos vėl uždarydavo. Erlenduras nė nenutuokė, kas buvo laikoma tose bylose.

— Ar čia laikote medicininius įrašus? — paklausė jis.

Hana sunkiai atsiduso.

— Tik nesakykite man, kad jūs čia dėl duomenų privatumo komisijos, — ištarė ji ir užtrenkė dar vieną stalčių.

— Tik paklausiau, — atsakė Erlenduras.

Hana ištraukė vieną ataskaitą ir pradėjo ją skaityti.

— Čia yra kažkas apie biopavyzdžius, — pranešė ji. — 1968 metai. Čia yra keletas vardų. Nieko, kas jus domintų.

Ji padėjo ataskaitą į spintą, uždarė stalčių ir ištraukė kitą.

— Štai dar keletas, — ištarė ji. — Luktelkite, štai mergaitės vardas, Audur, ir jo motinos vardas. Viskas yra čia.

Hana greitai perskaitė ataskaitą.

— Paimtas vienas organas, — tarsi sau ištarė ji. — Atlikta Keblaviko ligoninėje. Artimųjų sutikimas... Nieko neparašyta. Jokių įrašų apie organo sunaikinimą, — pasakė ji ir užvertė bylą. — Jo daugiau nebėra.

— Ar galėčiau pamatyti, — paklausė Erlenduras nė nesistengdamas nuslėpti savo nekantrumo.

— Nieko daugiau nesužinosite, — ištarė Hana ir įdėjusi bylą atgal į stalčių jį uždarė. — Pasakiau viską, ką jums reikia žinoti.

— Kas ten rašoma? Ką jūs slepiate?

— Nieko, — išdrožė Hana. — Privalau grįžti į paskaitą.

— Tuomet aš gausiu kratos orderį, sugrįšiu čia dar šiandien ir geriau ta ataskaita būna ten, kur jai priklauso, — pagrasino Erlenduras ir nuėjo link durų.

— Ar pažadate, kad informacija iš čia nenukeliaus niekur kitur? — paklausė dekanė, kai Erlenduras atidarė duris buvo beišeinąs.

— Aš jums jau sakiau. Tai konfidenciali informacija. Tik man.

— Tuomet galite pažiūrėti, — sutiko Hana vėl atidarydama spintą ir paduodama jam bylą.

Erlenduras uždarė duris, paėmė bylą ir įniko skaityti. Hana išsitraukė cigarečių pakelį ir vieną užsidegė, kol laukė, kada Erlenduras baigs studijuoti. Ji nekreipė dėmesio į rūkyti draudžiantį ženklą ir patalpa greitai paskendo dūmuose.

— Kas yra Eidalas?

— Vienas iš mūsų labiausiai patyrusių medicinos mokslininkų.

— Kas yra čia, ko nenorėjote, kad pamatyčiau? Ar aš negaliu pakalbėti su šiuo vyru?

Hana neatsakė.

— Kas čia vyksta? — kamantinėjo Erlenduras.

Hana atsiduso.

— Kaip suprantu, jis yra pasilikęs keletą organų, — galiausiai ištarė ji.

— Šis vyras kolekcionuoja organus?

— Jis turi keletą organų. Nedidelę kolekciją.

— Organų kolekcionierius?

— Tai viskas, ką žinau, — atsakė Hana.

— Gali būti, kad jis turi tas smegenis, — ištarė Erlenduras. — Čia rašoma, kad jam buvo perduotas pavyzdys tyrimams. Ar jums tai kelia problemų?

— Jis vienas iš mūsų svarbiausių mokslininkų, — pakartojo ji pro sukąstus dantis.

— Jis laiko keturmetės mergaitės smegenis ant savo židinio atbrailos! — sušuko Erlenduras.

— Nesitikiu, kad jūs suprasite mokslinį darbą, — burbtelėjo ji.

— Ką čia reikia suprasti?

— Neturėjau jūsų įsileisti, — sušuko Hana.

— Jau girdėjau tai anksčiau, — atkirto Erlenduras. 32

Elinborg rado moterį iš Husaviko.

Jos sąraše buvo likę dar du vardai, todėl ji paliko Sigurdurą Olį Nordurmyryje su teismo ekspertizės komanda. Pirmosios moters reakcija buvo įprasta — didelis, tačiau kažkaip iš anksto suplanuotas nustebimas, ji jau girdėjo šią istoriją netgi keletą kartų. Ji pasakė, kad, tiesą sakant, laukė policijos. Antroji moteris, paskutinė Elinborg sąraše, atsisakė su ja kalbėti. Atsisakė įsileisti ją vidun. Ji uždarė duris, sakydama, kad nežino, apie ką Elinborg kalba, ir negali jai padėti.

Kažkodėl ji buvo neryžtinga. Atrodė, tarsi jai reikėjo sutelkti visas jėgas, kad pasakytų, ką norėjo, ir Elinborg pajuto, jog jos elgesys buvo surepetuotas. Ji elgėsi taip, tarsi būtų laukusi policijos, tačiau ne taip kaip kitos ji nieko nenorėjo žinoti. Norėjo iš karto atsikratyti Elinborg. Pareigūnė suprato, kad rado moterį, kurios ieškojo. Ji dar kartą peržvelgė jos dokumentus. Moters vardas buvo Katrina ir ji dirbo skyriaus valdytoja Reikjaviko miesto bibliotekoje. Jos vyras buvo didelės reklamos agentūros vadovas. Ji buvo šešiasdešimties. Trys vaikai, visi gimę nuo 1958 iki 1962 metų. Ji išsikraustė iš Husaviko šešiasdešimt antraisiais ir nuo tada gyvena Reikjavike.

Elinborg paskambino į duris antrą kartą.

— Manau, turite su manimi pasikalbėti, — ištarė ji, kai Katrina vėl atidarė duris.

Moteris žiūrėjo į ją.

— Niekuo negaliu jums padėti, — iškart išrėžė ji stebėtinai griežtu balsu. — Aš žinau, apie ką ši byla. Girdėjau gandus, tačiau nežinau apie jokį išprievartavimą. Tikiuosi, kad jums to užteks. Daugiau manęs netrukdykite.

Ji bandė uždaryti duris priešais Elinborg.