Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Plastikas vis labiau ir labiau ryškėjo. Erlenduras suvokė, kad tai stora statybinė izoliacinė plėvelė. Buvo neįmanoma įžiūrėti pro ją. Jis užmiršo triukšmą rūsyje, bjaurų dvoką ir aplink besisukančias dulkes. Sigurduras Olis nusimovė kaukę, kad geriau matytų. Jis pasilenkė žemyn ir šūktelėjo teismo ekspertų komandai, griovusiai grindis.

— Tai štai kaip atveriamos faraonų kapavietės Egipte? — pareiškė jis ir įtampa šiek tiek atslūgo.

— Tik gaila, kad čia nėra faraono.

— Ar tikrai gali būti, kad po Holbergo grindimis mes radome Gretarą? — paklausė Sigurduras Olis, trykšdamas nekantrumu. — Po prakeiktų dvidešimt penkerių metų! Velniškai puiku!

— Jo motina buvo teisi, — ištarė Erlenduras.

— Gretaro motina?

— Ji pasakė: „Lyg jis būtų pavogtas!“

— Susuktas į plėvelę ir paslėptas po grindimis.

— Marijona Brym, — sau po nosimi sumurmėjo Erlenduras ir papurtė galvą.

Teismo ekspertų komanda darbavosi elektriniais grąžtais, grindys įskilo nuo spaudimo, o skylė praplatėjo tiek, kad visas plėvelės ryšulys tapo matomas. Jo ilgis buvo sulig vidutinio vyro ūgiu. Teismo ekspertų komanda svarstė, kaip jie turėtų atidaryti ryšulį. Jie nusprendė ištraukti jį iš ertmės grindyse vientisą ir neliesti, kol nuveš į lavoninę Baronstigure, kur tuo bus pasirūpinta, neprarandant jokių potencialių įkalčių.

Jie atsinešė neštuvus, kuriuos atsivežė į rūsį praeitą naktį, tai, ir padėjo šalia skylės grindyse. Du iš jų bandė pakelti plastiko ryšulį, tačiau paaiškėjo, kad jis per sunkus, taigi dar du nusileido žemyn jiems padėti. Netrukus ryšulys pajudėjo, buvo išlaisvintas nuo grunto, pakeltas ir padėtas ant neštuvų.

Erlenduras priėjo prie ryšulio, pasilenkė virš jo ir bandė įžiūrėti pro plėvelę. Jam atrodė, kad pamatė veidą, susiraukšlėjusį ir sudūlėjusį, dantis ir dalį nosies. Jis vėl išsitiesė.

— Apskritai, jis dar visai neblogai atrodo, — nusprendė jis.

— Kas ten? — paklausė Sigurduras Olis, palinkęs virš skylės.

— Ką? — neišgirdo Erlenduras.

— Ar ten negatyvų ritinėliai? — paklausė Sigurduras Olis.

Erlenduras priėjo arčiau, atsiklaupė ir pamatė fotografinių juostelių ritinėlius, pusiau užkastus grunte. Juostelės buvo pasklidusios aplink. Jis tikėjosi, kad kai kurios iš jų buvo naudotos.

♦

Visą likusią dieną Katrina neišėjo iš namų. Niekas jos nelankė ir ji nesinaudojo telefonu. Vakare prie namo sustojo universalas, išlipo jį vairavęs vyriškis ir nešinas vidutinio dydžio lagaminu įėjo vidun. Matyt, tai buvo Albertas, jos vyras. Tą popietę jis grįžo iš komandiruotės Vokietijoje.

Policininkas nepažymėtame automobilyje stebėjo namą. Telefono buvo klausomasi. Apytikrė dviejų vyresniųjų sūnų buvimo vieta buvo nustatyta, tačiau nebuvo žinoma, kur yra jauniausias sūnus. Jis buvo išsiskyręs ir gyveno bute Gerdžio rajone, tačiau nieko nebuvo namie. Pareigūnas buvo paskirtas stebėti butą. Policija rinko informaciją apie sūnų, o jo apibūdinimas buvo išsiųstas į policijos skyrius visoje šalyje. Kol kas nebuvo manoma, kad yra pagrindo paskelbti apie jį žiniasklaidoje.

Erlenduras sustojo priešais lavoninę Baronstigure. Kūnas, kuris, kaip manoma, Gretaro, buvo atvežtas ten. Patologas, tas pats, kuris tyrė Holbergą ir Audur, nulupo plėvelę nuo lavono. Paaiškėjo, kad tai vyro kūnas užlaužta galva, atvira burna, lyg jis rėktų iš skausmo, ir rankomis prie šonų. Oda buvo išdžiūvusi, susiraukšlėjusi ir išblyškusi, su didelėmis irimo žymėmis ant nuogo kūno. Atrodė, kad galva buvo stipriai sužalota, o ilgi ir bespalviai plaukai karojo abiejose veido pusėse.

— Jis pašalino jo vidaus organus, — pranešė patologas.

— Ką?

— Žmogus, kuris palaidojo jį.

— Protingas žingsnis, jei nori išlaikyti kūną. Dėl kvapo. Plastiko viduje lavonas palaipsniui išdžiūvo. Šiuo atžvilgiu, gerai išlaikytas.

— Ar galite nustatyti mirties priežastį?

— Ant jo galvos buvo plastikinis maišelis, kuris parodo, kad auka galėjo būti uždusinta, tačiau turėsiu geriau apžiūrėti. Vėliau sužinosite daugiau. Visa tai užtrunka. Ar žinote, kas jis? Atrodo kažkoks neūžauga, vargšelis.

— Turiu savų įtarimų.

— Ar kalbėjotės su profesore?

— Miela moteriškė.

— Rimtai?

♦

Sigurduras Olis laukė Erlenduro kabinete, tačiau kai detektyvas atvyko, pasakė, kad eina tiesiai pas teismo ekspertus. Jie sugebėjo išryškinti ir išdidinti keletą fragmentų iš negatyvų, rastų Holbergo bute. Erlenduras papasakojo jam apie savo ir Elinborg pokalbį su Katrina.

Ragnaras, teismo ekspertizės vadovas, laukė jų savo kabinete su keletu juostelių ritinėlių ant stalo ir keliomis išdidintomis fotografijomis. Jis padavė jiems nuotraukas ir detektyvai greitai jas peržvelgė.

— Mes sutvarkėme tik šias tris, — ištarė Ragnaras, — ir, tiesą sakant, negaliu pasakyti, kas jose vaizduojama. Buvo septyni „Kodak” ritinėliai, kiekvienas su dvidešimt keturiais kadrais. Trys buvo visiškai juodi, ir mes negalime pasakyti, ar jie buvo naudoti, tačiau iš vienos jų sugebėjome padaryti tai, ką matote čia. Ar ką nors atpažįstate?

Erlenduras ir Sigurduras Olis prisimerkę žiūrėjo į fotografijas. Jos buvo nespalvotos. Dvi iš jų pasirodė pusiau juodos, lyg diafragma būtų buvus beveik uždaryta; vaizdai buvo nesufokusuoti ir tokie neryškūs, kad pareigūnai nieko negalėjo įžiūrėti. Trečia ir paskutinė nuotrauka buvo nesugadinta ir gana ryški. Joje matėsi vyras, fotografuojantis save priešais veidrodį. Fotoaparatas buvo mažas ir plokščias su keturių lempučių kubine blykste viršuje, ir blyksnis buvo apšvietęs vyrą veidrodyje. Jis dėvėjo džinsus, marškinius ir trumpą vasarinį švarkelį.

— Ar pameni kubines blykstes? — paklausė Erlenduras su nostalgija balse. — Kokia pažanga!

— Aš taip pat jas pamenu, — ištarė Ragnaras, kuris buvo tokio pat amžiaus kaip Erlenduras.

Sigurduras Olis pažiūrėjo į juodu ir papurtė galvą.

— Ar tai galima vadinti autoportretu? — svarstė Erlenduras.

— Sunku įžiūrėti jo veidą, kai jį uždengia fotoaparatas, — ištarė Sigurduras Olis, — tačiau turbūt labiausiai tikėtina, kad čia pats Gretaras.

— Ar jūs atpažįstate aplinką iš to, kas matyti? — pasiteiravo Ragnaras.

Atspindyje už fotografo buvo matyti dalis kambario. Erlenduras įžiūrėjo kėdės nugarėlę ir netgi kavos staliuką, kilimą ant grindų ir dalį kažko, kas galėjo būti grindis siekiančios užuolaidos, tačiau visa kita buvo sunku išskirti. Vyro veidas veidrodyje buvo ryškiai apšviestas, tačiau pakraščiuose šviesa nublanko iki visiškos tamsos.

Jie buvo ilgai įnikę į nuotrauką. Po didžiulių pastangų Erlenduras pradėjo įmatyti kažką tamsoje, fotografo kairėje. Jis manė, kad tai gali būti žmogaus figūra, netgi profilis, antakiai ir nosis. Tai buvo tik nuojauta, tačiau šviesoje buvo kažkas nelygaus, nedideli šešėliai, kurie pakurstė jo fantaziją.

— Ar galėtume išdidinti šį plotą? — paklausė jis Ragnaro, kuris buvo įsistebeilijęs į tą pačią dalį, tačiau nieko nematė.

Sigurduras Olis paėmė fotografiją ir pakėlė ją priešais savo veidą, tačiau taip pat nematė to, ką įžiūrėjo Erlenduras.

— Tai užtruks tik sekundę, — ištarė Ragnaras.

Jie sekė paskui jį iš kabineto iki pat teismo ekspertų komandos.

— Ar ant juostelių yra pirštų atspaudų? — pasiteiravo Sigurduras Olis.

— Taip, — atsakė Ragnaras, — du rinkiniai, tokie patys kaip ir ant fotografijos iš kapinių — Gretaro ir Holbergo.