Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Teoriškai tai ta pati istorija, kaip ir tada, kai Holbergas užpuolė moterį iš Keblaviko, — ištarė Erlenduras. — Žinoma ji sutiko, kad palydėtų ją namo. Tuomet jis paprašė pasinaudoti moters telefonu ir užpuolė ją virtuvėje.

— Kažkaip jis pavirto į visiškai kitą žmogų, kalbėjo bjaurius dalykus. Jis nuplėšė paltą, kurį vilkėjau, pastūmė mane ir vadino siaubingais vardais. Jis labai susijaudino. Bandžiau kalbėtis su juo, tačiau tai buvo beprasmiška, kai pradėjau šauktis pagalbos, jis užšoko ant manęs ir nutildė. Tuomet nutempė mane į miegamąjį.

Ji sukaupė visą drąsą, kiek tik įstengė, ir papasakojo, ką padarė Holbergas — sistemingai ir nieko neslėpdama. Apie tą vakarą ji nieko nepamiršo. Priešingai, ji prisiminė mažiausias smulkmenas. Jos pasakojimas buvo bejausmis. Lyg skaitytų sausus faktus iš popieriaus lapo. Ji niekada taip nekalbėjo apie tą įvykį, taip tiksliai, tačiau moteris taip atsiribojo nuo to, kad Erlendurui atrodė, lyg ji pasakotų apie kažką, kas nutiko kitai moteriai. Ne jai pačiai, bet kažkam kitam. Kažkur kitur. Kitu metu. Kitame gyvenime.

Vienu metu jai bepasakojant Erlenduras išsiviepė ir Elinborg tyliai nusikeikė.

Katrina baigė kalbėti.

— Kodėl nepateikėte kaltinimų tam šunsnukiui, — paklausė Elinborg.

— Jis buvo tarsi pabaisa. Grasino susidoroti su manimi, jei kam nors papasakosiu ir policija jį suims. Ir kas blogiausia, sakė, kad jei pranešiu apie tai, jis tvirtins, jog paprašiau jo susitikti mano namuose ir norėjau permiegoti su juo. Jis nepasakė to tiksliai šiais žodžiais, tačiau supratau, kurlink jis suka. Jis buvo neįtikėtinai stiprus, tačiau nepaliko ant manęs nė įbrėžimo. Jis tuo pasirūpino. Tik vėliau apie tai pagalvojau. Tik porą kartų trenkė man į veidą, tačiau nestipriai.

— Kada tai įvyko?

— 1961-aisiais. Vėlai. Rudenį.

— Ar buvo kokių nors padarinių? Dar kada nors matėte Holbergą arba?..

— Ne, paskui niekada jo nemačiau iki tol, kol išvydau jo nuotrauką laikraščiuose.

— Jūs išsikraustėte iš Husaviko?

— Iš tiesų mes jau buvome tai suplanavę. Albertas jau seniai brandino tą mintį. Aš labai tam nesipriešinau po to, kas įvyko. Žmonės Husavike malonūs ir ten puiki vieta gyventi, tačiau nuo tada nebuvau grįžusi.

— Prieš tai turėjote du vaikus, kaip matau, sūnus, — pasakė Erlenduras linkteldamas link Sutvirtinimo sakramento nuotraukos. — Ir tuomet susilaukėte trečio sūnaus... Kada?

— Po dvejų metų, — atsakė Katrina.

Erlenduras pažiūrėjo į ją ir suprato, kad dėl kažkokios priežasties pirmą kartą per jų pokalbį moteris sumelavo. 33

— Kodėl ten sustojai? — paklausė Elinborg, kai iš namo jie išėjo į gatvę.

Jai sunkiai sekėsi nuslėpti nuostabą, kai Erlenduras staiga padėkojo Katrinai už bendradarbiavimą. Jis pasakė, jog supranta, kaip jai sunku kalbėti apie tokius dalykus, ir patikino, kad niekas nesužinos, apie ką jie kalbėjo. Elinborg išsižiojo. Jie buvo vos pradėję kalbėti.

— Ji pradėjo meluoti, — paaiškino Erlenduras. — Jai tai per didelis išbandymas. Susitiksime su ja vėliau. Reikia slapta klausytis jos pokalbių telefonu ir turėtume atsiųsti vieną ekipažą, kad stebėtų jos tolesnius veiksmus ir lankytojus. Reikia išsiaiškinti, kuo užsiima moters sūnūs, jei įmanoma, gauti dabartines jų nuotraukas, tačiau neatkreipiant į save dėmesio, ir reikia rasti žmones, kurie Husavike pažinojo Katriną bei galėtų prisiminti tą vakarą, nors tai gali būti šiek tiek rizikingas žingsnis. Aš paprašiau Sigurduro Olio susisiekti su uosto administracija ir išsiaiškinti, ar Holbergas dirbo jiems Husavike. Galbūt jis tai jau padarė. Gauk Katrinos ir Alberto santuokos liudijimo kopiją, kad sužinotume, kada jie susituokė.

Erlenduras įsėdo į automobilį.

— Elinborg, galėsi vykti kartu, kai kitą kartą su ja kalbėsimės.

— Ar kas nors sugebėtų pasielgti taip, kaip ji papasakojo? — paklausė Elinborg, vis dar įsijautusi į Katrinos istoriją.

— Atrodo, kad su Holbergu viskas įmanoma, — atsakė Erlenduras.

Jis nuvažiavo į Nordurmyrį. Sigurduras Olis vis dar buvo ten. Jis susisiekė su telefonų bendrove dėl skambučių Holbergui tą savaitę, kai jis buvo nužudytas. Du iš jų buvo iš „Islandijos transporto” aikštelės, kur jis dirbo, o kiti iš viešųjų telefonų: du iš telefono būdelės Laekjargatoje, o kitas iš telefono automato Hlemuro autobusų stotyje.

— Dar kas nors?

— Taip. Pornografija jo kompiuteryje. Teismo ekspertai peržiūrėjo gana daug rinkmenų, ir tai pasibaisėtina. Visiškai liguista. Viskas, ką šlykščiausio gali rasti internete, įskaitant gyvūnus ir vaikus. Tas vyrukas buvo visiškas iškrypėlis. Manau, kad jie daugiau nebežiūrės.

— Galbūt nėra reikalo jiems toliau tirti tą reikalą, — pritarė Erlenduras.

— Tai leidžia susidaryti mums vaizdą, koks bjaurus iškrypėlis jis buvo, — ištarė Sigurduras Olis.

— Ar manai, kad jis nusipelnė gauti per galvą ir būti nužudytas? — paklausė Erlenduras.

— O ką tu manai?

— Ar susisiekei su uosto administracija dėl Holbergo?

— Ne.

— Tuomet judinkis.

— Ar jis mums mojuoja? — paklausė Sigurduras Olis.

Jie stovėjo priešais Holbergo namą. Vienas iš teismo ekspertų komandos išėjo iš rūsio ir stovėdamas ten su balta apranga kvietė juos ateiti. Vyras atrodė gana susijaudinęs. Jie išlipo iš automobilio, nuėjo į rūsį ir teismo ekspertizės technikas mostelėjo jiems prieiti prie vieno iš ekranų. Jis laikė valdymo pultelį, kuris, kaip paaiškino jiems, valdė kamerą, nuleistą į vieną iš skylių svetainės kampe.

Jie stebėjo ekraną, tačiau neįžiūrėjo nieko, ką būtų įmanoma atpažinti. Vaizdas raibuliavo, buvo prastai apšviestas, neaiškus ir silpnas. Jie įžiūrėjo gruntą ir apatinę grindų dalį, tačiau nieko neįprasto. Praėjo šiek tiek laiko, kol technikas jau nebegalėjo susilaikyti.

— Tai šis daiktas, čia, — ištarė jis rodydamas į ekrano vidurį viršuje. — Iškart po grindimis.

— Kas? — paklausė Erlenduras nieko neįžiūrėdamas.

— Ar nematote? — nustebo technikas.

— Ko? — nesuprato Sigurduras Olis.

— Žiedo.

— Žiedo? — pasitikslino Erlenduras.

— Tai, ką radome po grindimis, akivaizdžiai yra žiedas. Ar nematote?

Jie prisimerkę spitrijo į ekraną, kol, kaip jiems atrodė, įžiūrėjo objektą, galėjusį būti žiedu. Jis buvo neaiškus, lyg kažkas blokuotų vaizdą. Nieko daugiau jie nematė.

— Atrodo, lyg kažkas užstotų, — pastebėjo Sigurduras Olis.

— Tai gali būti izoliacinė plėvelė, naudojama statybose, — paaiškino technikas.

Prie ekrano susirinko daugiau žmonių pažiūrėti, kas vyksta.

— Pažvelkite į šį daiktą, čia, — tęsė jis. — Ši linija prie žiedo. Tai galėtų būti pirštas. Kampe guli kažkas, į ką, mano manymu, turėtume pažiūrėti iš arčiau.

— Pralaužkite grindis, — paliepė Erlenduras. — Pažiūrėkime, kas ten.

Teismo ekspertų komanda iškart pradėjo dirbti. Jie pažymėjo vietą ant svetainės grindų ir pradėjo gręžti ją pneumatiniu grąžtu. Smulkios betono dulkės pasklido po rūsį ir Erlenduras su Sigurduru Oliu užsidėjo marlines kaukes ant burnų. Jie stovėjo už technikų, stebėdami grindyse platėjančią skylę. Pagrindo plokštė buvo septynių ar aštuonių colių storio, ir užtruko šiek tiek laiko, kol grąžtas pralindo kiaurai.

Kai jie pragręžę grindis, skylė greitai buvo išplatinta. Vyrai nušluodavo betono nuolaužas iškart joms nuskilus ir netrukus jie pamatė plėvelę, parodytą kameros. Erlenduras pažiūrėjo į Sigurdurą Olį, kuris jam linktelėjo.