Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Ar manai, kad jis yra Holbergo žudikas?

— Dabar tu klausi manęs, ar jis nužudė savo tėvą, — atsakė Erlenduras.

Elina susimąstė.

— O, Dieve, — ištarė ji.

— Aš nežinau. Jei vėl pamatysi jį, paskambink man.

Elina atsistojo ir nuėjo prie lango, pro kurį buvo matyti takas, lyg tikėtųsi vėl jį ten pamatyti.

— Suprantu, kad buvo šiek tiek isteriška skambinti tau ir sakyti, kad čia yra Holbergas, tačiau tą akimirką jaučiau, jog tai gali būti jis. Išvysti jį buvo siaubingas sukrėtimas. Tačiau nesijaučiau išgąsdinta. Aš buvau labai pikta. O tas vyras buvo kažkoks kitoks — tai, kaip jis stovėjo, tai, kaip nulenkė galvą — jo veide matėsi liūdesys, širdgėla. Pamaniau, kad nesijaučia gerai. Jis negalėjo jaustis gerai. Ar jis bendravo su savo tėvu? Ar žinai?

— Aš nesu tikras, kad jis iš tiesų egzistuoja, — atsakė Erlenduras. — Tai, ką tu matei, pagrindžia vieną teoriją. Mes neturime jokios informacijos apie tą vyrą. Holbergo bute nebuvo jokių jo nuotraukų, jei tai turi galvoje. Tačiau kažkas keletą kartų skambino Holbergui, prieš pat jį nužudant. Ir tie skambučiai jį nervino. Mes nieko daugiau nežinome.

Erlenduras išsiėmė mobilųjį telefoną ir atsiprašė Elinos.

— Į kokį prakeiktą pragarą tu mus dabar įvėlei? — visiškai įtūžęs šaukė Sigurduras Olis. — Jie užkliudė nuotėkų vamzdį, o jame knibždėte knibždėjo bjaurių vabalų, daugybė šlykščių vabalėlių po prakeiktomis grindimis. Tai pasibjaurėtina. Kur, po galais, tu esi?

— Keblavike. Ar yra kokių nors Gretaro ženklų?

— Ne, nėra jokių prakeiktų ženklų apie jokį sumautą Gretarą, — išrėžė Sigurduras Olis ir išjungė telefoną.

— Yra dar vienas dalykas, inspektoriau, — ištarė Elina. — Suvokiau tai tik tada, kai pradėjote kalbėti, jog jis susijęs su Audur. Dabar suprantu, kad buvau teisi. Tuomet to nesupratau, tačiau jo veide buvo dar vienas žvilgsnis, kurio maniau daugiau niekada nepamatysianti. Tai buvo veidas iš praeities, kurio niekuomet nepamiršau.

— Kas tai buvo? — paklausė Erlenduras.

— Būtent todėl aš neišsigandau jo. Iš pradžių to nesupratau. Jis man taip pat priminė Audur. Jame buvo kažkas, kas priminė man Audur. 29

Sigurduras Olis įsikišo savo mobilųjį telefoną į dėklą ant diržo ir nuėjo atgal į namą. Viduje jis buvo su keletu kitų policininkų, kai pneumatinis grąžtas prasiskverbė pro pagrindo plokštę ir dvokas, kuris pasklido, buvo toks siaubingas, kad jis ėmė žiaukčioti. Kaip ir visi buvę viduje, jis nuskubėjo prie durų ir manė, kad pradės vemti, kol nepasiekė šviežio oro. Grįžę atgal jie užsidėjo akinius ir kaukes, tačiau siaubingas kvapas vis tiek prasismelkė per jas.

Grąžto operatorius praplatino skylę virš trukusio nutekamojo vamzdžio. Tai vyko visiškai lengvai, nes jau buvo pragręžęs grindis. Sigurduras Olis bijojo net pagalvoti, prieš kiek laiko pratrūko vamzdis. Atrodė, kad nuotėkos rinkosi didžiuliame plote po grindimis. Iš skylės kilo vos įžiūrimi garai. Žibintuvėliu jis pašvietė žemyn į purvo balą ir kiek jis matė, žemė buvo nusėdusi pusę jardo nuo pagrindo plokštės.

Purvo bala atrodė lyg tiršta juodų mažų vabalų masė. Jis atšoko atgal, kai pamatė kažkokį padarą, prabėgantį pro šviesos spindulį.

— Atsargiai! — sušuko jis ir išėjo iš rūsio. — Po tuo prakeiktu dalyku laksto žiurkės. Uždenkite skylę ir iškvieskite kenkėjų naikintojus. Sustokime čia. Sustabdykite viską šią minutę!

Niekas neprieštaravo. Vienas iš teismo ekspertizės komandos narių skylę uždengė plastikiniu audeklu ir akimirksniu rūsys ištuštėjo. Išėjęs iš rūsio Sigurduras Olis nusiplėšė kaukę ir godžiai rijo gaivų orą. Visi kiti taip pat.

♦

Keliaudamas namo iš Keblaviko Erlenduras išgirdo apie tyrimo eigą Nordurmyryje. Buvo iškviestas kenkėjų naikintojas, tačiau policija neketino imtis tolesnių veiksmų iki kito ryto, kol viskas, kas gyveno pamatuose, nebus išnaikinta. Sigurduras Olis grįžo namo ir buvo ką tik išėjęs iš dušo, kai paskambino Erlenduras, kad sužinotų naujausias žinias. Elinborg taip pat išvyko namo. Kol kenkėjų naikintojas dirbo savo darbą, Holbergo butą prižiūrėjo sargyba. Du policijos automobiliai visą naktį stovėjo prie namo.

Eva Linda pasitiko tėvą prie durų, kai jis grįžo namo. Buvo po devintos vakaro. Nuotaka išėjo. Prieš išeidama, ji pasakė Evai Lindai, kad ketina pasikalbėti su savo vyru ir išsiaiškinti, kaip jis jaučiasi. Ji nebuvo tikra, ar įvardys jam tikrąją priežastį, kodėl pabėgo iš vestuvių. Eva Linda įtikinėjo ją viską papasakoti sakydama, jog neturėtų dangstyti to šunsnukio savo tėvo. Vienintelis dalykas, ko ji neturėtų daryti.

Jiedu sėdėjo svetainėje. Erlenduras papasakojo Evai Lindai viską apie žmogžudystės tyrimą, kur jis nuvedė jį ir apie ką šiuo metu galvoja. Vyras tai padarė mažų mažiausiai vien dėl to, kad pats geriau suprastų bylą, gautų aiškesnį to, kas įvyko per pastarąsias kelias dienas, paveikslą. Papasakojo jai beveik viską nuo tos akimirkos, kai jie rado Holbergo kūną rūsyje. Apie dvoką jo bute, raštelį, seną fotografiją stalčiuje, pornografiją kompiuteryje, užrašą ant antkapio, Kolbrun ir jos seserį Eliną, Audur ir jos neišaiškintą mirtį, sapnus, kurie tarsi vaiduokliai lankė jį, Elidį, sėdintį kalėjime, ir Gretaro dingimą, Marijoną Brym, kitos Holbergo aukos paiešką ir apie vyriškį priešais Elinos namą, kuris gali būti Holbergo sūnus. Jis bandė sistemingai viską dėstyti ir svarstė įvairiausias teorijas bei klausimus, kol pasiekęs akligatvį nutilo.

Jis neminėjo Evai Lindai, kad smegenys buvo dingusios iš vaiko kūno. Erlenduras pats dar nepajėgė suprasti, kaip tai galėjo įvykti.

Eva Linda klausėsi jo nepertraukdama ir pastebėjo, kaip Erlenduras kalbėdamas trinasi krūtinę. Ji jautė, kaip Holbergo byla paveikė tėvą. Mergina jautė, kad aplink jį tvyro noras pasitraukti, kurio niekuomet anksčiau nepastebėjo. Dukra jautė tėvo nuovargį, kai šis kalbėjo apie mažąją mergaitę. Atrodė, kad jis užsisklendė savyje, jo balsas pritilo ir tapo vis labiau nutolęs.

— Ar Audur yra ta mergaitė, apie kurią užsiminei man šįryt, kai šaukei ant manęs? — paklausė Eva Linda.

— Ji buvo, net nežinau, tarsi Dievo siųsta jos motinai, — atsakė Erlenduras. — Moteris stipriai mylėjo mergaitę, net jai iškeliavus. Atleisk, jei buvau piktas su tavimi. Aš neketinau, tačiau kai matau, kaip tu gyveni, kai matau tavo nerūpestingą požiūrį ir nepagarbą sau, kai matau pražūtį, viską, ką darai sau, ir kai stebiu mažą karstelį, kylantį iš žemės, tuomet aš jau nieko nebegaliu suprasti. Negaliu suprasti, kas vyksta, ir noriu...

Erlenduras nutilo.

— Iškaršti man kailį, — Eva Linda baigė sakinį už jį.

Erlenduras gūžtelėjo pečiais.

— Aš nežinau, ką noriu daryti. Galbūt geriausia būtų nieko nedaryti. Galbūt reikia gyvenimui leisti tekėti sava vaga. Pamiršti visą tą reikalą. Imtis ko nors protingo. Kodėl turėčiau norėti būti įsipainiojęs į visa tai? Į visą tą mėšlą. Kalbėti su tokiais žmonėmis kaip Elidis. Tartis su tokiomis padugnėmis kaip Elidis. Matyti, kad tokie žmonės kaip Holbergas lengvai išsisuka. Skaityti išprievartavimų ataskaitas. Raustis po namų pamatus, pilnus vabalų ir išmatų. Iškasinėti mažus karstelius.

Erlenduras susigriebė krūtinę dar stipriau.

— Galvoji, kad tai nepaveiks tavęs. Manai, kad esi pakankamai stiprus ištverti tokius dalykus. Galvoji, kad per daugelį metų gali atsiriboti nuo to ir stebėti visą tą šlamštą iš tolo, lyg tai būtų ne tavo reikalas, ir stengtis išsaugoti savo sveiką protą. Tačiau nėra jokio atstumo. Ir jokių apsaugų. Niekas nėra pakankamai stiprus. Nuovargis persekioja kaip piktoji dvasia, kuri slepiasi tavo galvoje ir nepalieka ramybėje, kol pradedi tikėti, kad visas tas šlamštas yra pats gyvenimas, nes iš tiesų pamiršti, kaip gyvena paprasti žmonės. Ši byla yra tokia pati. Tarsi piktoji dvasia, kuri buvo išlaisvinta, kad tavo galvoje sukeltų maišatį ir paliktų tave suluošintą, — Erlenduras giliai įkvėpė. — Visa tai yra didžiulė prakeikta pelkė.