Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Erlenduras pastebėjo, kad jie nustojo vaipytis.

— Nekilnojamojo turto versle tai vadinama nuslėptu defektu ir nėra žinoma, kaip spręsti šią problemą. Smegdamas pastatas slegia kanalizacijos vamzdžius, ir jie pratrūksta po grindimis. Todėl netrukus tualeto vanduo nuleidžiamas tiesiai į pamatus. Tai gali vykti metų metus, nes kvapas negali prasismelkti pro betoną. Tačiau susidaro drėgmės dėmės, nes daugelyje senų namų karšto vandens nutekėjimas yra prijungtas prie kanalizacijos vamzdžių ir prateka į rūsį, kai vamzdžiai trūksta, pasidaro karšta ir garai pasiekia paviršių. Parketas deformuojasi.

Dabar jie įdėmiai klausėsi Erlenduro.

— Ir visa tai tau papasakojo Marijona?

— Kad išspręstumėte problemą, reikia atlupti grindis, — toliau kalbėjo Erlenduras, — ir nusileisti iki pamatų, kad būtų galima pakeisti vamzdį. Santechnikai pasakojo Marijonai, jog kartais, kai jie gręždavo per grindis, pataikydavo į tuštumą. Kai kuriose vietose pagrindo plokštė yra pakankamai plona ir po ja susidaro oro kišenė. Grindys nusėdo pusę, galbūt ir visą jardą. Ir visa tai dėl pelkės.

Sigurduras Olis ir Elinborg susižvalgė.

— Tai čia po grindimis yra tuštuma? — paklausė Elinborg, trypdama viena koja.

Erlenduras nusišypsojo.

— Marijona netgi sugebėjo rasti santechniką, kuris dirbo šiame name tais metais, kai vyko nacionalinis festivalis. Visiems tie metai buvo įsimintini ir šis santechnikas aiškiai prisiminė, kad atvyko čia dėl drėkstančių grindų.

— Ką bandai mums pasakyti? — neištvėrė Sigurduras Olis.

— Santechnikas čia pralaužė grindis. Pagrindo plokštė nėra labai stora, daugelyje vietų po ja yra tuštuma. Santechnikas prisimena šį darbą taip aiškiai, nes jį pritrenkė faktas, kad Holbergas neleido jo baigti.

— Kaip tai?

— Jis padarė angą grindyse ir užtaisė vamzdį. Tada Holbergas jį išvarė, sakydamas, kad pabaigs pats. Ir pabaigė.

Jie stovėjo tyloje, kol Sigurduras Olis nebegalėjo atsispirti pagundai.

— Marijona Brym? — paklausė jis. — Marijona Brym!

Jis vis kartojo ir kartojo šį vardą, lyg neįstengtų jo suprasti. Erlenduras buvo teisus. Jis buvo per jaunas, kad prisimintų Marijoną iš policijos. Jis kartojo jos vardą, lyg tai būtų galvosūkis, tuomet staiga nutilo, susimąstė ir galiausiai paklausė:

— Palaukite minutėlę. Kas yra ta Marijona? Koks čia vardas? Tai vyras ar moteris?

Sigurduras Olis smalsiai pažiūrėjo į Erlendurą.

— Kartais aš ir pats svarstau, — pripažino Erlenduras ir išsitraukė mobilųjį telefoną. 27

Teismo ekspertai pradėjo atplėšinėti grindis kiekviename buto kambaryje, virtuvėje ir vonioje. Leidimo, reikalingo šiai operacijai atlikti, išdavimas užtruko visą dieną. Erlenduras įrodinėjo šios operacijos svarbą susitikime su policijos komisaru, kuris pritarė, nors ir nenoriai, kad šių įtarimų pakanka norint pateisinti grindų išlupimą Holbergo bute. Šis reikalas buvo paskubintas dėl pastate įvykdytos žmogžudystės.

Erlenduras pateikė šiuos žemės kasimo darbus kaip būtinybę ieškant Holbergo žudiko; jis leido suprasti, kad Gretaras gali būti gyvas ir gali tapti įtariamuoju. Policija gaus dvigubos naudos iš šių kasinėjimų. Jei Marijonos Brym įtarimai pasiteisins, Gretaras bus atmestas kaip įtariamasis, o žmogaus, dingusio prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, mįslė bus išspręsta.

Jie išsikvietė didžiausią furgoną, kokį tik buvo galima gauti, į kurį bus sukrautas visas Holbergo namų turtas, išskyrus nekilnojamus įrenginius ir jų turinį. Jau buvo pradėję temti, kai sunkvežimis privažiavo prie namo ir netrukus šalia jo sustojo traktorius su pneumatiniu grąžtu. Ten susirinko teismo ekspertų komanda ir prie jų prisijungė daugiau detektyvų. Namo gyventojų niekur nesimatė.

Visą dieną lijo, kaip ir praėjusiomis dienomis, tačiau dabar tai buvo tiktai smulki dulksna, kuri blaškėsi šaltame rudens vėjyje ir leidosi ant Erlenduro veido, kuris stovėjo tolėliau, laikydamas cigaretę tarp pirštų. Sigurduras Olis ir Elinborg mindžikavo greta. Minia susirinko priešais namą, tačiau atrodė, kad ji nenori prieiti per arti. Buvo korespondentų, televizijos operatorių ir laikraščių fotografų. Įvairių dydžių automobiliai, pažymėti laikraščių ir televizijos bendrovių ženklais, matėsi pasklido po visą rajoną ir Erlenduras, draudęs bet kokį kontaktą su žiniasklaida, svarstė, ar reikėtų juos išvaikyti.

Holbergo butas greitai tapo tuščias. Didžiulis sunkvežimis liko kieme prie namo, kol buvo sprendžiama, ką daryti su turtu. Galiausiai Erlenduras liepė jį išvežti į policijos saugyklą. Erlenduras stebėjo, kaip iš buto išnešti kilimai ir linoleumas kraunami į sunkvežimį, pastarasis sugaudė ir nudundėjo gatve tolyn.

Teismo ekspertų vadovas pasveikino Erlendurą paspausdamas jam ranką. Jis buvo maždaug penkiasdešimties, vardu Ragnaras, su juodu plaukų kuokštu, styrančiu į visas puses ir turėjo antsvorio. Jis lavinosi Didžiojoje Britanijoje, skaitė tik britų trilerius ir buvo didelis britiškų detektyvinių serialų mėgėjas.

— Į kokią prakeiktą nesąmonę tu dabar mus įtraukei? — paklausė jis, atsisukęs į žurnalistų komandą.

Jo balsas išdavė, kad vyras juokauja. Jis manė, kad nuplėšti visas grindis ieškant kūno yra nuostabu.

— Kokia ten situacija? — paklausė Erlenduras.

— Visos grindys padengtos storu kažkokių dažų, skirtų laivams, sluoksniu, — pranešė Ragnaras. — Neįmanoma pasakyti, ar jos kur nors buvo paliestos. Mes neradome vietų, padengtų naujesniu betonu, ar kokių nors užtaisytų ertmių. Mes beldėme į grindis plaktukais, bet duslus garsas sklinda beveik iš bet kur. Galbūt tai nusėdusi žemė ar kažkas kito, aš nežinau. Pats statinio mūras yra storas, kokybiškas, jokių šarminių nesąmonių. Tačiau ant grindų matosi daugybė drėgmės dėmių. Ar tas santechnikas, su kuriuo susisiekei, negalėtų mums padėti?

— Jis gyvena senelių namuose Akureiryje ir sako, kad šiame gyvenime neketina grįžti į pietus. Jis pakankamai tiksliai nupasakojo, kurioje grindų vietoje buvo padaręs angą.

— Mes taip pat nuleidome kamerą į kanalizacijos vamzdį. Apžiūrinėjame vandentiekio sistemą, tikriname, ar ji tvarkinga, bandome rasti anksčiau taisytų vietų.

— Ar jums tikrai reikia tokio didelio grąžto? — pasiteiravo Erlenduras, linktelėdamas link traktoriaus.

— Neturiu nė menkiausio supratimo. Mes turime mažesnių elektrinių grąžtų, bet jie negali prasiskverbti pro drėgną šlamštą. Turime ir mažesnių pneumatinių, ir jei rastume ertmę, galėtume pragręžti pagrindo plokštę ir įkišti nedidelę kamerą, tokią, kokią jie naudoja pažeistiems kanalizacijos vamzdžiams tirti.

— Tikiuosi, pavyks. Nenorėtume išgriauti viso namo.

— Šiaip ar taip, ta landynė velniškai dvokia, — pripažino teismo ekspertų vadovas, ir jiedu nuėjo link rūsio.

Trys teismo ekspertai, vilkėdami baltus kombinezonus, su guminėmis pirštinėmis ir laikydami plaktukus vaikščiojo po butą, stukseno į akmenines grindis ir mėlyna spalva žymėjo vietas, kurios skambėjo kaip tuščios.

— Pasak turto vertinimo kontoros, rūsys į butą buvo pertvarkytas 1959 metais, — pranešė Erlenduras. — O Holbergas nusipirko jį 1962-aisiais ir greičiausiai nedelsdamas įsikėlė. Nuo tada jis čia gyveno.

Vienas iš teismo ekspertizės žmonių priėjo prie jų ir pasisveikino su Erlenduru. Jis turėjo visų pastato aukštų planus.

— Tualetai yra kiekvieno aukšto centre. Kanalizacijos vamzdžiai iš viršutinių aukštų leidžiasi žemyn ir pasiekia pamatus toje vietoje, kur yra rūsio tualetas. Jis buvo rūsyje dar prieš atliekant rekonstrukciją ir galima įsivaizduoti, kad visas butas buvo suprojektuotas aplink jį. Tualetas yra sujungtas su kanalizacijos vamzdžiu vonioje, toliau vamzdis tęsiasi į rytus per dalį svetainės, po miegamuoju ir išeina į gatvę.