Moteris pasiūlė jam nusivilkti paltą. Sigurduras Olis padavė drabužį moteriai, o ši pakabino jį spintoje. Vyras, panašaus amžiaus kaip ir moteris, atėjo iš virtuvėlės ir pasisveikino paspausdamas ranką. Abu buvo maždaug septyniasdešimties, vilkėjo šiltą sportinę aprangą ir mūvėjo baltas kojines, lyg ruoštųsi pabėgioti. Jis sutrukdė juos geriančius rytinę kavą.
Butas buvo labai mažas, bet praktiškai apstatytas baldais, su maža vonia, svetaine ir erdviu miegamuoju. Bute buvo labai karšta. Sigurduras Olis priėmė pasiūlymą išgerti kavos ir taip pat paprašė stiklinės vandens. Jo gerklė iškart perdžiūvo. Jie trumpai šnektelėjo apie orą, kol Sigurduras Olis nebegalėjo ilgiau laukti.
— Atrodo, kad jūs tikėjotės mano apsilankymo, — ištarė jis, siurbčiodamas kavą, kuri buvo silpna ir neskani.
— Na, niekas nekalba apie nieką kitą, išskyrus tą vargšę moterį, kurios ieškote, — pareiškė ji.
Sigurduras Olis dėbtelėjo į ją tuščiu žvilgsniu.
— Visi iš Husaviko, — pridūrė moteris taip, lyg nė neturėtų aiškinti to, kas taip akivaizdu. — Mes nekalbėjome apie nieką kitą nuo tada, kai pradėjote jos ieškoti. Čia mieste yra gana didelis žmonių iš Husaviko klubas. Esu tikra, visi žino, kad ieškote tos moters.
— Vadinasi, visas miestas tik apie tai ir šneka? — numykė Sigurduras Olis.
— Trys mano draugės iš šiaurės, dabar gyvenančios čia, skambino man vakar vakare, o šį rytą aš sulaukiau skambučio iš Husaviko. Jie plepa apie tai visą laiką.
— Ar padarėte kokias nors išvadas?
— Nelabai, — pripažino ji ir pažiūrėjo į savo vyrą. — Ką tas vyras tariamai galėjo jai padaryti?
Ji nesistengė nuslėpti savo smalsumo. Nesistengė užmaskuoti savo landumo. Sigurduras Olis šlykštėjosi troškimu sužinoti smulkmenas ir instinktyviai stengėsi atsargiau rinktis žodžius.
— Tai smurto problema, — atsakė jis. — Mes ieškome aukos. Bet jūs turbūt jau žinote.
— O, taip, tačiau kodėl? Ką jis padarė jai? Ir kodėl dabar? Aš svarsčiau, gal tiksliau, mes svarstėme, — postringavo ji, žiūrėdama į savo vyrą, kuris tyliai sėdėjo klausydamasis pokalbio. — Keista, kad tai svarbu po šitiek metų. Girdėjau, kad ji buvo išprievartauta. Ar tai tiesa?
— Deja, aš negaliu atskleisti jokių detalių apie tyrimą, — paaiškino Sigurduras Olis. — O galbūt tai ir nėra svarbu. Nemanau, kad reikia kelti tokią didelę sumaištį dėl to. Turiu galvoje, kai kalbatės su kitais žmonėmis. Ar norite man papasakoti ką nors, kas būtų naudinga?
Pora susižvalgė.
— Kelti sumaištį? — nustebusi paklausė ji. — Mes nekeliame jokios sumaišties. Ar manai, kad keliame sumaištį dėl to, Eivi?
Ji pažiūrėjo į savo vyrą, kuris nežinojo, kaip atsakyti.
— Nagi, atsakyk man! — griežtai ištarė ji, ir vyriškis prakalbo.
— Ne, nesakyčiau taip, tai nėra tiesa.
Suskambo Sigurduro Olio telefonas. Jis laikė jį ne giliai kišenėje kaip Erlenduras, o patogiame dėkle, pritvirtintame prie diržo, juosiančio jo kruopščiai išlygintas kelnes. Sigurduras Olis atsiprašė poros, atsistojo ir atsiliepė. Tai buvo Erlenduras.
— Ar galime susitikti Holbergo bute? — paklausė jis.
— Kas nutiko?
— Daugiau kasinėjimų, — atsakė Erlenduras ir padėjo ragelį.
Kai Sigurduras Olis nuvažiavo į Nordurmyrį, Erlenduras ir Elinborg jau buvo ten. Erlenduras stovėjo prie rūsio durų ir rūkė cigaretę. Elinborg buvo bute. Kiek Erlenduras galėjo įžiūrėti, ji uostinėjo orą. Ji iškišdavo galvą laukan, įkvėpdavo, iškvėpdavo ir tada bandydavo uostyti kur nors kitur. Jis pažiūrėjo į Erlendurą, kuris gūžtelėjo pečiais, numetė cigaretę į sodą ir jie kartu įėjo į butą.
— Kaip manai, kokiu kvapu atsiduoda šis butas? — Erlenduras paklausė Sigurduro Olio, ir jis pradėjo uostinėti orą, kaip ir Elinborg.
Jie vaikščiojo iš kambario į kambarį iškėlę nosis, išskyrus Erlendurą, kurio uoslė buvo nusilpusi po tiek rūkymo metų.
— Kai pirmą kartą atėjau čia, — prakalbo Elinborg, — pamaniau, kad pastate arba šiame name gyvena žmonės, susiję su arklininkyste. Kvapas priminė žirgus, jojimo batus, kalnus ir panašius dalykus. Arklių mėšlą. Iš tiesų arklides. Toks pat kvapas sklido ir pirmame bute, kurį nusipirkome su vyru, tačiau ten taip pat negyveno jokie arklių mylėtojai. Tai buvo purvo ir kylančios drėgmės derinys. Daug metų vanduo iš radiatorių lašėjo ant kilimo, parketo ir niekas tuo nepasirūpino. Mes rekonstravome laisvą vonios kambarį, tačiau santechnikai atliko darbą labai prastai — tiesiog užkišo skylę šiaudais ir paslėpė visa tai plonu betono sluoksniu, todėl ten visada jautėsi kanalizacijos dvokas, sklindantis per užtaisytą vietą.
— O tai reiškia? — paklausė Erlenduras.
— Manau, kad tai toks pat kvapas, tik intensyvesnis. Kylanti drėgmė, purvas ir kanalizacijos žiurkės.
— Aš buvau susitikęs su Marijona Brym, — ištarė Erlenduras nebūdamas tikras, ar jie žino šį vardą. — Savaime suprantama, Marijona išstudijavo Nordurmyrį ir, jos manymu, tai, kad čia pelkė, yra svarbu.
Elinborg ir Sigurduras Olis pažiūrėjo vienas į kitą.
— Nordurmyris buvo tarsi atskira gyvenvietė Reikjaviko viduryje, — tęsė Erlenduras. — Namai buvo pastatyti per karą arba šiek tiek po jo. Islandija tapo nepriklausoma, ir jie suteikė gatvėms sakmių herojų vardus — Gunarsbrauto, Skegjagatos ir panašiai. Tai buvo tipiškas visuomenės pavyzdys, dėl kurio čia susirinko įvairūs socialiniai sluoksniai — nuo gana pasiturinčių, netgi turtingų, iki tokių, kurie vos sudurdavo galą su galu, todėl nuomodavosi pigius butus rūsiuose kaip šis. Nordurmyryje gyvena daug senų žmonių, tokių kaip Holbergas, tačiau dauguma jų yra kultūringesni nei buvo jis ir daugelis gyvena būtent tokio tipo butuose rūsiuose. Visa tai papasakojo Marijona.
Erlenduras trumpam nutilo.
— Kitas Nordurmyrio bruožas yra tokie butai rūsiuose. Pradžioje nebuvo jokių butų rūsiuose, savininkai rekonstravo juos, įrengė virtuves ir sienas, suplanavo kambarius, sukūrė vietas gyventi. Anksčiau šiuose rūsiuose buvo atliekami darbai tiems, kaip ten Marijona pavadino juos, savarankiškiems namams. Ar žinote, kas tai yra?
Jie abu papurtė galvas.
— Žinoma, jūs esate per jauni, — ištarė Erlenduras puikiai žinodamas, kad jie nekęs jo už tai. — Tokiuose rūsiuose buvo patarnautojų kambariai. Moterys dirbo tarnaitėmis turtingų žmonių namuose. Jos turėjo kambarius tokiose skylėse kaip ši. Čia taip pat būdavo skalbykla, patalpa skirta gaminti bagiams 1 ir kitam maistui, sandėliai, vonios ir visa kita.
— Ir be viso to čia buvo dar ir pelkė, — sarkastiškai pridūrė Sigurduras Olis.
— Ar bandai pasakyti mums kažką svarbaus? — neiškentė Elinborg.
— Po šiais rūsiais yra pamatai... — pradėjo aiškinti Erlenduras.
— Tai gana neįprasta, — pasišaipė Sigurduras Olis Elinborg.
— ...kaip ir po visais kitais namais, — tęsė Erlenduras, neleisdamas Sigurduro Olio pastabai sutrikdyti jo. — Jei pakalbėtumėte su santechniku, kaip padarė Marijona Brym...
— Kas, po galais, ta Marijona Brym? — nesusilaikė Sigurduras Olis.
— ...sužinotumėte, kad jie dažnai būdavo iškviečiami į Nordurmyrį dėl problemų, kurios iškyla praėjus metams ar dešimtmečiams, kai namas pastatomas pelkėtoje žemėje. Tai pasitaiko kai kuriose vietose. Ant kai kurių namų išorinių sienų galite matyti, kaip procesas vyksta. Daugelis sienų yra tinkuotos, todėl tai matoma ten, kur baigiasi tinkas ir žemės lygyje prasideda plika namo siena. Maždaug vienos ar dviejų pėdų pločio ruožas. Svarbu yra tai, kad pastatas po truputį smenga į žemę.
Читать дальше