Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Dar prieš išsukdamas iš gatvės jis susisiekė su Keblaviko policija ir išsiuntė juos prie Elinos namo, kad sulaikytų vyrą, dėvintį mėlyną striukę su gobtuvu, džinsus ir baltus sportinius batelius. Taip Elina apibūdino tą vyriškį. Jis liepė seržantui neįjungti sirenų ar blyksinčių šviesų, o prisiartinti kuo tyliau, kad jo nenubaidytų.

— Kvaila senutė, — ištarė sau Erlenduras ir padėjo ragelį.

Jis išvažiavo iš Reikjaviko kuo greičiau — per Habnarfjordurą į Keblaviko kelią. Eismas buvo intensyvus, o matomumas prastas, tačiau jis laviravo tarp automobilių netgi užvažiuodamas ant saugumo salelių. Jis nepaisė jokių šviesoforų ir per pusvalandį atvyko į Keblaviką. Jam pagelbėjo tai, kad visai neseniai kriminalinis skyrius gavo mėlynus švyturėlius, kuriuos nenumatytais atvejais buvo galima padėti ant nepažymėtų automobilių stogų. Tuomet jis šaipėsi, prisiminęs tokią įrangą iš detektyvinės programos per televiziją, ir manė, kad kvaila važinėti po Reikjaviką su butaforija iš filmų.

Kai jis sustojo, prie Elinos namo stovėjo du policijos ekipažai. Elina jo laukė viduje kartu su dar trimis policininkais. Ji pasakė, kad vyriškis dingo tamsoje tik prieš policijos automobiliams sustojant prie jos namų. Moteris parodė, kur jis stovėjo ir į kurią pusę nubėgo, tačiau policininkai nerado jokių vyro pėdsakų. Policininkai buvo suglumę ir nežinojo, kaip elgtis su Elina, kuri atsisakė papasakoti jiems, kas buvo tas vyras ir kodėl jis toks pavojingas; matyt, vienintelis jo nusikaltimas buvo tai, kad stovėjo prie senolės namo lietuje. Kai pareigūnai pradėjo viso to klausinėti Erlenduro, jis atsakė, kad šis vyras yra susijęs su žmogžudystės tyrimu Reikjavike. Jis liepė jiems informuoti Reikjaviko policiją, jei suras ką nors, kas atitiktų šio vyro apibūdinimą.

Elina atrodė labai susijaudinusi ir Erlenduras nusprendė, kad protingiausia būtų išprašyti policininkus iš jos namų kuo greičiau. Jis sugebėjo tai padaryti be didelių pastangų. Jie pareiškė, kad turi svarbesnių reikalų nei vaikytis senos moters fantazijos vaisius, tačiau pasakė tai taip, kad Elina negirdėtų.

— Aš prisiekiu, kad ten buvo jis, — ištarė ji Erlendurui, kai jiedu liko vieni name. — Nežinau kaip, bet tikrai buvo jis.

Erlenduras žiūrėjo į ją, girdėjo, ką sako, ir matė, kad ji kalba visiškai rimtai. Jis žinojo, jog pastaruoju metu moteriškė patyrė didžiulę įtampą.

— To tiesiog negali būti, Elina. Holbergas negyvas. Mačiau jį lavoninėje, — susimąstęs jis nutilo, o paskui pridūrė: — Aš mačiau jo širdį.

Elina žiūrėjo į jį.

— Tu manai, kad aš kvaištelėjau. Manai, jog išsigalvojau visa tai. Kad tai yra būdas patraukti dėmesį, nes...

— Holbergas negyvas, — pertraukė Erlenduras. — Ką turėčiau galvoti?

— Tuomet tai buvo tiksli jo atvaizdo kopija.

— Apibūdink tą vyrą smulkiau.

Elina atsistojo, nuėjo prie svetainės lango ir ranka parodė į lietų.

— Jis stovėjo ten. Prie takelio tarp namų vedančio į gatvę. Stovėjo visiškai ramiai ir sekė mane. Nežinau, ar jis mane matė. Bandžiau nuo jo pasislėpti. Aš skaičiau ir atsistojau, kai svetainėje pradėjo temti, ketindama įjungti šviesą pažiūrėjau pro langą. Jo galva buvo nepridengta, panašu, kad jam nė truputėlio nerūpėjo, jog jis kiaurai permirkęs. Ir nors tas vyras stovėjo visiškai čia pat, kažkodėl atrodė, kad labai toli, — Elina trumpam susimąstė. — Jis buvo juodų plaukų ir atrodė maždaug keturiasdešimties. Vidutinio ūgio.

— Elina, — ištarė Erlenduras, — lauke tamsu, stipriai lyja, sunku ką nors įžiūrėti pro langą. Takas neapšviestas. Tu nešioji akinius. Ar sakai man, kad...

— Tuomet dar buvo tik pradėję temti ir aš nebėgau prie telefono tuojau pat. Aš gerai įsižiūrėjau į tą vyrą pro šį ir virtuvės langus. Praėjo šiek tiek laiko, kol suvokiau, kad tai Holbergas ar kažkas panašus į jį. Takelis neapšviestas, tačiau eismas gatvėje pakankamai intensyvus ir kaskart pravažiuojanti mašina apšviesdavo jį, todėl aiškiai galėjau matyti jo veidą.

— Kaip gali būti tokia tikra?

— Tai buvo Holbergo atvaizdas, kai jis buvo jaunesnis, — tvirtino Elina. — Ne to seno vyruko nuotraukoje, spausdintoje laikraščiuose.

— Ar tu matei Holbergą, kai jis buvo jaunesnis?

— Taip, aš mačiau jį. Kartą lyg perkūnas iš giedro dangaus Kolbrun buvo iškviesta į kriminalinį skyrių. Jai buvo pasakyta, kad reikia išsamesnio vienos jos pareiškimo dalies paaiškinimo. Prakeiktas melas. Kažkas, vardu Marijona Brym, buvo atsakingas už bylą. Iš viso, koks čia vardas? Marijona Brym? Jie liepė Kolbrun atvykti į Reikjaviką. Ji paprašė manęs važiuoti kartu, todėl aš taip ir padariau. Ji buvo susitarusi dėl susitikimo, manau, tai vyko ryte. Mes nuvažiavome ten ir mus pasitiko ta Marijona, palydėjo į kambarį. Mes kurį laiką ten sėdėjome, kai netikėtai atsidarė durys ir įėjo Holbergas. Ta Marijona stovėjo už jo tarpduryje.

Elina nutilo.

— Ir kas nutiko? — paklausė Erlenduras.

— Mano sesuo palūžo. Holbergas šaipėsi, parodė nepadorų gestą liežuviu ir Kolbrun sugriebė mane taip, lyg būtų skendusi. Ji negalėjo kvėpuoti. Holbergas pradėjo juoktis, o Kolbrun ištiko priepuolis. Ji pradėjo vartyti akis, iš burnos virto putos, sesuo krito ant žemės. Marijona išsivedė Holbergą, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mačiau tą pabaisą, tačiau niekuomet nepamiršiu jo šlykščios marmūzės.

— Ir šiąnakt pro savo langą lauke tu matei tą patį veidą?

Elina linktelėjo.

— Pripažįstu, aš buvau šokiruota. Ir, žinoma, tai negalėjo būti pats Holbergas, tačiau tas vyras atrodė visiškai kaip jis.

Erlenduras svarstė, ar turėtų papasakoti Elinai, ką sugalvojo pastaruoju metu. Jis bandė suvokti, kiek gali jai pasakyti ir kokia tikimybė, kad tai, ką pasakys, yra realu. Jiedu sėdėjo tyloje, kol vyras viską pergalvojo. Buvo vėlus vakaras ir Erlenduro mintys pasisuko į Evą Lindą. Jis vėl jautė skausmą krūtinėje ir pradėjo glostyti ją, lyg tai galėtų padėti.

— Ar tau viskas gerai? — paklausė Elina.

— Pastaruoju metu tyrėme vieną reikalą, tačiau dar nežinau, ar už to kas nors slypi, — prakalbo Erlenduras. — Bet tai, kas įvyko čia, patvirtina tą teoriją. Jei buvo kita Holbergo auka, jei jis išprievartavo dar vieną moterį, yra tikimybė, kad pastaroji susilaukė vaiko, visai kaip Kolbrun. Aš svarsčiau šią galimybę dėl raštelio, kurį radome prie Holbergo kūno. Tikėtina, kad jis turėjo sūnų. Jei išprievartavimas įvyko prieš 1964-uosius, tai jo sūnus turėtų būti beveik keturiasdešimties. Jis galėjo stovėti prie tavo namo šį vakarą.

Elina apstulbinta žiūrėjo į Erlendurą.

— Holbergo sūnus? Ar tai įmanoma?

— Tu sakei, kad matei tikslią jo atvaizdo kopiją.

— Taip, bet...

— Mintyse aš viską pergalvojau. Šiai bylai trūksta kažkokios sąsajos, ir manau, kad šis vyras galėtų ja būti.

— Tačiau kodėl? Ką jis čia veikė?

— Ar nemanai, kad tai akivaizdu?

— Kas akivaizdu?

— Tu esi jo sesers teta, — ištarė Erlenduras ir stebėjo, kaip keičiasi Elinos veido išraiška, kai ji palaipsniui pradėjo suvokti, apie ką jis kalba.

— Audur buvo jo sesuo, — ištarė ji. — Bet iš kur jis gali žinoti apie mane? Iš kur jis žino, kur aš gyvenu? Kaip jis sieja Holbergą su manimi? Laikraščiuose nieko nerašė apie jo praeitį, apie išprievartavimus ar apie tai, kad jis turėjo dukterį. Niekas nežinojo apie Audur. Iš kur tas vyriškis žino, kas aš esu?

— Galbūt jis pats mums pasakys, kai jį rasime.