Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Paieška neapsiriboja kanalizacijos vamzdžiu, — atsiliepė teismo ekspertizės vadovas.

— Ne, tačiau mes nuleidome kamerą pro vamzdį iš gatvės pusės. Jie ką tik pasakė man, kad vamzdis buvo įtrūkęs toje vietoje, kur pasiekia miegamąjį, ir mes manome, kad pirmiausia reikėtų pažiūrėti ten. Tai yra panašioje vietoje, kur, kaip suprantu, grindyse buvo padaryta anga.

Ragnaras linktelėjo ir pažiūrėjo į Erlendurą, kuris gūžtelėjo pečiais, lyg tai, ką pasakė teismo ekspertas, nebūtų jam svarbu.

— Tai negali būti labai senas įtrūkimas, — nutarė teismo ekspertų vadovas. — Tikriausiai dvokas sklinda iš ten. Ar tu teigi, kad žmogus buvo palaidotas pamatuose prieš daugiau nei dvidešimt metų?

— Bent jau tuomet jis dingo.

Jo žodžiai susiliejo su kalimu, kuris tapo nepertraukiamu ūžesiu, aidinčiu tarp tuščių sienų. Teismo ekspertas išsiėmė ausines iš juodo dėklo, dydžio su lyg nedideliu lagaminu, ir jas užsidėjo. Tuomet pakėlė vieną iš mažų elektrinių grąžtų ir įjungė į elektros lizdą. Jis kelis kartus spustelėjo gaiduką tikrindamas jį, tuomet atrėmė įrankį į grindis ir pradėjo gręžti. Garsas buvo siaubingas, todėl visa ekspertų komanda taip pat užsidėjo ausines. Jo pažanga nebuvo didelė — kietas betonas sunkiai pasidavė. Jis liovėsi bandęs ir papurtė galvą.

— Reikia užvesti traktorių, — nusprendė žmogus, dulkėmis padengtu veidu. — Atneškite pneumatinį grąžtą ir mums reikės kaukių. Koks prakeiktas kvailys sugalvojo šią idėją? — paklausė jis ir nusispjovė ant grindų.

— Abejoju, ar Holbergas būtų naudojęs pneumatinį grąžtą prisidengęs tamsa, — ištarė vadovas.

— Jis nieko nedarė prisidengęs tamsa, — patikslino Erlenduras. — Santechnikas padarė skylę grindyse už jį.

— Ar manai, kad jis įkišo lavoną į šią skylę?

— Pamatysime. Galbūt jam tiesiog reikėjo pertvarkyti pamatus. Galbūt tai tiesiog nesusipratimas.

Erlenduras išėjo pakvėpuoti nakties oru. Sigurduras Olis ir Elinborg sėdėjo automobilyje ir valgė dešrainius, kuriuos Sigurduras Olis nupirko artimiausiame kioske. Dešrainis ant prietaisų skydelio laukė Erlenduro, paskui jis godžiai jį surijo.

— Jei čia rasime Gretaro kūną, ką mums tai reikš? — Elinborg paklausė Erlenduro ir nusišluostė burną.

— Kad aš žinočiau, — susimąstęs atsakė Erlenduras, — kad aš tik žinočiau.

Tą akimirką skubėdamas priėjo vyriausiasis policijos inspektorius, pabeldė į langą, atidarė dureles ir liepė Erlendurui trumpam eiti su juo. Sigurduras Olis ir Elinborg taip pat išlipo iš automobilio. Vyriausiojo policijos inspektoriaus vardas buvo Hrolfuras ir tądien jis nedirbo dėl ligos, tačiau dabar atrodė sveikas it ridikas. Jis buvo labai apkūnus ir jo apranga tai prastai slėpė. Jo būdas buvo letarginis ir jis retai kuo prisidėdavo prie tyrimų. Pareigūnas kasmet sirgo ištisas savaites.

— Kodėl su manimi nebuvo susisiekta dėl šių veiksmų? — paklausė jis akivaizdžiai pykdamas.

— Jūs sergate.

— Po velnių, — atkirto Hrolfuras. — Nemanyk, kad gali vadovauti skyriui, kaip tau patinka. Aš esu tavo viršininkas. Privalai pranešti man apie tokias operacijas, prieš paleisdamas savo prakeiktai kvailas mintis į darbą!

— Palaukite, aš maniau, jūs sergate, — pakartojo Erlenduras apsimesdamas nustebęs.

— Ir kaip tau šovė į galvą taip apgaudinėti policijos komisarą? — sušnypštė Hrolfuras. — Kaip tau šovė į galvą, kad čia po grindimis yra kūnas? Nėra jokių įrodymų. Visiškai nieko, išskyrus kažkokias nesąmones apie namo pamatus ir dvoką. Ar tu išprotėjai?

Sigurduras Olis neryžtingai artinosi link jų.

— Tau skambina moteris, su kuria turėtum pasikalbėti, Erlendurai, — ištarė jis laikydamas telefoną, kurį Erlenduras paliko automobilyje. — Tai asmeniška. Ji ganėtinai susijaudinusi.

Hrolfuras pasisuko į Sigurdurą Olį, liepė jam dingti ir palikti juos vienus.

Sigurduras Olis nepasidavė.

— Privalai tuojau pat su ja pakalbėti, — pakartojo jis.

— Ką visa tai reiškia? Elgiesi, lyg aš nė neegzistuočiau! — šaukė Hrolfuras trypčiodamas kojomis. — Ar tai prakeiktas sąmokslas? Erlendurai, jei mes sugriausime žmonių namų pamatus dėl to, kad jie dvokia, mums blogai baigsis. Tai visiškas absurdas! Tai juokinga.

— Ši įdomi idėja kilo Marijonai Brym, — ištarė Erlenduras taip pat ramiai, kaip ir anksčiau. — Ir aš manau, kad ji verta tyrimo. Policijos komisaras galvoja taip pat. Prašau atleisti man, kad nesusisiekiau su jumis, tačiau man malonu matyti, kad vėl atsistojote ant kojų. Ir turiu pridurti, Hrolfurai, kad atrodote ypač žvalus. O dabar prašau man atleisti.

Erlenduras praėjo pro Hrolfurą, kuris spoksojo į jį, ir Sigurdurą Olį, pasirengęs kažką sakyti, tačiau nežinodamas ką.

— Man į galvą šovė viena mintis. Jau seniai turėjau taip padaryti.

— Kas? — paklausė Sigurduras Olis.

— Susisiekti su uosto administracija ir išsiaiškinti, gal jie galėtų pasakyti, ar Holbergas buvo Husavike arba netoliese šeštajame dešimtmetyje.

— Gerai. Štai, pakalbėk su šia moterimi.

— Kokia moterimi? — nustebo Erlenduras ir paėmė telefoną. — Aš nepažįstu jokios moters.

— Jie peradresavo jos skambutį į tavo mobilųjį. Ji ieškojo tavęs biure. Vyrai pasakė, kad tu užsiėmęs, bet ji nepriėmė atsisakymo.

Tuo metu pneumatinis grąžtas ant traktoriaus buvo įjungtas. Kurtinantis garsas sklido iš rūsio ir jie išvydo kylantį tirštą dulkių debesį. Policija uždangstė visus langus, kad niekas negalėtų pažiūrėti vidun. Visi, išskyrus grąžto operatorių, išėjo laukan ir laukė stovėdami tolėliau. Pareigūnai žiūrėjo į savo laikrodžius ir turbūt diskutavo, kad jau vėlu. Žinojo, kad negalės tęsti tokio triukšmo visą naktį gyvenamojo rajono viduryje. Greitai jie turės sustoti ir tęsti kitą rytą arba imtis kitų veiksmų.

Erlenduras nuskubėjo į automobilį su savo telefonu ir dėl triukšmo uždarė dureles. Jis iš karto atpažino balsą.

— Jis yra čia, — ištarė Elina, kai tik išgirdo Erlenduro balsą telefone.

Ji atrodė labai susijaudinusi.

— Nurimk, Elina, — pasakė Erlenduras. — Apie ką tu kalbi?

— Jis stovi priešais namą lietuje, spokso į mane, — sušnabždėjo ji.

— Kas, Elina? Ar tu namuose? Keblavike?

— Aš nežinau, kada jis atėjo. Nežinau, kaip ilgai jis stovi ten. Aš tiesiog jį pastebėjau. Jie nesujungė manęs su tavimi.

— Aš nesuprantu. Apie ką tu kalbi, Elina?

— Žinoma, apie tą vyrą. Tai tas pabaisa. Esu tuo tikra.

— Kas?

— Tas žmogus, kuris užpuolė Kolbrun!

— Kolbrun? Apie ką tu kalbi?

— Žinau, to negali būti, tačiau jis stovi čia. Visiškai toks pat.

— Ar tu kažko nepainioji?

— Nesakyk, kad aš susipainiojau. Nedrįsk! Aš puikiai suprantu, ką kalbu.

— Kuris vyras, užpuolęs Kolbrun?

— Na, HOLBERGAS! — į ragelį sušnypštė Elina, užuot pakėlusi balsą. — Jis stovi prie mano namo.

Erlenduras nieko neatsakė.

— Ar tu ten? — sušnabždėjo Elina. — Ką ketini daryti?

— Elina, — lėtai ištarė Erlenduras, — tai negali būti Holbergas. Holbergas yra miręs. Ten stovi kažkas kitas.

— Nekalbėk su manimi kaip su kūdikiu. Jis stovi čia lietuje ir spokso į mane. Tas pabaisa. 28

Ryšys nutrūko ir Erlenduras užvedė variklį. Sigurduras Olis ir Elinborg stebėjo, kaip jis atbuline eiga važiuoja pro minią ir išnyksta gatvės gale. Jie susižvalgė ir gūžtelėjo pečiais, lyg jau seniai būtų nustoję stengtis jį suprasti.