Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Jis nustojo kalbėti, o Eva Linda tylėdama sėdėjo kartu su tėvu.

Taip prabėgo šiek tiek laiko, kol Eva Linda atsistojo, atsisėdo greta jo, ranka apkabino ir nedrąsiai prisiglaudė. Ji girdėjo ritmingai, tarsi raminantis laikrodis plakančią jo širdį ir galiausiai užmigo su patenkinta išraiška veide.

1 Nacionalinis škotų patiekalas - vert. past.

30

Kitą dieną, apie devintą valandą ryto, teismo ekspertų ir kriminalinio skyriaus komandos susirinko Holbergo name. Netgi tokiu metu dar nebuvo šviesu. Buvo apsiniaukę ir vis dar lijo. Per radiją pranešė, kad lietus Reikjavike artėja prie 1926-ųjų spalio rekordo.

Nutekamasis vamzdis buvo išvalytas ir pamatuose neliko nieko gyvo. Skylė pagrindo plokštėje buvo praplatinta tiek, kad vienu metu pro ją galėtų nusileisti du žmonės. Prie rūsio durų stovėjo butų savininkų būrys. Jie buvo susisiekę su santechniku, kad šis užtaisytų vamzdį, ir laukė, kol galės jį iškviesti policijai davus leidimą.

Netrukus paaiškėjo, kad tuščiaviduris plotas aplink nutekamąjį vamzdį buvo palyginti nedidelis. Jis buvo tik maždaug trijų kvadratinių jardų dydžio, nes žemė po pagrindo plokšte nusėdo ne visur. Vamzdis pratrūko toje pačioje vietoje kaip ir anksčiau. Anąkart remontuota vieta buvo aiškiai matoma, nes po vamzdžiu toje vietoje buvo kitokios sudėties gruntas. Teismo ekspertizės technikai diskutavo, ar toliau platinti skylę — nukasti gruntą nuo pamatų ir išvalyti jį, kol bus įmanoma pamatyti visą plotą po pagrindo plokšte. Po trumpo pasitarimo jie nusprendė, kad visiškai pašalinus tai, kas buvo po pagrindo plokšte, ji gali skilti, todėl pasirinko saugesnį ir techniškai pažangesnį metodą — šen bei ten išgręžti skylių grindyse ir pro jas nuleisti miniatiūrinę kamerą į pamatus.

Sigurduras Olis stebėjo, kaip jie pradeda gręžti skyles grindyse, tuomet prijungia du monitorius, kurie rodo dviejų teismo ekspertų naudojamų kamerų vaizdą. Kameros buvo ne šiaip vamzdeliai su šviesele ant galo, įkišti pro skyles — jas buvo galima valdyti per atstumą. Skylės grindyse buvo išgręžtos tose vietose, kur buvo manoma, kad po apačia yra ertmė. Jie nuleido kameras pro jas ir įjungė du monitorius. Vaizdas buvo nespalvotas, ir Sigurdurui Oliui atrodė labai prastas — jis turėjo vokišką vaizdo sistemą, kainavusią pusę milijono kronų.

Erlenduras atvyko, kai tik jie pradėjo zonduoti kameromis ir netrukus pasirodė Elinborg. Sigurduras Olis pastebėjo, kad Erlenduras buvo nusiskutęs ir vilkėjo švarius drabužius, kurie atrodė beveik išlyginti.

— Kas nors vyksta? — paklausė Erlenduras ir Sigurduro Olio nusivylimui užsidegė cigaretę.

— Jie ketina zonduoti kameromis, — atsakė Sigurduras Olis. — Galime stebėti vaizdą ekrane.

— O nuotėkose nieko? — pasidomėjo Erlenduras įtraukdamas dūmą.

— Vabalai ir žiurkės, nieko daugiau.

— Čia šlykščiai dvokia, — ištarė Elinborg ir išsiėmė iškvėpintą nosinę, kurią nešiojosi rankinėje.

Erlenduras pasiūlė jai cigaretę, bet ji atsisakė.

— Holbergas galėjo pasinaudoti santechniko padaryta skyle, kad pakištų Gretarą po grindimis, — samprotavo Erlenduras. — Jis galėjo pamatyti, kad po pagrindo plokšte tuščia, ir pakišęs Gretarą kur tik norėjo jį užkasti.

Jie susirinko prie ekranų, tačiau tai, ką matė, nebuvo labai naudinga. Maža švieselė judėjo pirmyn ir atgal, aukštyn, žemyn ir į šonus. Kartais atrodė, kad jie įžiūri pagrindo plokštės kontūrą, kartais pamatydavo gruntą. Gruntas nusėdo nevienodai. Kai kuriose vietose jis buvo iki plokštės, tačiau kitur ertmė siekė net tris pėdas.

Nemažai laiko jie stovėjo ir stebėjo kameras. Rūsyje buvo triukšminga, nes teismo ekspertų komanda vis dar gręžė naujas skyles ir netrukus Erlenduras praradęs kantrybę išėjo. Elinborg, o paskui ir Sigurduras Olis nusekė jam iš paskos. Visi susėdo į Erlenduro automobilį. Jis jau buvo papasakojęs jiems, kodėl vakar vakare netikėtai išvyko į Keblaviką, tačiau jie neturėjo galimybės daugiau apie tai pašnekėti.

— Žinoma, tai dera prie žinutės, kuri buvo palikta Nordurmyryje. Jei vyras, kurį Elina matė Keblavike, yra toks panašus į Holbergą, tai pagrindžia teoriją apie antrą jo vaiką.

— Po išprievartavimo Holbergas galėjo ir nesusilaukti sūnaus, — paprieštaravo Sigurduras Olis. — Neturime jokių patvirtinančių įrodymų, išskyrus faktą, kad Elidis žinojo apie kitą moterį. Tai viskas, ką turime. Be to, Elidis yra idiotas.

— Nė vienas, pažinojęs Holbergą, neminėjo, kad jis turėjo sūnų, kai juos apklausėme, — pridūrė Elinborg.

— Pirmiausia, niekas, su kuo kalbėjomės, iš tiesų nepažinojo Holbergo, — pabrėžė Sigurduras Olis. — Štai kur esmė. Jis buvo vienišius, bendravo su keliais bendradarbiais, siųsdavo pornografiją iš interneto, sukinėdavosi su tokiais bukagalviais kaip Elidis ir Gretaras. Niekas apie šį vyruką nieko dorai nežinojo.

— Man ramybės neduoda štai kas, — pradėjo Erlenduras. — Jei Holbergo sūnus egzistuoja, iš kur jis žino apie Eliną, Audur tetą? Ar tai reiškia, kad jis žino ir apie Audur, savo seserį? Jei jis žino apie savo tetą Eliną, galime daryti išvadą, kad taip pat žino apie Kolbrun ir išprievartavimą. Tik aš niekaip negaliu suprasti iš kur. Žiniasklaidoje nebuvo kalbama apie jokias tyrimo detales. Iš kur jis galėjo gauti šią informaciją?

— Ar jis galėjo sužinoti iš Holbergo, prieš jį užmušdamas? — paklausė Sigurduras Olis. — Ar tai nėra tikėtina?

— Galbūt kankino jį, kad šis prisipažintų, — svarstė Elinborg.

— Tiesą sakant, nežinome, ar šis vyras tikrai egzistuoja, — pabrėžė Erlenduras. — Kai pamatė jį, Elina buvo labai susijaudinusi. Net jei laikytume, kad jis iš tiesų gyvas, nežinome, ar nužudė Holbergą. Be to, nesame tikri, ar jis žinojo apie savo tėvo egzistavimą, kai gimė tokiomis aplinkybėmis — po išprievartavimo. Elidis sakė, kad prieš Kolbrun buvo kita moteris, su kuria jis pasielgė taip pat, galbūt netgi blogiau. Jeigu moteris pastojo, abejoju, kad motina būtų norėjusi įvardyti tėvą. Ji nepranešė policijai apie tai, kas įvyko. Savo bylose neturime nieko apie kitus Holbergo išprievartavimus. Vis dar reikia rasti tą moterį, jei ji egzistuoja...

— Ir mes ardome namo pamatus, kad rastume žmogų, kuris tikriausiai visiškai nesusijęs su byla, — pridūrė Sigurduras Olis.

— Galbūt Gretaro nėra po šiais pamatais, — įsiterpė Elinborg.

— Kodėl? — paklausė Erlenduras.

— Turi galvoje, kad jis vis dar gyvas? — pasitikslino Sigurduras Olis.

— Įsivaizduoju, kad apie Holbergą jis žinojo viską. Jis žino apie dukterį, kitaip nebūtų padaręs jos kapo nuotraukos. Jis neabejotinai žinojo, kaip ji atėjo į šį pasaulį. Jei Holbergas turėjo kitą vaiką, sūnų, jis taip pat būtų apie jį žinojęs.

Erlenduras ir Sigurduras Olis susidomėję žiūrėjo į ją.

— Galbūt Gretaras vis dar yra su mumis, — tęsė ji, — ir palaiko ryšį su tuo sūnumi. Tai paaiškintų, iš kur sūnus sužinojo apie Eliną ir Audur.

— Tačiau Gretaras dingo prieš gerus dvidešimt penkerius metus ir nuo tada apie jį nieko negirdėti, — nesutiko Sigurduras Olis.

— Vien tai, kad jis dingo, nebūtinai reiškia, kad yra negyvas.

— Todėl... — prakalbo Erlenduras, tačiau Elinborg pertraukė jį.

— Nemanau, kad turėtume atmesti jį. Kodėl negalėtume atsižvelgti į galimybę, kad Gretaras vis dar yra gyvas? Kūnas niekuomet nebuvo rastas. Jis galėjo išvykti iš šalies. Jam būtų užtekę ir persikelti į kaimą. Niekam nerūpėjo. Niekas jo nepasigedo.