Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Aš žinojau, kad ji kartais vartoja, — ištarė Eva Linda kimiu balsu ir atsisėdo prie Erlenduro, — bet sutikau ją visiškai atsitiktinai.

— Kas tau nutiko? — paklausė Erlenduras.

Ji žiūrėjo į tėvą.

— Aš stengiuosi, — atsakė ji, — bet tai sudėtinga.

— Du vyrukai buvo atėję tavęs ieškoti. Nepraustaburniai. Aš atidaviau kažkokiam Edžiui, kuriam buvai skolinga, šiek tiek pinigų. Jis man pasakė, kur yra ta pašiūrė.

— Edis — savas.

— Ar ketini ir toliau stengtis?

— Ar turėčiau atsikratyti jo? — Eva Linda žiūrėjo žemyn į grindis.

— Nežinau.

— Aš labai bijau, kad pakenkiau jam.

— Galbūt taip darai tikslingai.

Eva Linda pakėlė akis į tėvą.

— Tu apgailėtinas.

— Aš?

— Taip, tu.

— Ką turėčiau galvoti? Pasakyk man! Ar tu gali nustoti savęs gailėtis? Kartais būni tokia prakeikta nevykėlė. Nejaugi jautiesi taip gerai būdama toje draugijoje, kad negali sugalvoti nieko geresnio? Kokią teisę turi taip elgtis su savo gyvenimu? Kokią teisę turi taip elgtis su savimi? Ar tikrai manai, kad tai, kas vyksta su tavimi, yra taip siaubinga? Ar manai, kad niekas pasaulyje nesijaučia taip blogai, kaip tu? Aš tiriu mergaitės, kuri nė nesulaukė penkerių, mirtį. Ji susirgo ir mirė. Kažkas nesuvokiamo sunaikino ir nužudė ją. Jos karstas buvo trijų pėdų ilgio. Ar girdi, ką sakau? Kokią teisę tu turi gyventi? Atsakyk man!

Erlenduras šaukė. Jis stovėjo ir kumščiu daužė į virtuvės stalą su tokia jėga, kad puodeliai pradėjo šokinėti. Tai pamatęs, jis stvėrė vieną ir tėškė į sieną už Evos Lindos. Jo įniršis paūmėjo ir kurį laiką jis nesivaldė. Jis apvertė stalą, nušlavė viską nuo virtuvės paviršių — puodai ir stiklinės dužo į sienas ir grindis. Eva Linda ramiai sėdėjo ant kėdės, stebėjo sužvėrėjusį tėvą, o jos akys paplūdo ašaromis. Galų gale Erlenduro įniršis nuslūgo ir pasisukęs į Evą Lindą, jis pamatė, kad jos pečiai virpa, ir ji slepia veidą rankomis. Tėvas žiūrėjo į dukrą, jos purvinus plaukus, laibas rankas, riešus, vos storesnius nei jo pirštai, jos sudžiūvusį drebantį kūną. Ji buvo basa, o jos panagės — pilnos purvo. Jis prisiartino prie jos ir bandė patraukti rankas nuo veido, tačiau dukra neleido. Tėvas norėjo atsiprašyti, norėjo ją apkabinti, tačiau nieko nedarė.

Jis atsisėdo ant grindų šalia jos. Suskambo telefonas, tačiau jis neatsiliepė. Iš miegamojo, kur gulėjo kita mergina, nieko nesigirdėjo. Telefonas nustojo skambėti ir bute vėl buvo tylu. Vienintelis garsas buvo Evos Lindos kūkčiojimas. Erlenduras suprato, kad nebuvo pavyzdingas tėvas ir jo pasakyta kalba galėjo būti skirta jam pačiam. Tikriausiai jis kalbėjo ir sau, pyko tiek ant savęs, tiek ant Evos Lindos. Psichologai sakytų, kad jis išliejo pyktį ant mergaitės. Tačiau gali būti, kad tai, ką jis išklojo, davė šiek tiek naudos. Anksčiau jis nematė Evos Lindos verkiančios. Nuo tada, kai ji dar buvo mažas vaikas. Jis paliko šeimą, kai ji buvo dvejų.

Pagaliau Eva Linda patraukė rankas, sušnarpštė ir nusišluostė veidą.

— Tai buvo jos tėtis, — prabilo ji.

— Jos tėtis?

— Tas monstras, — paaiškino Eva Linda. — „Jis yra monstras. Ką aš padariau?” — tai buvo jos tėtis. Jis lietė ją, kai jai pradėjo augti krūtys. Ir jis ėjo vis toliau ir toliau. Negalėjo sulaikyti rankų, net per jos vestuves. Išsivedė ją į tuščią namo dalį ir pasakė, kad su vestuvine suknele ji atrodė tokia seksuali, jog jis negali susilaikyti. Negalėjo pakelti minties, kad duktė palieka jį. Pradėjo grabalioti. Ji labai išsigando.

— Na ir šeimynėlė! — atsiduso Erlenduras.

— Aš žinojau, kad kartais ji vartoja. Ji anksčiau yra prašiusi manęs suveikti kvaišalų. Ji visiškai įsiuto ir nuėjo pas Edį. Nuo tada ji tysojo toje landynėje.

Eva Linda nutilo.

— Manau, jos motina žinojo apie tai, — paskui ištarė ji. — Visą laiką. Ji nieko nedarė. Namas buvo per daug prašmatnus, per daug automobilių.

— Ar mergina nenori pranešti policijai?

— Oho!

— Kas?

— Patirti visą tą šlamštą dėl trijų mėnesių lygtinės bausmės, jei tik kas nors ja patikės? Nagi!

— Ką ji ketina daryti?

— Ji grįš pas tą vyruką, savo vyrą. Manau, jis patinka jai.

— Dėl visko ji kaltino save, ar ne?

— Ji nežino ką ir galvoti.

— Nes ji parašė „ką aš padariau?” Ji prisiėmė kaltę sau.

— Nieko keisto, kad ji šiek tiek sutrikusi.

— Visuomet paaiškėja, kad tie, kurie atrodo laimingiausi, yra prakeikti iškrypėliai. Šypsosi visam pasauliui, lyg niekas negraužtų jų prakeiktos sąžinės.

— Daugiau taip nekalbėk su manimi, — ištarė Eva Linda. — Niekada daugiau taip nekalbėk su manimi.

— Ar be Edžio tu dar kam nors skolinga? — pasiteiravo Erlenduras.

— Keliems. Bet Edis yra pagrindinė problema.

Vėl suskambo telefonas. Mergina miegamajame sukrutėjo, atsisėdo ir apsižvalgiusi išlipo iš lovos. Erlenduras svarstė, ar reikėtų vargintis ir atsiliepti, eiti į darbą, ar jis turėtų praleisti dieną su Eva Linda — palaikyti jai draugiją, galbūt nuvesti pas gydytoją, kad apžiūrėtų vaisių, jei tai galima vadinti vaisiumi, sužinoti, ar viskas gerai. Palaikyti ją.

Bet telefonas nenustojo skambėti. Mergina išlindo į koridorių ir sutrikusi žvalgėsi aplink. Ji šūktelėjo, kad sužinotų, ar bute kas nors yra. Eva Linda atsakė, kad jie virtuvėje. Erlenduras atsistojo, pasitiko merginą virtuvės tarpduryje ir pasisveikino. Jis nesulaukė atsakymo. Jos abi miegojo su drabužiais, kaip ir Erlenduras. Mergina žvalgėsi po virtuvę, nusiaubtą Erlenduro, ir keistai jį nužvelgė.

Erlenduras galiausiai atsiliepė.

— Koks kvapas tvyrojo Holbergo bute?

Erlenduras šiek tiek užtruko, kol suprato, jog tai Marijonos balsas.

— Kvapas?

— Koks kvapas tvyrojo jo bute? — pakartojo Marijona Brym.

— Tai buvo koktus rūsio kvapas, — atsakė Erlenduras. — Drėgmės kvapas. Dvokas. Nežinau. Kaip arklių?

— Ne, tai nebuvo arkliai, — atsakė Marijona Brym. — Aš skaičiau apie Nordurmyrį. Kalbėjausi su pažįstamu santechniku, ir jis nukreipė mane pas kitą santechniką. Kalbėjausi su daugybe santechnikų.

— Kodėl su santechnikais?

— Visas tas reikalas yra labai įdomus. Tu man nepasakei apie pirštų atspaudus ant nuotraukos.

Marijonos balse girdėjosi nepasitenkinimo gaidelė.

— Ne, — pasakė Erlenduras, — aš nebuvau tam pasiruošęs.

— Girdėjau apie Gretarą ir Holbergą. Gretaras žinojo, kad mergaitė yra Holbergo dukra. Gali būti, kad jis žinojo ir dar ką nors.

Erlenduras tylėjo.

— Ką nori tuo pasakyti? — galiausiai paklausė jis.

— Ar žinai patį svarbiausią dalyką apie Nordurmyrį? — pasiteiravo Marijona Brym.

— Ne, — numykė Erlenduras, kuriam buvo sunku suprasti Marijonos minčių seką.

— Tai taip akivaizdu, kad aš net nepastebėjau.

— Kas?

Marijona akimirkai nutilo, lyg norėtų, kad jos žodžiai skambėtų svariau.

— Nordurmyris. Šiaurinė klampynė.

— Ir?

— Namai pastatyti ant pelkyno. 26

Sigurduras Olis nustebo, kad moteris, atidariusi duris, žinojo, kodėl jis atvyko, dar prieš jam paaiškinant. Jis stovėjo dar vienoje laiptinėje, šį kartą trijų aukštų daugiabučiame name, Grafarvogure. Jis vos spėjo prisistatyti ir įpusėjo pasakoti, kodėl atvyko, kai moteris jį pakvietė užeiti vidun, pridurdama; kad laukė jo.

Ankstus rytas. Lauke buvo apsiniaukę, dulksnojo, o rudens niūrumą driekėsi virš miesto, lyg norėdama patvirtinti, kad labai greitai ateis žiema, taps tamsiau ir šalčiau. Per radiją žmonės apibūdino tai kaip lietingiausią laikotarpį pastaraisiais dešimtmečiais.