Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Klara pasitiko Elinborg prie savo tvarkingo buto Seljaverfio rajone, Breidholto priemiestyje. Ji buvo liekna tamsių plaukų penkiasdešimtmetė moteris, dėvėjo džinsus ir mėlyną nertinį. Rūkė cigaretę.

— Ar kalbėjote su mama? — paklausė ji, kai Elinborg prisistatė, ir draugiška bei susidomėjusi pakvietė ją vidun.

— Ten buvo Erlenduras, — atsakė Elinborg, — dirbantis su manimi.

— Ji sakė, kad nelabai gerai jautėsi, — ištarė Klara, eidama priešais Elinborg į svetainę ir pasiūlydama jai atsisėsti. — Jos pastabas visada labai sunku perprasti.

Elinborg nieko neatsakė.

— Šiandien man laisvadienis, — ištarė ji, lyg norėtų paaiškinti, kodėl vidury dienos sėdi namie, rūkydama cigaretes.

Ji papasakojo, kad dirba kelionių agentūroje. Jos vyras dabar yra darbe, o du vaikai jau paliko lizdelį. Didžiuodamasi paminėjo, kad jos dukra studijuoja mediciną. Moteris nespėdavo užgesinti vienos cigaretės, prieš išsitraukdama ir užsidegdama kitą. Elinborg mandagiai kostelėjo, tačiau Klara nesuprato šios užuominos.

— Skaičiau apie Holbergą laikraščiuose, — pasakė Klara, lyg norėdama sustabdyti save nuo besaikio čiauškėjimo. — Mama sakė, kad vyriškis klausinėjo apie Gretarą. Mes buvome ne visai tikri brolis ir sesuo. Mama pamiršo jam tai pasakyti. Mūsų motina buvo ta pati, o abiejų tėvai jau seniai mirę.

— Mes to nežinojome.

— Ar norite pamatyti šlamštą, kurį iškrausčiau iš Gretaro buto?

— Jei neprieštaraujate, — atsakė Elinborg.

— Jis gyveno purvinoje skylėje. Ar radote jį?

Klara pažiūrėjo į Elinborg ir godžiai įtraukė cigaretės dūmus į plaučius.

— Mes neradome jo, ir nemanau, kad labai ieškosime.

Ji dar kartą mandagiai nusikosėjo.

— Nuo jo dingimo praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus, taigi...

— Nenutuokiu, kas nutiko, — įsiterpė Klara, išpūsdama tirštą dūmų debesį. — Mes nebuvome labai artimi. Jis buvo gerokai už mane vyresnis, savanaudis, iš tiesų tikra rakštis. Iš jo nebuvo įmanoma išpešti žodžio. Jis iškeikdavo mamą, ir tik pasitaikius progai apvogdavo mus abi. Paskui jis paliko namus.

— Taigi, jūs nepažinojote Holbergo? — paklausė Elinborg.

— Ne.

— O Elidį? — pridūrė ji.

— Kas tas Elidis?

— Nesvarbu.

— Aš nežinojau, su kuo jis leisdavo laiką. Kai jis dingo, moteris, vardu Marijona, susisiekė su manimi ir nuvežė ten, kur jis gyveno. Tai buvo purvina skylė — kambarys šlykščiai dvokė, grindys buvo nuklotos šiukšlėmis, pusiau suvalgytomis avių galvomis, apipelijusia ropių koše, kuria jis maitinosi.

— Marijona? — pasitikslino Elinborg.

Ji nedirbo kriminaliniame skyriuje taip ilgai, kad atpažintų šį vardą.

— Taip, toks buvo jos vardas.

— Ar pamenate, kad tarp jūsų brolio daiktų būtų fotoaparatas.

— Tai buvo vienintelis nesulaužytas daiktas kambaryje. Aš jį paėmiau, tačiau niekada nenaudojau. Policija manė, kad jis yra vogtas, o aš nepritariu tokiems dalykams. Laikau jį sandėliuke rūsyje. Ar norite pamatyti? Ar atvykote čia dėl fotoaparato?

— Ar galėčiau jį apžiūrėti? — pasiteiravo Elinborg.

Klara atsistojo, paprašė Elinborg šiek tiek luktelti ir nuėjo į virtuvę atsinešti raktų ryšulio. Jos nuėjo į koridorių ir nusileido į rūsį. Klara atidarė duris, vedančias į sandėlius, uždegė šviesą ir nuėjusi prie vienų durų jas atvėrė. Viduje viskas buvo užgriozdinta senu šlamštu — sulankstomomis kėdėmis ir miegmaišiais, slidinėjimo įranga ir stovyklavimo reikmenimis. Elinborg atkreipė dėmesį į mėlyną įrenginį pėdų masažui ir gazuotų gėrimų aparatą.

— Aš laikau jį dėžėje kažkur čia, — braudamasi per šiukšles gilyn į sandėliuką ištarė Klara ir pasilenkusi žemyn, pakėlė mažą rudą kartoninę dėžę. — Visus Gretaro daiktus laikau čia. Jis neturėjo nieko, išskyrus fotoaparatą.

Ji atidarė dėžę ir ketino iškraustyti, bet Elinborg ją sustabdė.

— Nieko neimkite iš dėžės, — pasakė pareigūnė ir ištiesė rankas, kad ją perimtų. — Niekada nežinai, koks svarbus jos turinys gali būti mums, — pridūrė ji, norėdama paaiškinti.

Klara atidavė dėžę, nutaisiusi pusiau įsižeidusią veido išraišką, ir Elinborg ją atidarė. Joje buvo trys knygos plonais, apiplyšusiais viršeliais, lenktinis peiliukas, keletas monetų ir fotoaparatas — kišeninis „Kodak Instamatic”, kuris, kaip prisiminė Elinborg, buvo labai populiari kalėdinė dovana prieš daugelį metų. Ne itin puikus turtas žmogui, kuris aistringai domisi fotografija, tačiau jis neabejotinai atliko savo paskirtį. Dėžėje ji nerado jokių juostelių. Erlenduras prašė būtinai patikrinti, ar Gretaras nepaliko jokių juostelių. Ji išsiėmė nosinę ir apsukusi fotoaparatą pamatė, kad jame taip pat nėra juostelės. Dėžėje nebuvo ir jokių nuotraukų.

— Čia taip pat yra visokių lovelių ir skysčių, — pridūrė Klara, rodydama į sandėliuko vidų. — Manau, jis pats ryškino nuotraukas. Taip pat išsaugojau šiek tiek fotopopieriaus. Dabar jis turėtų būti bevertis, ar ne?

— Turiu paimti ir tai, — pasakė Elinborg, ir Klara įnėrė atgal į šiukšles. — Gal žinote, ar jis saugojo juostelių ritinėlius? Ar matėte ką nors jo bute?

— Ne, nieko, — atsakė Klara ir pasilenkė paimti lovelių.

— Ar žinote, kur jis galėjo laikyti juosteles?

— Ne.

— O ar numanote, apie ką buvo visos šios nuotraukos?

— Na, manau, jis mėgavosi tuo, — atsakė Klara.

— Turiu omenyje subjektą. Ar matėte kokias nors jo nuotraukas?

— Na, jis man nieko nerodydavo. Kaip jau sakiau, mes nebuvome labai artimi. Nežinau, kur yra jo nuotraukos. Gretaras buvo prakeiktas valkata, — ištarė ji, nebūdama tikra, kad nesikartoja, tuomet gūžtelėjo pečiais, lyg būtų nusprendusi, jog negalima per daug dažnai gerai kalbėti.

— Norėčiau išsivežti šią dėžę, — ištarė Elinborg. — Tikiuosi, neprieštaraujate? Netrukus ją grąžinsiu.

— Dėl ko visa tai? — paklausė Klara, pirmą kartą parodydama susidomėjimą policijos tyrimu ir klausimais apie brolį. — Ar žinote, kur yra Gretaras?

— Ne, — pabrėždama ištarė Elinborg, bandydama išsklaidyti visas abejones. — Nepaaiškėjo nieko naujo. Nieko.

♦

Abi moterys, kurios buvo su Kolbrun tą naktį, kai Holbergas ją užpuolė, buvo minimos policijos tyrimo dokumentuose. Erlenduras pradėjo jų paiešką, po kurios paaiškėjo, kad jos abi yra iš Keblaviko, tačiau nė viena ten negyvena.

Viena iš jų ištekėjo už amerikiečio iš NATO bazės netrukus po įvykio ir dabar gyvena JAV, o kita po penkerių metų persikėlė iš Keblaviko į Stykisholmurą. Ji vis dar gyvena ten. Erlenduras svarstė, ar jis turėtų sugaišti visą dieną keliaudamas vakarų pusėn į Stykisholmurą, ar geriau paskambinti jai telefonu ir tikėtis, kad to pakaks.

Erlenduras prastai kalbėjo angliškai, todėl jis paprašė Sigurduro Olio surasti kitos moters gyvenamąją vietą Amerikoje. Pareigūnas kalbėjosi su jos vyru. Ji prieš penkiolika metų mirė nuo vėžio. Moteris buvo palaidota Amerikoje.

Erlenduras paskambino į Stykisholmurą ir be jokių problemų susisiekė su antrąja moterimi. Pirmiausia jis paskambino į jos namus ir jam buvo pasakyta, kad šiuo metu ji dirba. Moteris dirbo slauge ligoninėje.

Moteris išklausė Erlenduro klausimų, tačiau apgailestaudama pasakė, kad negali niekuo padėti. Ji nebuvo naudinga policijai tuo metu, ir niekas nepasikeitė.

— Holbergas buvo nužudytas, — ištarė Erlenduras, — ir mes manome, kad tai gali būti susiję su šiuo įvykiu.