Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Erlenduras nieko nepasakė. Jis visiškai nesuprato, apie ką kalba patologas.

— Jis parsinešė jas namo. Tas keistas potraukis rinkti daiktus, kurie priklauso kitiems žmonėms. Ypač kai su tuo susiję žymūs žmonės. Harvėjus prarado darbą, kai vagystė buvo išaiškinta, ir metams bėgant jis tapo paslaptinga asmenybe, tikra legenda. Apie jį sklido įvairios istorijos. Jis laikė tas smegenis savo namuose. Aš nežinau, kaip jis išsisuko iš to reikalo. Einšteino artimieji nuolat bandė susigrąžinti tas smegenis, tačiau veltui. Galiausiai, jau būdamas senas, jis nusprendė grąžinti smegenis artimiesiems. Įdėjo smegenis į savo automobilio bagažinę ir važiavo per visą Ameriką į Kaliforniją pas Einšteino vaikaitį.

— Ar tai tiesa?

— Tikrų tikriausias faktas.

— Kodėl man pasakojate? — nusistebėjo Erlenduras.

Patologas pakėlė audinį nuo vaiko kūno ir pažiūrėjo po juo.

— Jai trūksta smegenų, — ištarė jis ir nerūpestingumo žvilgsnis dingo iš jo veido.

— Ką?

— Smegenų nėra ten, kur jos turėtų būti. 22

Erlenduras ne iš karto suprato, ką pasakė patologas, ir pažiūrėjo į jį, lyg būtų neišgirdęs. Detektyvas negalėjo suvokti, apie ką kalbėjo gydytojas. Minutėlę jis žiūrėjo į kūną, tuomet greit pakėlė akis į viršų, kai pamatė mažos rankos kaulą, kyšantį iš po audeklo. Jis manė, kad nesugebės susidoroti su tuo vaizdu po audeklu. Pareigūnas nenorėjo žinoti, kaip atrodo mergaitės palaikai, iškasti iš žemės, nenorėjo, kad tas reginys iškiltų kaskart, pagalvojus apie ją.

— Jos kaukolė buvo atverta ir anksčiau, — pasakė patologas.

— Ir smegenys dingo? — atsiduso Erlenduras.

— Skrodimas buvo atliktas anksčiau?

— Taip, Keblaviko ligoninėje.

— Kada ji mirė?

— 1968-aisiais, — atsakė Erlenduras.

— Jei teisingai suprantu, Holbergas buvo jos tėvas, tačiau jos tėvai kartu negyveno?

— Mergaitė turėjo tik motiną.

— Ar buvo duotas sutikimas organus naudoti mokslo labui? — tęsė patologas. — Ar ką nors išvis apie tai žinote? Ar motina sutiko?

— Ji nebūtų sutikusi, — pasakė Erlenduras.

— Jos galėjo būti paimtos be leidimo. Kas rūpinosi kūnu, kai mergaitė mirė? Kas buvo jos gydytojas?

Erlenduras nurodė Franką. Patologas kurį laiką tylėjo.

— Negalėčiau pasakyti, kad nesu susidūręs su tokiais įvykiais. Artimųjų kartais prašoma padovanoti organus tyrimams. Žinoma, viskas mokslo labui. Mums to reikia. Taip pat ir mokymui. Žinau pavyzdžių, kai nėra jokių artimųjų, tam tikri organai paimami tyrimams prieš sudeginant kūną. Tačiau neteko girdėti daug tokių atvejų, kai organai tiesiog pavagiami, nepasitarus su artimaisiais.

— Kaip smegenys gali būti dingusios? — klausinėjo Erlenduras.

— Galva buvo perpjauta per pusę ir smegenys pašalintos jų nepažeidžiant.

— Ne, turiu galvoje...

— Meistriškai atlikta, — tęsė patologas. — Įgudusio žmogaus darbas. Pjauta per stuburo smegenis — per kaklą nuo užpakalinės dalies — ir tuomet smegenys išimtos.

— Žinau, kad smegenys buvo tirtos dėl auglio, — įsiterpė Erlenduras. — Ar norite pasakyti, kad jos nebuvo įdėtos atgal?

— Tai viena galimybė, — svarstė patologas, uždengdamas kūną. — Jei jie pašalino smegenis, kad ištirtų, vargu ar būtų spėję jas grąžinti iki laidotuvių ceremonijos. Jos turi būti paruoštos.

— Paruoštos?

— Kad būtų tinkamesnės darbui. Jos pasidaro panašios į sūrį, todėl užtrunka šiek tiek laiko, kol jos paruošiamos.

— Ar nebūtų pakakę tiesiog paimti mėginių?

— Nežinau, — atsakė patologas, — aišku tik tai, kad smegenų nėra ten, kur jos turėtų būti, todėl sudėtinga nustatyti mirties priežastį. Galbūt sužinosime po DNR tyrimų su kaulais. Tai gali duoti naudos.

♦

Nebuvo įmanoma su niekuo supainioti nuostabos žvilgsnio Franko veide, kai jis atidarė duris ir pamatė Erlendurą, vėl stovintį ant laiptų per stiprų lietų.

— Mes iškasėme mergaitės palaikus, — daug neaiškindamas pranešė Erlenduras, — jos smegenys dingusios. Ar ką nors apie tai žinote?

— Iškasėte jos palaikus? Smegenys? — suglumo gydytojas ir pakvietė Erlendurą į savo kabinetą. — Ką turite omeny sakydamas, kad smegenys dingusios?

— Tą, ką sakau. Smegenys buvo pašalintos. Greičiausiai tyrimams dėl mirties priežasties, tačiau jos nesugrąžintos. Jūs buvote jos gydytojas. Ar žinote, kas įvyko? Ar ką nors žinote apie šį reikalą?

— Aš buvau bendrosios praktikos gydytojas, manau, paaiškinau tai, kai anąkart čia lankėtės. Ji buvo Keblaviko ligoninės ir ten dirbančių gydytojų priežiūroje.

— Asmuo atlikęs skrodimą yra miręs. Mes gavome jo, kaip patologo, ataskaitos kopiją, kuri yra labai trumpa ir užsimenama tik apie smegenų auglį. Nėra jokių įrašų apie išsamesnius tyrimus. Ar nebūtų užtekę tiesiog paimti mėginių? Ar jiems reikėjo pašalinti visas smegenis?

— Nesu tikras, — gūžtelėjo pečiais gydytojas ir trumpam nutilo. — Ar trūksta ir daugiau organų?

— Daugiau organų? — nustebo Erlenduras.

— Be smegenų. Ar tai viskas, ko trūksta?

— Ką turite galvoje?

— Daugiau niekas nebuvo paliesta?

— Nemanau. Patologas daugiau nieko neminėjo. Kurlink jūs sukate?

Frankas mąsliai pažiūrėjo į Erlendurą.

— Nemanau, kad ką nors girdėjote apie stiklainių miestą?

— Kokį stiklainių miestą?

— Dabar jis jau uždarytas, manau, nelabai seniai. Taip buvo vadinamas kambarys — stiklainių miestu.

— Koks kambarys?

— Viršutiniame ligoninės aukšte, kur jie laikė visus organus.

— Tęskite.

— Jie buvo laikomi stikliniuose induose. Visokiausi organai, kurie ten buvo atsiunčiami iš ligoninių. Kaip mokomoji priemonė medicinos fakultete. Jie buvo laikomi kambaryje, kurį medicinos studentai vadino stiklainių miestu. Ten buvo saugomos įvairios galūnės, vidaus organai — širdys, kepenys. Taip pat ir smegenys.

— Iš ligoninių?

— Žmonės miršta ligoninėse. Jiems atliekami skrodimai. Jų organai tiriami ir ne visuomet grąžinami, kartais juos pasilieka mokymo tikslams. Kadaise jie buvo saugomi stiklainių mieste.

— Kodėl man pasakojate?

— Jos smegenys nebūtinai yra dingusios amžiams. Jos vis dar gali būti kuriame nors stiklainių mieste. Visi ten laikomi pavyzdžiai, skirti mokymui, yra dokumentuoti ir suklasifikuoti. Todėl tikėtina, kad vis dar galite rasti reikiamas smegenis.

— Niekada anksčiau nesu apie tai girdėjęs. Organai paimami be leidimo ar jie gauna artimųjų sutikimą... Kaip viskas vyksta?

Gydytojas patraukė pečiais.

— Tiesą sakant, aš nežinau. Žinoma, viskas priklauso nuo aplinkybių. Organai yra nepaprastai svarbūs mokantis medicinos. Visos universitetinės ligoninės turi didžiules organų kolekcijas. Esu girdėjęs, kad kai kurie gydytojai, medicinos tyrėjai, netgi turi savo privačias kolekcijas, tačiau negaliu to patvirtinti.

— Organų kolekcionieriai?

— Yra tokių žmonių.

— Kas nutiko tam... stiklainių miestui, jei jis nebeveikia?

— Nežinau.

— Taigi, jūs manote, kad galų gale smegenys būtent ten atsidūrė ir yra užkonservuotos formaline?

— Gali būti. Kodėl jūs iškasėte mergaitės palaikus?

— Galbūt tai buvo klaida, — atsiduso Erlenduras. — Galbūt visa byla yra viena didžiulė klaida. 23

Elinborg nustatė Klaros, Gretaro sesers, gyvenamąją vietą. Kitos Holbergo aukos, Husaviko moters, kaip ją vadino Erlenduras, paieška nedavė jokių rezultatų. Visų moterų, kurias jie aplankė, reakcija buvo tokia pati: didžiulis ir nuoširdus nustebimas, po kurio sekė toks karštas susidomėjimas, kad Elinborg teko panaudoti visus įmanomus triukus, norint neatskleisti bylos detalių. Ji žinojo, jog nesvarbu, kiek kartų ji ir kiti moters ieškantys policininkai pabrėš, kad tai yra labai slapta byla ir apie tai negalima šnekėti su bet kuo, perspėjimai neužkirs kalbų sklidimo dar nė nesulaukus vakaro.