— Jie buvo padugnės. Visi trys. Juk pats matei Elidį. Gretaras nebuvo nė kiek geresnis. Tik didesnis ištižėlis. Kartą teko susidurti su juo tiriant įsilaužimą ir man tai atrodė kaip apgailėtina smulkaus nusikaltėlio karjeros pradžia. Jie kartu dirbo uoste, ten ir susipažino. Elidis buvo bukas sadistas. Įsiveldavo į muštynes, kai tik turėdavo progą. Puldavo silpnesnius žmones, nė kiek nepasikeitė, bent jau aš taip manau. Holbergas buvo tarsi gaujos vadeiva, sumaniausias iš jų. Jis lengvai išsisuko su Kolbrun. Kai tuo metu pradėjau klausinėti apie jį, žmonės kalbėjo nenoriai. Gretaras buvo lepšis, prisitrynęs prie jų, neatkaklus, bailus, bet aš jaučiau, kad jame slypėjo daugiau, nei galėjai pamatyti plika akimi.
— Ar Runaras ir Holbergas pažinojo vienas kitą anksčiau?
— Nemanau.
— Mes to dar nepaskelbėme, tačiau ant kūno radome raštelį.
— Raštelį?
— Žudikas parašė „aš esu jis” ant popieriaus skiautės ir paliko ją ant Holbergo.
— „Aš esu jis”?
— Argi tai nereiškia, kad jie buvo susiję?
— Nebent tai mesijo kompleksas. Religinis maniakas.
— Aš būčiau linkęs priskirti tai giminystei.
— „Aš esu jis”? Ką jis norėjo pasakyti? Kokia reikšmė?
— Norėčiau žinoti, — pripažino Erlenduras.
Jis atsistojo ir sakydamas, kad turi grįžti namo, užsidėjo skrybėlę. Kai Marijona paklausė, kaip laikosi Eva Linda, Erlenduras pasakė tik tiek, kad ji sprendžia savas problemas. Marijona palydėjo jį iki durų. Jie paspaudė vienas kitam rankas. Kai Erlenduras nusileido laiptais žemyn, Marijona pašaukė jį.
— Erlendurai! Luktelk minutėlę, Erlendurai.
Erlenduras apsisuko, pažiūrėjo į Marijoną, stovinčią tarpduryje, ir pamatė, kaip amžius paženklino jos pagarbos jausmą. Kaip suapvalėję pečiai sumenkino orumą, o raukšlėtas veidas atskleidė, kokio sunkaus gyvenimo liudininkė ji yra. Jau ilgai jis nesilankė šiame bute ir sėdėdamas priešais Marijoną kėdėje galvojo apie tai, kaip laikas keičia žmones.
— Neleisk, kad kas nors, ką išsiaiškinsi apie Holbergą, per stipriai tave paveiktų, — ištarė Marijona Brym. — Neleisk jam nužudyti jokios savo dalelės, kurios pats nenori atsikratyti. Neleisk jam laimėti. Tai viskas.
Erlenduras ramiai stovėjo lietuje, nebūdamas tikras, ką šis patarimas turėtų reikšti. Marijona Brym linktelėjo jam.
— Koks buvo įsilaužimas?
— Įsilaužimas? — perklausė Marijona vėl praverdama duris.
— Tas, su kuriuo susijęs Gretaras. Kur jis įsilaužė?
— Į fotoprekių parduotuvę. Jis turėjo kažkokį albumą su fotografijomis, — atsakė Marijona Brym. — Jis pavogė nuotraukas.
♦
Vėliau tą vakarą du vyrai, dėvintys odinius švarkus ir avintys juodus odinius batus, suvarstytus iki blauzdų, pasibeldė į Erlenduro duris ir sutrukdė jam snausti fotelyje. Jis grįžo namo, pašaukė Evą Lindą ir nesulaukęs atsakymo klestelėjo ant maišelio su vištiena, kuris gulėjo ant kėdės nuo vakar, kai jis užmigo sėdėdamas ant jo. Du vyriškiai paklausė, ar Eva Linda namie. Jis niekada anksčiau jų nematė, nematė ir savo dukters nuo tada, kai ši gamino jam mėsos troškinį. Jų veido išraiškos buvo negailestingos, kai jie paklausė Erlenduro, kur galėtų ją pagauti, ir bandė pažiūrėti, kas yra buto viduje, nesistengdami prasibrauti pro jį. Erlenduras paklausė, kodėl jie ieškojo dukters. Jie paklausė, ar jis, senas mulkis, slepia ją savo bute. Erlenduras pasiteiravo, ar jie atėjo atsiimti skolos, bet vyrai liepė jam eiti po velnių. Jis patarė jiems nešdintis. Jie liepė jam atšokti. Kai uždarinėjo duris, vienas jų įkišo kelį į tarpdurį.
— Tavo dukra yra prakeikta kekšė, — šaukė jis.
Erlenduras atsiduso. Buvo ilga nuobodi diena. Jis išgirdo, kaip skyla ir sutrupa kelis, kai durys trenkėsi į jį su tokia jėga, kad viršutiniai vyriai išlūžo iš staktos.
20
Sigurduras Olis svarstė, kaip suformuluoti klausimą. Jis laikė sąrašą su dešimties moterų vardais, jos gyveno Husavike maždaug 1960-aisiais ir vėliau persikraustė į Reikjaviką. Dvi iš jų buvo mirusios, dvi niekuomet nesusilaukė vaikų, likusios šešios tapo motinomis tuo laikotarpiu, kai turėjo įvykti išprievartavimas. Sigurduras Olis važiavo aplankyti pirmosios iš jų. Ji gyveno Barmahlide. Išsiskyrusi. Ji turėjo tris suaugusius sūnus.
Tačiau kaip pateikti tokį klausimą šioms vidutinio amžiaus moterims? „Atleiskite, ponia, aš esu iš policijos ir atvykau paklausti jūsų, ar buvote kada nors išprievartauta Husavike, kai ten gyvenote?” Jis apsvarstė tai su Elinborg, kuri turėjo sąrašą su dešimties moterų vardais, tačiau ji nesuprato problemos. Sigurduras Olis manė, kad tai, ką pradėjo Erlenduras, yra bergždžias darbas. Net jei Elidis sakė tiesą, o laikas bei vieta atitiko ir po ilgų paieškų jie galiausiai rastų tą moterį, kokia garantija, kad ji iš viso sutiks kalbėti apie išprievartavimą? Ji tylėjo apie tai visą gyvenimą, kodėl dabar turėtų prabilti? Viskas, ką jai reikia pasakyti, kai Sigurduras Olis ar kuris nors kitas iš penkių detektyvų, turinčių panašų sąrašą, pasibels į jos duris, yra „ne”, ir tuomet jie negalės pasakyti nieko daugiau, kaip „atsiprašome, kad sutrukdėme”. Net jei jie ras tą moterį, nėra jokių garantijų, kad jos nėštumas buvo išprievartavimo padarinys.
— Tai reakcijos klausimas. Turėtum pasinaudoti psichologija, — patarė Erlenduras, kai Sigurduras Olis bandė parodyti jam situacijos komplikuotumą. — Pasistenk patekti į jų namus, prisėsti, išgerti puodelį kavos, pasišnekučiuoti, šiek tiek paplepėti.
— Psichologija! — suprunkštė Sigurduras Olis, kai išlipo iš savo automobilio Barmahlide ir pagalvojo apie savo partnerę Bergtorą.
Jis netgi nežinojo, kaip pasinaudoti psichologija bendraujant su ja. Jie susipažino prieš kelerius metus neįprastomis aplinkybėmis, kai Bergtora buvo liudininkė sudėtingoje byloje. Jie kurį laiką susitikinėjo ir netrukus nusprendė gyventi kartu. Paaiškėjo, kad jie puikiai tinka vienas kitam, domisi panašiais dalykais ir abu nori susikurti sau nuostabius namus su prašmatniais baldais ir meno kūriniais – jupiai širdyje. Jie visuomet bučiuodavosi susitikę po ilgos darbo dienos. Dovanodavo vienas kitam mielas smulkmenėles, netgi atsikimšdavo butelį vyno. Kartais po darbo grįžę namo jie eidavo tiesiai į lovą, tačiau pastaruoju metu tai vykdavo daug rečiau.
Prasidėjo tada, kai gimtadienio proga ji padovanojo jam labai įprastų suomiškų guminių batų porą. Sigurduras stengėsi nušvisti džiaugsmu, tačiau išraiška, sakanti, kad negali patikėti, jo veide užsilaikė per ilgai, ir ji pamatė, kad kažkas ne taip. Tuomet jis galiausiai nusišypsojo dirbtine šypsena.
— Nes tu neturėjai jokių, — ištarė ji.
— Aš neturėjau guminių batų nuo tada, kai buvau... dešimties.
— Tu nepatenkintas?
— Aš manau, jie puikūs, — išspaudė Sigurduras Olis, žinodamas, kad neatsakė į klausimą, ji taip pat tai suprato. — Ne, rimtai, — pridūrė jis pats numanydamas, kad kasasi sau duobę. — Jie fantastiški.
— Tu nepatenkintas, — paniuro ji.
— Žinoma, kad patenkintas, — išspaudė jis vis dar sutrikęs ir negalėdamas nustoti galvoti apie trisdešimties tūkstančių kronų vertės rankinį laikrodį, kurį padovanojo jai per gimtadienį po savaitės paieškų po visą miestą, po diskusijų su laikrodininkais apie prekių ženklus, paauksavimą, mechanizmus, dirželius, atsparumą vandeniui, Šveicariją bei laikrodžius su gegutėmis ir kai panaudojęs visus savo detektyvo įgūdžius, galiausiai rado tinkamą laikrodį, ji buvo apimta ekstazės, jos džiaugsmas ir pasigėrėjimas buvo nuoširdūs.
Читать дальше