Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Ne. Ar žinote, kuo jis užsiėmė prieš dingdamas? Su kuo jis palaikė ryšius?

— Nė neįsivaizduoju, — atsakė senutė. — Aš niekuomet nežinojau, kuo užsiima Gretaras, juk sakiau jums.

— Ar žinojote, kad jis darė nuotraukas?

— Taip, jis darė fotografijas. Jis visuomet fotografuodavo, tačiau nežinau kodėl. Kartą jis pasakė man, kad nuotraukos yra laiko atspindžiai, bet aš neturėjau supratimo, apie ką jis kalba.

— Ar tai nebuvo šiek tiek per daug intelektualu Gretarui?

— Niekada negirdėjau jo taip kalbančio.

— Jo paskutinė gyvenamoji vieta buvo Bergstadastraetyje, kur jis nuomojosi kambarį. Ar žinote, kas nutiko jo asmeniniams daiktams? Fotoaparatui ir juostelėms. Ar žinote?

— Galbūt žino Klara, — atsakė Teodora. — Mano dukra. Ji tvarkė kambarį, manau, išmetė visą jo šlamštą.

Erlenduras atsistojo, o moteris pasuko galvą jo pusėn. Jis padėkojo už pagalbą, pasakė, kad tai buvo labai naudinga, ir norėjo pagirti, kaip gerai ji atrodo ir koks aštrus jos protas, tačiau to nepadarė. Nenorėjo per daug globėjiškai elgtis su ja. Vyras pažiūrėjo į ant sienos, virš jos lovos, kabančią Kenedžio nuotrauką ir nesusilaikė nepaklausęs:

— Kodėl virš savo lovos turite Kenedžio fotografiją? — pasidomėjo jis žiūrėdamas į tuščias jos akis.

— Ach, — atsiduso Teodora, — aš labai mėgau jį, kol dar buvo gyvas. 21

Kūnai gulėjo vienas prie kito ant šaltų stalų lavoninėje Baronstigure. Erlenduras stengėsi negalvoti apie tai, kad jis atvežė mirusius tėvą ir dukrą kartu. Holbergo kūno skrodimas ir analizė jau buvo atlikti, bet jo vis dar laukė tolesni tyrimai dėl genetinės ligos ir patvirtinimo, kad jis susijęs su Audur giminystės ryšiais. Erlenduras pastebėjo, kad lavono pirštai pajuodę — po mirties buvo paimti jo pirštų atspaudai. Audur kūnas buvo įsuktas į baltą drobinį audinį ir gulėjo ant stalo šalia Holbergo. Ji vis dar buvo nepaliesta.

Erlenduras nepažinojo patologo ir labai retai jį sutikdavo. Jis buvo aukštas, su didelėmis rankomis. Mūvėjo plonas gumines pirštines, ant žalio operacinio chalato ir tokios pačios medžiagos žalių kelnių ryšėjo baltą nugaroje surištą prijuostę. Burną buvo užsidengęs medicinine kauke, ant galvos turėjo melsvą plastikinį skydelį ir avėjo baltais sportiniais bateliais.

Anksčiau Erlenduras buvo lankęsis lavoninėje gana daug kartų, tačiau visuomet jausdavosi vienodai blogai. Mirties kvapas užpildydavo jo jusles, įsigerdavo į drabužius — formalino, sterilizacinių medžiagų ir siaubingo skrostų negyvų kūnų dvoko. Ryškios fluorescencinės lempos kabėjo nuo lubų, skleisdamos visiškai baltą šviesą belangėje patalpoje. Grindys ir dalis sienų buvo išklotos didžiulėmis baltomis plytelėmis, o viršutinioji sienų dalis išdažyta baltais dažais. Prie jų stovėjo stalai su mikroskopais ir kita įranga tyrimams. Ant sienų kabėjo daug spintelių. Kai kurios iš jų buvo su stiklinėmis durelėmis, už jų matėsi instrumentai ir stikliniai indai, esantys už Erlenduro suvokimo ribų. Vis dėlto jis suprato skalpelių, žnyplių ir pjūklų, kurie buvo tvarkingai išrikiuoti ant ilgo instrumentų stalo, paskirtį.

Erlenduras pastebėjo popierinį oro gaiviklį, kabantį ant fluorescencinės lempos, virš vieno iš dviejų darbinių stalų. Ant jo buvo pavaizduota mergina, dėvinti raudoną bikinį ir bėganti baltu smėlėtu paplūdimiu. Ant vieno iš stalų stovėjo magnetofonas ir kelios kasetės šalia jo. Grojo klasikinę muziką. „Maleris”, — pagalvojo Erlenduras. Patologo priešpiečių dėžutė gulėjo ant stalo šalia mikroskopo.

— Ji jau seniai nustojo maloniai kvepėti, tačiau jos kūnas vis dar geros formos, — ištarė patologas ir pažiūrėjo į Erlendurą, kuris stovėjo prie durų, lyg nesiryžtų įeiti į ryškiai apšviestą mirties ir irimo kambarį.

— Ką? — paklausė Erlenduras, negalėdamas atitraukti akių nuo akinančio baltumo.

Patologo balse jautėsi Erlendurui nesuvokiamas džiugesys.

— Turiu galvoje merginą su bikiniu, — patikslino patologas, linkteldamas link popierinio oro gaiviklio. — Man reikėtų įsigyti naują gaiviklį. Tikriausiai neįmanoma priprasti prie kvapo. Užeikite, nebijokite, tai tik mėsa.

Jis pamojavo peiliu virš Holbergo kūno.

— Jokios sielos, jokios gyvybės. Tik skerdiena. Ar tikite vaiduokliais?

— Ką? — vėl nesuprato Erlenduras.

— Kaip manote, ar jų sielos stebi mus? Kaip manote, ar jie sklando čia po kambarį, ar apsigyveno kitame kūne, persikūnijo. Ar tikite pomirtiniu gyvenimu?

— Ne, netikiu, — atsakė Erlenduras.

— Šis vyras mirė po stipraus smūgio į galvą, kuris prakirto odą, sutraiškė kaukolę ir stipriai pažeidė smegenis. Man atrodo, kad žmogus, sudavęs smūgį, stovėjo priešais jį. Panašu, kad jie žiūrėjo vienas kitam į akis. Užpuolikas turbūt buvo dešiniarankis — žaizda yra kairėje pusėje. Jis tikriausiai yra geros fizinės formos. Jaunas arba bent jau ne vyresnis nei vidutinio amžiaus vyriškis. Abejoju, kad galėjo būti moteris, nebent ji dirbtų sunkų fizinį darbą. Smūgis nužudė jį beveik akimirksniu. Jis pamatė tunelį ir ryškias šviesas.

— Labai tikėtina, kad jis pasuko kitu keliu, — prabilo Erlenduras.

— Na, jo žarnynas beveik tuščias — tik kiaušinių ir kavos likučiai, o tiesioji žarna pilna. Jis kentėjo, jei galima taip sakyti, nuo vidurių užkietėjimo. Tai dažna tokiame amžiuje. Kaip suprantu, niekas neatsiims kūno, todėl mes paprašėme leidimo naudoti jį mokymams. Ką apie tai manote?

— Taigi jis naudingesnis miręs negu gyvas.

Patologas pažiūrėjo į Erlendurą, nuėjo prie stalo, paėmė raudoną mėsos gabalą iš metalinio padėklo ir pakėlė jį viena ranka.

— Negaliu pasakyti, žmonės buvo geri ar blogi, — ištarė jis. — Tai lengvai gali būti ir šventojo širdis. Viskas, ką mums reikia išsiaiškinti, jei suprantu jus teisingai, yra tai, ar ji pumpavo blogą kraują?

Erlenduras priblokštas žiūrėjo į patologą, laikantį Holbergo širdį ir ją nagrinėjantį. Stebėjo jį čiupinėjantį negyvą raumenį, lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje.

— Tai stipri širdis, — tęsė patologas. — Ji galėjo dirbti dar gerus kelerius metus. Jos savininkas galėjo išgyventi šimtą metų.

Patologas padėjo širdį atgal ant metalinio padėklo.

— Yra kai kas gana įdomaus apie šį Holbergą, tačiau dar tiksliai jo neišnagrinėjau šiuo atžvilgiu. Jūs turbūt norėtumėte, kad tai padaryčiau? Jis turėjo įvairių neryškių specifines ligos požymių. Jo smegenyse radau mažą auglį — nepiktybinį auglį — kuris galėjo sukelti jam tik šiek tiek sunkumų ir ant jo odos yra cafe au lait, ypač čia, po jo rankomis.

— Cafe au lait? — nustebo Erlenduras.

— Taip vadinama vadovėliuose. Atrodo kaip balintos kavos dėmės. Ar ką nors žinote apie tai?

— Ničnieko.

— Neabejoju, kad rasiu daugiau simptomų, kai atidžiau jį apžiūrėsiu.

— Buvo kalbama apie cafe au lait ant mergaitės kūno. Jai išsivystė smegenų auglys. Piktybinis. Ar žinote, kokia tai liga?

— Dar negaliu nieko tiksliai pasakyti.

— Ar mes kalbame apie genetinę ligą?

— Nežinau.

Patologas nuėjo prie stalo, ant kurio gulėjo Audur.

— Ar girdėjote istoriją apie Einšteiną? — paklausė jis.

— Einšteiną?

— Albertą Einšteiną.

— Kokią istoriją?

— Keistą istoriją. Tikrą. Tomas Harvėjus? Niekada apie jį negirdėjote? Jis — patologas.

— Ne.

— Jis dirbo, kai Einšteinas mirė, — tęsė patologas. — Smalsus vyrukas. Atliko skrodimą, kadangi tai buvo Einšteinas, negalėjo susilaikyti ir atvėrė jo galvą, kad pamatytų smegenis. Ir jis padarė ne tik tai — pavogė Einšteino smegenis.