Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Mačiau per žinias, — ištarė balsas telefone.

Moters vardas buvo Agnesė ir Erlenduras bandė susikurti jos atvaizdą pagal balsą. Iš pradžių jis įsivaizdavo ją kaip darbščią, tvirto būdo šešiasdešimtmetę moterį, turinčią antsvorio, nes ji sunkiai kvėpavo. Tuomet jis atkreipė dėmesį į jos rūkymo kosulį ir Agnesė jo galvoje įgavo visai kitokį įvaizdį — tapo plona kaip grėblys, jos oda buvo pageltusi ir susiraukšlėjusi. Ji nuolat kosėjo, skleisdama bjaurų gergždžiantį garsą.

— Ar pamenate tą naktį Keblavike? — paklausė Erlenduras.

— Aš išėjau namo anksčiau nei jie, — atsakė Agnesė.

— Su jumis buvo trys vyrai.

— Aš išėjau namo su vyru vardu Gretaras. Minėjau tai policijai. Man šiek tiek nepatogu apie tai kalbėti.

— Man naujiena, kad jūs išėjote namo kartu su Gretaru, — nustebo Erlenduras, vartydamas ataskaitas, gulinčias priešais jį.

— Aš pasakiau jiems, kai man uždavė tuos pačius klausimus prieš daugelį metų.

Ji vėl nusikosėjo, kad ir kaip stengėsi susilaikyti.

— Atleiskite, niekada nesugebėjau atsisakyti tų prakeiktų cigarečių. Jis buvo nevykėlis. Tas Gretaras. Niekada paskui jo nemačiau.

— Kaip jūs susipažinote su Kolbrun?

— Mes kartu dirbome. Tai buvo prieš man studijuojant slaugą. Dirbome parduotuvėje Keblavike, kuri jau seniai užsidarė. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai buvome kažkur kartu. Manau, suprantama.

— Ar jūs patikėjote Kolbrun, kai ji prakalbo apie išprievartavimą?

— Aš nežinojau apie tai, kol policija netikėtai pasirodė mano namuose ir pradėjo klausinėti apie tą naktį. Negalėčiau įsivaizduoti, kad ji kalbėtų apie ką nors panašaus. Kolbrun buvo labai padori, visiškai sąžininga dėl visko, ką darė, nors turbūt šiek tiek trapi ir nusilpusi, nelabai tvirto charakterio. Galbūt negražu taip kalbėti, tačiau ji nebuvo linksmuolė, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Aplink ją nesisuko daug įvykių.

Agnesė nustojo kalbėti, ir Erlenduras laukė, kol ji vėl prabils.

— Ji nelabai mėgo linksmintis ir, tiesą sakant, aš turėjau ją įtikinti tą vakarą eiti kartu su manimi ir mano drauge Helga. Ji išvyko į Ameriką ir mirė prieš daugelį metų. Galbūt jau žinote. Kolbrun buvo labai santūri ir ganėtinai vieniša, todėl norėjau padaryti ką nors dėl jos. Ji sutiko eiti į šokius, vėliau ėjo su mumis pas Helgą, tačiau netrukus užsigeidė keliauti namo. Aš išėjau anksčiau jos, todėl iš tiesų nežinau, kas ten vyko. Pirmadienį ji nepasirodė darbe, ir aš pamenu, kaip skambinau jai, tačiau ji neatsakė. Po kelių dienų pasirodė policija ir pradėjo klausinėti apie Kolbrun. Aš nežinojau, ką ir galvoti. Kalbant apie Holbergą, nepastebėjau nieko, kas būtų atrodę nenormalu. Jei gerai pamenu, jis buvo tikras kerėtojas. Labai nustebau, kai policija pradėjo kalbėti apie išprievartavimą.

— Jis aiškiai sudarė gerą įspūdį, — įsiterpė Erlenduras. — Manau, jį galima apibūdinti kaip mergišių.

— Pamenu, kaip jis atėjo į parduotuvę.

— Jis? Holbergas?

— Taip, Holbergas. Manau, būtent todėl jie tą vakarą prisėdo prie mūsų. Jis sakėsi esąs buhalteris iš Reikjaviko, bet tai buvo melas, ar ne?

— Jie visi dirbo uoste. Kokia buvo parduotuvė?

— Drabužių. Mes pardavinėjome moteriškus drabužius ir apatinį trikotažą.

— Ir jis užsuko į parduotuvę?

— Taip, dieną prieš tai. Penktadienį. Aš vis dar gerai pamenu. Jis sakė, kad ieško ko nors savo žmonai. Aš aptarnavau jį, ir kai susitikome šokiuose, jis elgėsi, lyg būtume pažįstami.

— Ar buvote susitikusi su Kolbrun po įvykio? Ar kalbėjotės su ja apie tai, kas atsitiko?

— Ji niekada negrįžo į parduotuvę, ir, kaip jau sakiau, nežinojau, kas įvyko, kol policija nepradėjo klausinėti. Aš nepažinojau jos taip gerai. Bandžiau jai keletą kartų skambinti, kai ji nepasirodė darbe, ir kartą buvau nuėjusi iki jos namų, tačiau jos ten neradau. Nenorėjau per daug kištis. Ji buvo tokia. Paslaptinga. Tuomet atėjo jos sesuo ir pasakė, kad Kolbrun išėjo iš darbo. Girdėjau, kad po kelerių metų ji mirė. Tuo metu aš jau buvau persikėlusi čia, į Stykisholmurą. Ar ji nusižudė? Aš taip girdėjau.

— Ji mirė, — atsakė Erlenduras ir mandagiai padėkojo Agnesei už pokalbį.

♦

Mintys ėmė suktis apie vyrą, vardu Sveinas, apie kurį jis skaitė. Vyras išgyveno audrą Mosfelšeidyje. Atrodė, kad jo kenčiantys bičiuliai ir jų mirtys nedaug tepaveikė patį Sveiną. Jis buvo geriausiai įranga apsirūpinęs keliautojas ir vienintelis, kuris pasiekė civilizaciją gyvas bei sveikas. Kai išgijo po slaugymo artimiausioje sodyboje, jis apsiavė pačiūžas ir linksminosi čiuožinėdamas ant netoliese esančio ežero.

Tuo metu jo bičiuliai vis dar mirtinai šalo dykynėje.

Nuo to laiko, jis buvo vadinamas Sveinu Beširdžiu. 24

Moters iš Husaviko paieškos vis dar nebuvo niekur nuvedusios, kai artėjant vakarui Sigurduras Olis ir Elinborg susėdo Erlenduro kabinete viską aptarti prieš eidami namo. Sigurduras Olis pasakė, kad jo nenustebino, jog jie nerado moters tokiu būdu. Tačiau kai Erlenduras paklausė, ar žino geresnį metodą, jis tik papurtė galvą.

— Aš jaučiuosi, lyg mes neieškotume Holbergo žudiko, — ištarė Elinborg, žiūrėdama į Erlendurą. — Atrodo, kad ieškome kažko visai kito, tačiau nesu visiškai tikra, kas tai yra. Jūs iškasėte mergaitės palaikus, o, pavyzdžiui, aš absoliučiai nesupratu kodėl. Jūs pradėjote ieškoti žmogaus, kuris dingo prieš daugelį metų ir kuris, mano nuomone, visiškai nesusijęs su byla. Manau, mes nepaklausėme savęs akivaizdaus klausimo: ar žudikas buvo artimas Holbergui, ar visiškai nepažįstamas, ketinęs jį apvogti. Mano galva, kad tai labiausiai tikėtinas paaiškinimas. Galvoju, mes privalome ieškoti to asmens, kažkokio narkomano su žaliu kareivišku švarkeliu. Iš tiesų dar nieko nepadarėme ta linkme.

— Galbūt tai kažkas, kam Holbergas mokėjo už paslaugas, — įsiterpė Sigurduras Olis. — Dėl visos tos pornografijos jo kompiuteryje, labai tikėtina, kad jis mokėjo už seksą.

Erlenduras tylėdamas klausėsi kritikos ir spoksojo į savo kojas. Jis žinojo, kad didžioji dalis to, ką sakė Elinborg, yra tiesa. Galbūt jo sprendimas buvo iškreiptas, nes jis jaudinosi dėl Evos Lindos. Vyras nežinojo, kur yra dukra, nežinojo, kokios ji būklės, ją persekiojo žmonės, norintys pakenkti, ir jis negalėjo jos apsaugoti. Nei Sigurdurui Oliui, nei Elinborg jis nepasakojo to, ką sužinojo iš patologo.

— Mes turime raštelį, — prakalbo jis. — Tai, kad radome jį šalia kūno — ne sutapimas.

Durys staiga atsidarė ir teismo ekspertų vadovas žvilgtelėjo vidun.

— Aš išeinu, — pranešė jis. — Tiesiog norėjau pasakyti, kad jie vis dar tiria fotoaparatą ir paskambins jums, kai tik ras ką nors vertingo.

Jis uždarė duris neatsisveikinęs.

— Galbūt mes per medžius nematome miško? — tęsė Erlenduras. — Galbūt visam šiam reikalui yra neįtikėtinai paprastas sprendimas. Gali būti, kad tai buvo koks nors pakvaišėlis. Tačiau gali būti, ir aš manau, kad taip ir yra, jog žudikas turi daug gilesnes šaknis, nei mes suvokiame. Galbūt tai nėra taip paprasta. O galbūt atsakymas slypi Holbergo charakteryje ir ten, ką jis padarė praeityje.

Erlenduras nutilo.

— O raštelis, — prakalbo jis, — „aš esu jis”, ką darysite su juo?

— Jis galėtų būti nuo kokio nors „draugo”, — pasakė Sigurduras Olis rodydamas ore kabutes, — arba nuo bendradarbio. Mes ne per daugiausia gilinomės į šias sritis. Tiesą sakant, nežinau, kur visas tas senos moters ieškojimas turėtų mus nuvesti. Aš neįsivaizduoju, kaip jų reikėtų paklausti, ar jos buvo išprievartautos, negaunant per galvą kočėlu.