Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Ar anksčiau savo gyvenime Elidis nėra melavęs apie tokius dalykus? — paklausė Elinborg. — Ar tai nėra būtent tai, ko jis siekia — apkvailinti mus? Ar svarstėte apie tai?

— Na, kur jau, — ištarė Erlenduras taip, lyg nebegalėtų klausytis šių priekabių. — Pats tyrimas užvedė mus ant šio kelio. Būtų klaidinga neištirti užuominų, kurias gauname, nesvarbu, iš kur jos kyla. Žinau, kad islandiškos žmogžudystės nėra komplikuotos, tačiau kalbant apie šią, yra kažkas, kas neleidžia jos priskirti paprasčiausiam sutapimui. Nemanau, kad tai yra beprasmis brutalumo aktas.

Suskambo telefonas ant Erlenduro stalo. Jis atsiliepė, kurį laiką klausė, tuomet prieš padėdamas ragelį linktelėjo ir padėkojo. Jo įtarimai pasitvirtino.

— Teismo ekspertai, — ištarė jis, žiūrėdamas į Elinborg ir Sigurdurą Olį. — Audur kapo nuotrauka buvo padaryta su Gretaro fotoaparatu. Mes padarėme fotografiją naudodamiesi jo fotoaparatu ir ant jos buvo tokios pat žymės. Todėl dabar galime būti tikri, kad yra didelė tikimybė, jog Gretaras padarė šią nuotrauką. Gali būti, kad kas nors kitas pasinaudojo jo fotoaparatu, bet alternatyva labiau tikėtina.

— Ir ką tai mums sako? — paklausė Sigurduras Olis, žiūrėdamas į laikrodį, nes jis pakvietė Bergtorą vakarienės mieste, tikėdamasis pasigerinti po savo netakto per gimtadienį.

— Pavyzdžiui, tai gali reikšti, kad Gretaras žinojo, jog Audur buvo Holbergo dukra. Nedaug žmonių tai numanė. Tai taip pat reiškia, kad Gretaras turėjo tam tikrą priežastį: a) rasti kapo vietą, b) nufotografuoti. Ar jis tai padarė, nes Holbergas paprašė jo? Ar jis tai padarė, kad supykdytų? Ar Gretaro dingimas susijęs su šia nuotrauka? Jei taip, tai kaip? Ko Gretaras siekė, padarydamas tą nuotrauką? Kodėl radome ją paslėptą Holbergo rašomojo stalo stalčiuje? Koks žmogus fotografuoja vaikų kapus?

Elinborg ir Sigurduras Olis stebėjo Erlendurą, uždavinėjantį šiuos klausinius. Jie pastebėjo, kaip jo balsas tapo šnabždesiu, ir pamatė, kad jis jau nekalbėjo su jais, bet buvo paskendęs savyje, abejingas ir nutolęs. Jis prispaudė ranką prie krūtinės ir instinktyviai patrynė ją, neabejotinai nesuprasdamas, ką daro. Jie žiūrėjo vienas į kitą, tačiau neišdrįso paklausti.

— Koks žmogus fotografuoja vaikų kapus? — pakartojo jis.

Vėliau tą vakarą Erlenduras rado vyrą, kuris pas Evą Lindą atsiuntė skolų išmušinėtojus. Jis gavo informacijos iš narkotikų skyriaus, kuris turėjo pakankamai storą bylą apie jį, ir sužinojo, kad pilietis dažnai lankosi „Napoleono” bare, esančiame miesto centre. Erlenduras nuėjo ten ir atsisėdo priešais šį tipą. Jis buvo vardu Edis ir atrodė maždaug keturiasdešimties. Apskritaveidis ir plikas. Jo likę keli dantys buvo geltoni.

— Ar tikiesi, kad su Eva bus elgiamasi ypatingai, nes esi faras? — paklausė Edis, kai Erlenduras prisėdo prie jo.

Atrodė, kad jis iš karto žinojo, kas yra Erlenduras, nors jie niekada anksčiau nebuvo susitikę. Erlenduro neapleido jausmas, kad narkotikų platintojas tikėjosi jo sulaukti.

— Ar radote ją? — paklausė Erlenduras ir apsižvalgė po pritemdytą patalpą su sauja nelaimingųjų, kurie sėdėjo prie stalų ir elgėsi kaip kieti vyrukai.

Staiga jis pagalvojo, koks reikšmingas yra baro pavadinimas.

— Juk supranti, kad aš esu jos draugas? Aš duodu jai tai, ko ji nori. Ji kartais sumoka, kartais delsia tai padaryti. Vaikinas su keliu perduoda tau linkėjimus.

— Jis įskundė tave.

— Sunku rasti tinkamų žmonių, — ištarė Edis, ranka rodydamas po kambarį.

— Kiek ji skolinga?

— Eva? Du šimtus tūkstančių. Ir skolinga ne tik man.

— Ar galime susitarti?

— Kaip norite.

Erlenduras ant stalo padėjo dvidešimt tūkstančių kronų, kurias išsiėmė iš bankomato pakeliui į čia. Edis paėmė pinigus, atidžiai juos perskaičiavo ir įsidėjo į kišenę.

— Turėsiu šiek tiek daugiau maždaug po savaitės.

— Šaunu.

Edis nužvelgė Erlendurą tiriamuoju žvilgsniu.

— Maniau, kad su manimi kalbėsi daug įžūliau, — prisipažino jis.

— Kodėl?

— Aš žinau, kur ji yra, — atsakė Edis, — tačiau tu niekuomet nesugebėsi išgelbėti Evos.

♦

Erlenduras rado namą. Jis jau anksčiau buvo tokiame name dėl panašių reikalų. Eva Linda gulėjo ant čiužinio pašiūrėje, apsupta kitų žmonių. Kai kurie buvo jos amžiaus, kiti — daug vyresni. Namo durys buvo atidarytos ir vienintelė kliūtis buvo vyras, Erlenduro manymu, maždaug dvidešimties, kuris pasitiko jį tarpduryje, mojuodamas rankomis. Erlenduras priplojo jį prie sienos ir išmetė lauk. Ant vieno iš kambarių lubų kabėjo lemputė be gaubto. Jis pasilenkė prie Evos Lindos ir pabandė ją pažadinti. Jos kvėpavimas buvo reguliarus ir normalus, o širdies plakimas — šiek tiek per greitas. Jis papurtė ją, švelniai paplekšnojo per skruostą ir Eva greitai atmerkė akis.

— Seneli? — ištarė ji, ir jos akys vėl užsimerkė.

Jis pakėlė Evą ir išnešė iš kambario, stengdamasis neužminti ant kitų nejudančių kūnų, gulinčių ant žemės. Jis negalėjo pasakyti, ar jie buvo pabudę, ar miegantys. Ji vėl atmerkė akis.

— Ji yra čia, — sušnabždėjo ji, tačiau Erlenduras nesuprato, apie ką dukra kalba, ir toliau ėjo į savo automobilį.

Kuo greičiau išneš ją iš čia, tuo geriau. Jis pastatė Evą ant kojų, atidarė automobilio dureles, o ji pasilenkė prie jo.

— Ar radai ją? — paklausė Eva Linda.

— Ar radau ką? Apie ką tu kalbi?

Jis paguldė ją ant priekinės automobilio sėdynės, užsegė diržą, atsisėdo į vairuotojo sėdynę ir ketino nuvažiuoti.

— Ar ji su tavimi? — pasiteiravo Eva Linda, neatmerkdama akių.

— Kas, po velnių?! — sušuko Erlenduras.

— Nuotaka, — atsakė Eva Linda. — Mergina iš Gardabairo. Aš gulėjau šalia jos. 25

Erlenduras galų gale buvo pažadintas telefono skambučio. Jis skambėjo galvoje, kol vyras atmerkė akis ir apsižvalgė aplink. Jis miegojo fotelyje svetainėje, jo paltas ir skrybėlė gulėjo ant sofos. Bute buvo tamsu. Erlenduras lėtai atsistojo ir svarstė, ar gali vilkėti tuos pačius drabužius antrą dieną. Jis neprisiminė, kada pastarąjį kartą persirenginėjo. Prieš atsiliepdamas, jis žvilgtelėjo į miegamąjį ir pamatė, kad lovoje vis dar yra dvi merginos, kurias vakar paguldė. Uždarė duris.

— Pirštų atspaudai ant fotoaparato ir nuotraukos atitinka, — pranešė Sigurduras Olis, kai Erlenduras galiausiai atsiliepė.

Jis turėjo pakartoti sakinį dar du kartus, kol Erlenduras suprato, apie ką jis kalba.

— Ar kalbi apie Gretaro pirštų atspaudus?

— Taip, Gretaro.

— Holbergo atspaudų taip pat buvo ant nuotraukos? Kam, po velnių, jiems viso to reikėjo?

— Kad nutrauktų man kiaušus, — leptelėjo Sigurduras Olis.

— Atsiprašau?

— Nieko. Taigi, Gretaras padarė nuotrauką. Galime taip manyti. Jis parodė ją Holbergui, arba Holbergas ją rado. Šiandien ieškosime moters iš Husaviko? — paklausė Sigurduras Olis. — Ar turi naujų nurodymų?

— Taip, — atsakė Erlenduras, — ir ne.

— Aš pakeliui į Grafarvogurą. Mes beveik baigėme su moterimis Reikjavike. Ar siusime ką nors į Husaviką, kai baigsime apklausas čia?

— Taip, — burbtelėjo Erlenduras ir nutraukė pokalbį.

Eva Linda buvo virtuvėje. Ją pažadino skambantis telefonas. Ji vis dar jautėsi apdujusi, kaip ir mergina iš Gardabairo. Erlenduras grįžo į pašiūrę, išnešė ją ir parsivežė abi merginas į savo butą.

Eva Linda neištarusi nė žodžio nuėjo į tualetą ir Erlenduras girdėjo ją smarkiai žiaukčiojančią. Jis nuslinko į virtuvę ir užkaitė stiprios kavos, kuri buvo vienintelis sprendimas, kurį žinojo tokioje situacijoje. Jis sėdėjo prie virtuvės stalo ir laukė, kol dukra išeis. Praslinko šiek tiek laiko, jis pripildė du puodelius. Eva Linda pagaliai pasirodė. Ji nusišluostė veidą. Erlenduras galvojo, kaip siaubingai ji atrodo — kūnas buvo liesas, kaulai išsišovę.