Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Katrina pažiūrėjo į juos.

— Jis niekada nėra ant manęs šaukęs.

— Ar galėčiau jums kaip nors padėti? Gal paskambinti jūsų gydytojui? — paklausė Elinborg ir atsistojo.

Erlenduras sumišęs pažiūrėjo į ją.

— Ne, viskas gerai, — atsiliepė Katrina. — Tai nebūtina. Aš tiesiog truputėlį mieguista. Viskas bus gerai. Prisėsk, mieloji. Viskas bus gerai.

— Ką jūs papasakojote savo vyrui? — pasidomėjo Erlenduras. — Ar papasakojote apie išprievartavimą?

— Norėjau tai padaryti visus tuos metus, tačiau niekada neišdrįsau. Niekam nesu pasakojusi apie šį įvykį. Bandžiau jį pamiršti, apsimesti, kad to nė nebuvo. Dažnai būdavo labai sudėtinga, tačiau aš kažkaip sugebėjau. Tada atėjote jūs ir aš viską jums papasakojau. Kažkodėl jaučiausi geriau. Atrodė, lyg išlaisvinote mane nuo sunkios naštos. Žinojau, kad pagaliau galiu kalbėti atvirai ir kad tai vienintelis teisingas žingsnis. Netgi po šitiek laiko.

Katrina nutilo.

— Ar jis supyko ant jūsų, nes jūs nepapasakojote jam apie išprievartavimą? — paklausė Erlenduras.

— Taip.

— Argi jis nesuprato, kodėl taip padarėte? — paklausė Elinborg.

— Jis sakė, kad turėjau jam iškart apie tai papasakoti. Žinoma, tai suprantama. Sakė, kad visada buvo atviras su manimi ir kad to nenusipelnė.

— Aš nelabai suprantu, — pasakė Erlenduras. — Maniau, kad Albertas supratingesnis žmogus. Maniau, kad jis stengsis paguosti ir palaikyti jus, užuot supykęs išlėks pro duris.

— Žinau, — pritarė Katrina. — Galbūt aš jam papasakojau netinkamu būdu.

— Netinkamas būdas, — pakartojo Elinborg, akivaizdžiai negalėdama patikėti. — Kaip galima papasakoti kažkam apie tokius dalykus tinkamu būdu?

Katrina papurtė galvą.

— Nežinau. Prisiekiu, nežinau.

— Ar jūs pasakėte jam visą tiesą? — neatlyžo Erlenduras.

— Papasakojau jam tą patį, ką ir jums.

— Ir nieko daugiau?

— Ne, — atsakė Katrina.

— Tik apie išprievartavimą?

— Tik, — pakartojo Katrina. — Tik! Lyg to nepakaktų. Lyg jam nebūtų užtekę išgirsti, kad buvau išprievartauta ir niekada jam to nepasakojau. Ar to negana?

Jie visi nutilo.

— Ar nepapasakojote jam apie jūsų jauniausią sūnų? — galiausiai ištarė Erlenduras.

Katrina staiga piktai pažiūrėjo į jį.

— Ką apie mūsų jauniausią sūnų? — pro dantis iškošė ji.

— Jūs pavadinote savo sūnų Einaru, — pasakė Erlenduras, kuris buvo peržvelgęs vakar surinktą informaciją apie jų šeimą.

— O ką apie Einarą?

Erlenduras pažiūrėjo į ją.

— Ką apie Einarą? — pakartojo ji.

— Jis jūsų sūnus, — ištarė Erlenduras. — Tačiau jis nėra savo tėvo sūnus.

— Apie ką jūs kalbate? Ne savo tėvo sūnus? Žinoma, kad jis savo tėvo sūnus! Ar gali sūnus būti be tėvo?!

— Atleiskite, nebuvau pakankamai tikslus. Jis nėra to tėvo sūnus, kurio manė esąs, — ramiai patikslino Erlenduras. — Jis yra jus išprievartavusio vyro sūnus. Holbergo sūnus. Ar pasakėte tai savo vyrui? Ar dėl to jis išėjo?

Katrina tylėjo.

— Ar papasakojote jam visą tiesą?

Katrina žiūrėjo į Erlendurą. Jis jautė, kad moteris ruošėsi pasipriešinti. Praėjo keletas akimirkų, ir jis pastebėjo, kaip jos lūpos pasidavė. Moters pečiai nusileido, ji užmerkė akis, beveik susmuko ant sofos ir pradėjo raudoti. Elinborg pervėrė Erlendurą žvilgsniu, tačiau jis tiesiog stebėjo Katriną ir laukė, kol ji susikaups.

— Ar papasakojote jam apie Einarą? — vėl pakartojo klausimą pamanęs, kad ji sugebėjo susiimti.

— Jis tuo nepatikėjo, — atsakė ji.

— Kad Einaras yra nėjo sūnus? — paklausė Erlenduras.

— Einaras ir Albertas yra ypač artimi. Visuomet tokie buvo. Nuo pat jo gimimo. Žinoma, Albertas myli ir kitus du savo sūnus, tačiau Einarą labiausiai. Nuo pat pradžių. Jis jauniausias vaikas, ir Albertas lepino jį.

Katrina stabtelėjo.

— Galbūt todėl niekada to nepasakojau. Žinojau, kad Albertas nesugebės to pakelti. Metai bėgo ir apsimetinėjau, kad nieko nenutiko. Nesakiau nė žodžio. Ir tai veikė. Holbergas paliko manyje žaizdą, tad kodėl jai neleisti užgyti ramybėje? Kodėl jis turėtų sunaikinti mudviejų ateitį? Ignoruoti faktą — toks buvo mano būdas susitaikyti su šiuo siaubu.

— Ar iškart supratote, kad Einaras yra Holbergo sūnus? — paklausė Elinborg.

— Jis galėjo būti ir Alberto sūnus.

Katrina ir vėl nutilo.

— Tačiau tai matėsi jo veide, — pridūrė Erlenduras.

Katrina pažiūrėjo į jį.

— Iš kur žinote?

— Jis atrodo kaip Holbergas, ar ne? — tęsė Erlenduras. — Kaip Holbergas būdamas jaunas. Moteris matė jį Keblavike ir pamanė, kad tai Holbergas.

— Jie neabejotinai panašūs.

— Jei jūs niekada nieko nepasakojote savo sūnui ir jūsų vyras nežinojo apie Einarą, kodėl dabar nusprendėte atskleisti šią tiesą? Kas viską pradėjo?

— Kokia moteris Keblavike? — paklausė Katrina. — Kokia moteris, gyvenanti Keblavike, pažįsta Holbergą? Ar jis ten gyveno su moterimi?

— Ne, — atsakė Erlenduras, svarstydamas, ar turėtų jai papasakoti apie Kolbrun ir Audur.

Anksčiau ar vėliau ji išgirs apie ją, ir jis nematė jokios svarios priežasties dėl ko dabar negalėtų Katrina sužinoti tiesos. Jis jau pasakojo jai apie išprievartavimą Keblavike, tačiau dabar jis įvardijo Holbergo auką ir papasakojo apie Audur, kuri mirė nuo rimtos bei sudėtingos ligos dar būdama maža. Jis papasakojo jai, kaip jie rado antkapio fotografiją Holbergo rašomajame stale ir kaip nuotrauka nuvedė juos į Keblaviką pas Eliną, taip pat kaip buvo elgiamasi su Kolbrun, kai ji bandė pareikšti kaltinimus.

Katrina nepraleido nė vieno šio pasakojimo žodžio. Jai iš akių tryško ašaros, kai Erlenduras pasakojo apie Audur mirtį. Jis taip pat papasakojo apie Gretarą, vyriškį su fotoaparatu, kurį ji buvo sutikusi su Holbergu, ir kaip jis išnyko be pėdsakų, tačiau buvo rastas po betoninėmis grindimis Holbergo bute.

— Ar tai dėl to visas tas triukšmas Nordurmyryje, kurį rodė per žinias? — paklausė Katrina.

Erlenduras linktelėjo.

— Aš nežinojau, kad Holbergas išprievartavo ir kitą moterį. Maniau, kad aš buvau vienintelė.

— Mes žinome tik apie judvi, — ištarė Erlenduras. — Gali būti ir kitų, tačiau nesame tikri, ar tai kada nors paaiškės.

— Taigi Audur buvo netikra Einaro sesuo, — susimąsčiusi ištarė Katrina. — Vargšas vaikas.

— Ar jūs tikra, kad anksčiau to nežinojote? — paklausė Erlenduras.

— Žinoma, tikra, — išpoškino ji. — Nė nenutuokiau apie tai.

— Einaras žino apie ją, — pasakė Erlenduras. — Jis susekė Eliną Keblavike.

Katrina nieko neatsakė. Jis nusprendė pabandyti kitokį klausimą:

— Jei jūsų sūnus nieko nežinojo, o jūs niekada nepasakojote savo vyrui apie išprievartavimą, kaip Einaras staiga sužinojo tiesą būtent dabar?

— Nežinau, — atsakė Katrina. — Pasakykite man, nuo ko mirė ta vargšė mergaitė.

— Jūsų sūnus yra įtariamas Holbergo nužudymu, — pareiškė Erlenduras, neatsakydamas jai.

Jis bandė išdėstyti tai, ką turėjo pasakyti kuo atsargiau. Jam pasirodė, kad Katrina buvo stebinančiai rami, lyg jos nebūtų nustebinę tai, jog sūnus įtariamas žmogžudyste.

— Mano sūnus ne žudikas, — švelniai paprieštaravo ji. — Jis negalėtų nieko nužudyti.

— Yra didelė tikimybė, kad jis trenkė Holbergui per galvą. Galbūt jis neketino jo žudyti. Tikriausiai padarė tai iš įniršio. Jis paliko mums žinutę. Ten buvo parašyta: „Aš esu jis.” Ar suprantate, ką tai reiškia?