Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Jie spoksojo į buto sienas, tuomet susižvalgė. Sienos buvo aprašinėtos žodžiais, kuriuos jie labai gerai žinojo iš Holbergo buto. Jie buvo užrašyti tušinuku, flomasteriu ir purškiamais dažais. Trys žodžiai, kurie kažkada Erlendurui buvo neiššifruojami, dabar tapo tokie aiškūs.

AŠ esu JIS

Aplink mėtėsi laikraščiai ir žurnalai, islandiški ir užsienietiški. Moksliniai vadovėliai buvo šen bei ten sukrauti ant grindų svetainėje ir miegamajame. Tarp jų buvo ir dideli nuotraukų albumai. Virtuvėje mėtėsi maisto išsinešti pakuotės.

— Tėvystė, — ištarė Sigurduras Olis, maudamasis gumines pirštines. — Ar kada nors galime būti dėl to tikri Islandijoje?

Erlenduras vėl pradėjo galvoti apie genetinius tyrimus. Genetinių tyrimų centras neseniai pradėjo rinkti medicininius duomenis apie visus islandus, čia gyvenančius ir gyvenusius, kad sukurtų duomenų bazę su informacija apie visos tautos sveikatą. Ji buvo susieta su genealogijos duomenų baze, kurioje buvo susekta kiekvieno islando giminė nuo pat viduramžių; jie vadino tai islandų genetinio fondo įkūrimu. Pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, kaip perduodamos paveldimos ligos, išstudijuoti jas genetiškai ir rasti būdą išgydyti jas bei, jei įmanoma, išgydyti kitas ligas. Buvo teigiama, kad tautos homogeniškumas ir mišrių santuokų trūkumas pavertė Islandiją gyva genetinių tyrimų laboratorija.

Genetinių tyrimų centras ir sveikatos ministras, išdavęs leidimą duomenų bazei, užtikrino, kad joks pašalietis negalės įsilaužti į duomenų bazę, ir paskelbė apie sudėtingą duomenų apsaugos sistemą, kurios neįmanoma pralaužti.

— Ar tu jaudiniesi dėl savo tėvystės? — paklausė Erlenduras.

Jis taip pat užsimovė gumines pirštines ir atsargiai žengė toliau į svetainę. Jis pakėlė vieną iš nuotraukų albumų ir pervertė jį. Pastarasis buvo senas.

— Visi nuolat sakydavo, kad aš nesu panašus nei į savo tėvą, nei į motiną, nei į ką nors kitą iš giminės.

— Aš taip pat visuomet tai jaučiau, — ištarė Erlenduras.

— Ką turi galvoje?

— Kad tu pavainikis.

— Džiaugiuosi, kad susigrąžinai humoro jausmą, — nesutriko Sigurduras Olis. — Pastaruoju metu buvai šiek tiek nutolęs.

— Kokį humoro jausmą? — paklausė Erlenduras.

Jis peržvelgė kitą albumą. Jame buvo senos nespalvotos fotografijos. Jis pamanė, kad atpažino Einaro motiną kai kuriose iš jų, todėl vyriškis turėtų būti Albertas, o berniukai — trys jų sūnūs. Einaras buvo jauniausias. Nuotraukos buvo padarytos per Kalėdas ir vasaros atostogas, daugelis iš jų buvo įprasti kadrai su berniukais gatvėje ar prie virtuvės stalo, vilkinčiais margus megztinius, kuriuos Erlenduras prisiminė iš vėlyvojo septintojo dešimtmečio. Vyresnieji broliai buvo užsiauginę ilgus plaukus.

Toliau albume berniukai buvo vyresni, ilgesniais plaukais ir dėvėjo kostiumus su plačiais atlapais bei juodus batus su kulnais. Katrinos plaukai buvo sugarbanoti. Dabar nuotraukos buvo spalvotos. Albertas pradėjęs žilti. Erlenduras pažiūrėjo į Einarą ir palyginęs jo bruožus su jo broliais ir tėvais suprato, koks nepanašus jis buvo. Kiti du berniukai turėjo ryškius savo tėvų bruožus, ypač tėvo. Einaras buvo bjaurusis ančiukas.

Jis padėjo seną albumą ir pakėlė naujesnį. Atrodė, kad fotografijas darė pats Einaras, jose buvo jo šeima. Jos nepasakojo tokios ilgos istorijos. Erlenduras jautėsi, lyg būtų paniręs į Einaro gyvenimo etapą, kai pastarasis buvo ką tik susipažinęs su savo žmona. Jis svarstė, ar šios nuotraukos yra iš jų medaus mėnesio. Jie keliavo aplink Islandiją, matyt, buvo Hordnstrandire. Torsmiorke. Herdubreidarlindire. Kartais jie sėdėjo ant dviračių, kartais vairuodavo išklerusį seną automobilį. Nuotraukos darytos stovyklaujant. Erlenduras manė, kad jos darytos devintojo dešimtmečio viduryje.

Jis greitai pervertė albumą, padėjo jį ir pakėlė tą, kuris jam atrodė pats naujausias. Jame pamatė mažą mergaitę ligoninės lovoje su vamzdeliais rankose ir deguonies kauke. Jos akys buvo užmerktos ir ji apsupta instrumentų. Atrodė, kad vaikas buvo intensyvios priežiūros palatoje. Prieš tęsdamas jis kurį laiką dvejojo.

Erlendurą nustebino netikėtai suskambęs jo mobilusis telefonas. Jis padėjo albumą jo neužversdamas. Tai buvo Elina iš Keblaviko, kuri buvo labai susijaudinusi.

— Jis buvo su manimi šįryt, — iškart išbėrė ji.

— Kas?

— Audur brolis. Jo vardas Einaras. Bandžiau su tavimi susisiekti. Jis lankėsi pas mane šį rytą ir papasakojo visą istoriją. Vargšas vyras. Jis prarado dukrą, visai kaip ir Kolbrun. Jis žinojo, nuo ko mirė Audur. Tai liga Holbergo šeimos liga.

— Kur jis yra dabar? — paklausė Erlenduras.

— Jis buvo siaubingai prislėgtas, — ištarė Elina. — Jis galėjo padaryti ką nors kvailo.

— Ką turi galvoje sakydama „kvailo“?

— Jis sakė, kad viskas baigta.

— Kas baigta?

— Jis nepasakė, tiesiog sakė, kad baigta.

— Ar tu žinai, kur jis yra dabar?

— Jis sakė, kad ketina grįžti į Reikjaviką.

— į Reikjaviką? Kur?

— Jis neminėjo, — atsakė Elina.

— Ar jis kaip nors leido suprasti, ką ketina daryti?

— Ne, — atsakė Elina. — Visiškai nieko. Privalai rasti, kol jis nepadarė ko nors kvailo. Jis jaučiasi taip siaubingai, vargšas vyras. Tai baisu. Tiesiog baisu. O, Dieve, niekada nemačiau nieko panašaus.

— Ko?

— Jis toks panašus į savo tėvą. Jis yra tikras savo tėvo atvaizdas ir negali su tuo susitaikyti. Jis tiesiog negali. Kai išgirdo, ką Holbergas padarė jo motinai. Jis sakė, kad yra įkalintas savo paties kūne. Sakė, kad Holbergo kraujas teka jo venomis ir jis negali to pakęsti.

— Apie ką jis kalbėjo?

— Atrodo, lyg jis nekęstų savęs, — aiškino Elina. — Jis sakė, kad nebėra tas pats žmogus, kuris buvo, kad tapo kažkas kitas ir kaltina save dėl to, kas nutiko. Kad ir ką būčiau sakiusi, jis manęs neklausė.

Erlenduras pažiūrėjo žemyn į nuotraukų albumą, į mergaitę ligoninės lovoje.

— Kodėl jis norėjo susitikti su tavimi?

— Jis norėjo sužinoti apie Audur. Viską apie Audur. Kokia ji buvo mergaitė, kaip ji mirė. Jis sakė, kad aš esu naujoji jo šeima. Ar kada nors girdėjai ką nors panašaus?

— Kur jis galėjo nuvažiuoti? — paklausė Erlenduras, žiūrėdamas į laikrodį.

— Dėl Dievo meilės, pabandyk jį rasti, kol dar nevėlu.

— Mes padarysime viską, ką galime, — pažadėjo Erlenduras ir jau ketino atsisveikinti, tačiau pajautė, kad Elina nori dar kažką pasakyti. — Kas? Ar yra dar kas nors? — paklausė jis.

— Jis matė, kaip jūs iškasėte Audur palaikus, — atsakė Elina. — Jis išsiaiškino, kur aš buvau, nusekė mus į kapines ir matė, kaip jūs iškeliate karstą iš kapo. 41

Erlenduras paspartino Einaro paieškas. Jo fotografijos buvo išsiųstos į policijos skyrius Reikjavike ir aplink jį, į pagrindinius regioninius miestelius; pranešimai buvo perduoti žiniasklaidai. Jis nurodė, kad vyriškis turi būti paliktas ramybėje — jei kas nors pamatys jį, privalo iškart susisiekti su Erlenduru ir nieko daugiau nedaryti. Jis trumpai telefonu pasikalbėjo su Katrina, kuri sakė, kad nežino, kur yra jos sūnus. Jos du vyresnieji sūnūs buvo kartu su ja. Ji papasakojo jiems tiesą. Jie taip pat nieko nežinojo apie savo brolio buvimo vietą. Albertas visą dieną pasiliko savo kambaryje „Esja” viešbutyje. Jis dukart naudojosi telefonu, abu kartus skambino į savo biurą.

— Prakeikta tragedija, — murmėjo Erlenduras, važiuodamas atgal į savo skyrių.

Einaro bute jie nerado jokių užuominų, leidžiančių numanyti, kur jis galėtų būti.