Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

— Tėvystės klausimas?

Erlenduras neatsakė jai. Jautė, lyg ir taip būtų pakankamai pasakęs.

— Tai viena iš problemų su tokiomis genealogijos duomenų bazėmis. Ligos yra linkusios atsitiktinai iššokti iš giminės medžio ir tuomet iškilti ten, kur mažiausiai jų tikiesi.

Erlenduras atsistojo.

— Ir jūs saugote visas tas paslaptis. Senas šeimų paslaptis. Tragedijos, širdgėlos ir mirtys. Viskas kruopščiai suklasifikuota kompiuteriuose. Seimų ir asmeninės istorijos. Istorijos apie mane ir jus. Jūs saugojate visą paslaptį ir galite tai vadinti kaip jums patinka. Stiklainių miestas visai tautai.

— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate, — ištarė Karita. — Stiklainių miestas?

— Ne, žinoma, ne, — burbtelėjo Erlenduras ir išėjo. 42

Kai tą vakarą Erlenduras grįžo į savo butą, vis dar nebuvo jokių žinių apie Einarą. Jo šeima susirinko jo tėvų namuose. Popiet Albertas išsiregistravo iš viešbučio ir po emocingo pokalbio su Katrina grįžo namo. Jų vyresnieji sūnūs buvo ten su savo žmonomis, o buvusi Einaro žmona netrukus prisijungė prie jų. Elinborg ir Sigurduras Olis šiek tiek anksčiau tądien kalbėjosi su ja, tačiau ji sakė, kad negali nė įsivaizduoti, kur apsistojęs Einaras. Jie nebuvo susisiekę jau maždaug pusmetį.

Eva Linda grįžo namo beveik iškart po Erlenduro ir jis jai viską papasakojo apie tyrimą. Pirštų atspaudai, rasti Holbergo bute, atitiko Einaro atspaudus iš jo buto Storagerdyje.

Galų gale jis susitiko su savo tėvu ir nužudė jį. Erlenduras taip pat papasakojo Evai Lindai apie Gretarą, kad vienintelė aiški teorija apie jo dingimą ir mirtį buvo tai, kad kažkokiu būdu, greičiausiai fotografijomis, Gretaras šantažavo Holbergą. Nebuvo aišku, kas tiksliai jose vaizduojama, tačiau remiantis jų turimais įkalčiais, Erlenduras manė, kad visai įmanoma, jog Gretaras fotografavo tai, kuo užsiimdavo Holbergas, netgi išprievartavimus, apie kuriuos niekas nežinojo ir kurie tikriausiai nebūtų iškilę po šitiek laiko. Audur antkapio fotografija leido daryti prielaidą, kad Gretaras žinojo, kas įvyko, galbūt netgi buvo liudininkas ir rinko informaciją apie Holbergą, greičiausiai tam, kad jį šantažuotų. Jiedu kalbėjosi iki vėlyvos nakties, kol lietus daužėsi į langą ir stūgavo rudens vėjai. Ji paklausė, kodėl jis beveik instinktyviai trinasi krūtinę. Erlenduras papasakojo jai apie skausmą, kurį jautė. Jis kaltino savo seną čiužinį, tačiau Eva Linda liepė jam apsilankyti pas gydytoją. Jam nelabai patiko ši idėja.

— Kodėl neketini apsilankyti pas gydytoją? — paklausė ji, ir Erlenduras iškart pradėjo gailėtis papasakojęs apie savo skausmą.

— Tai niekis, — atsakė jis.

— Kiek šiandien surūkei?

— Kas čia dabar?

— Palauk, tu jauti skausmą krūtinėje, rūkai kaip kaminas, niekad nevaikštai pėsčiomis, tik automobiliu, maitiniesi riebaluose pagamintais pusfabrikačiais ir atsisakai būti apžiūrėtas! Ir tuomet tu apibėri mane užgauliojimais apie mano gyvenimo būdą, kol galiausiai apsiverkiu kaip mažas kūdikis. Ar manai, kad tai normalu? Ar tu išprotėjai?

Eva Linda stovėjo ir tarsi griaustinio dievas žiūrėjo žemyn į savo tėvą, kuris vengė pakelti akis, todėl suglumęs spoksojo į grindis.

— Aš nueisiu išsitirti, — ištarė jis.

— Tu nueisi išsitirti! Tai jau tikrai turėsi nueiti išsitirti! — šaukė Eva Linda. — Jau seniai turėjai tai padaryti. Lepšis.

— Rytoj iš pat ryto, — pažadėjo jis, žiūrėdamas į savo dukterį.

— Kodėl gi ne, — ištarė ji.

♦

Erlenduras jau ketino eiti miegoti, kai suskambo jo telefonas. Skambino Sigurduras Olis, norėdamas pasakyti, kad policija gavo pranešimą apie įsilaužimą į lavoninę Baronstigure.

— Lavoninė Baronstigure, — pakartojo Sigurduras Olis, kai nesulaukė atsako iš Erlenduro.

— O, Viešpatie, — sudejavo Erlenduras. — Ir?

— Nežinau, — atsakė Sigurduras Olis. — Pranešimas ką tik gautas. Jie paskambino man ir liepė susisiekti su tavimi. Jie nieko nežino apie motyvą. Ar ten yra dar kas nors, be negyvų kūnų?

— Susitiksime ten, — ištarė Erlenduras. — Taip pat iškviesk ten ir patologą, — pridūrė jis ir padėjo ragelį.

Eva Linda miegojo svetainėje, kai jis apsivilko paltą, užsidėjo skrybėlę ir pažiūrėjo į laikrodį. Jau buvo po vidurnakčio. Jis atsargiai uždarė duris, kad nepažadintų dukters, tuomet nuskubėjo laiptais žemyn į automobilį.

Kai privažiavo lavoninę, ten stovėjo trys policijos automobiliai su įjungtais švyturėliais. Jis atpažino Sigurduro Olio automobilį ir įeidamas į pastatą pamatė iš už kampo atvažiuojantį patologą, kurio automobilio padangos sucypė ant šlapio asfalto. Patologo žvilgsnis buvo nuožmus. Erlenduras nuskubėjo ilgu koridoriumi, kuriame buvo išsirikiavę policininkai, o Sigurduras Olis išėjo iš operacinės.

— Atrodo, kad niekas nedingo, — pranešė Sigurduras Olis, kai pamatė Erlendurą, skubantį koridoriumi.

— Papasakok man, kas įvyko, — paprašė Erlenduras ir kartu su juo įėjo į operacinę.

— Operaciniai stalai buvo tušti, visos spintelės uždarytos ir jokių įsilaužimo ženklų.

— Čia visur ant grindų buvo pėdsakų, tačiau dabar jie jau beveik išdžiūvo, — pradėjo Sigurduras Olis. — Pastatas yra prijungtas prie avarinės sistemos, kuri kam nors įvykus praneša apsaugos bendrovei. Prieš maždaug penkiolika minučių jie susisiekė su mumis. Atrodo, kad įsilaužėlis išdaužė galinį langą ir įkišęs ranką atrakino jį. Nelabai sudėtinga. Kai tik jis įėjo į pastatą, įsijungė sirena. Jis neturėjo daug laiko ką nors padaryti.

— Neabejotinai laiko užteko, — ištarė Erlenduras.

Prie jų prisijungė patologas, kuris buvo aiškiai sutrikęs.

— Kas, po velnių, laužiasi į lavoninę? — pasipiktino jis.

— Kur yra Holbergas ir Audur? — paklausė Erlenduras.

Patologas pažiūrėjo į Erlendurą.

— Ar tai susiję su Holbergo žmogžudyste? — paklausė jis.

— Gali būti, — patvirtino Erlenduras. — Greičiau, greičiau, greičiau.

— Kūnai laikomi pagalbiniame kambaryje, — paaiškino patologas ir atidaręs duris palydėjo juos.

— Ar šios durys visuomet neužrakintos? — paklausė Sigurduras Olis.

— Kas vagia kūnus? — atkirto patologas, tačiau pažiūrėjęs į patapos vidų, sustojo vietoje.

— Kas nutiko? — paklausė Erlenduras.

— Mergaitės nebėra, — negalėdamas patikėti savo akimis ištarė patologas.

Jis nuskubėjo per saugyklą, atidarė kitas duris ir įjungė šviesą.

— Kas? — paklausė Erlenduras.

— Jos karsto taip pat nebėra, — pranešė patologas.

Jis žvilgtelėjo į Sigurdurą Olį, paskui į Erlendurą.

— Mes gavome jai naują karstą. Kas daro tokius dalykus? Kas gali net pagalvoti apie tokį iškrypimą.

— Jo vardas Einaras, — atsakė Erlenduras, — ir tai ne iškrypimas.

Jis apsisuko. Sigurduras Olis nusekė iš paskos ir jie išskubėjo iš lavoninės. 43

Naktį Keblaviko keliuose nebuvo daug automobilių, todėl Erlenduras važiavo taip greitai, kaip tik galėjo jo nedidelis, dešimties metų automobilis. Lietus trankėsi į priekinį automobilio stiklą per stipriai, kad valytuvai spėtų nuvalyti, ir Erlenduras prisiminė, kaip pirmą kartą važiavo susitikti su Elina prieš keletą dienų. Atrodė, kad lyti niekada nenustos.

Jis liepė Sigurdurui Oliui pranešti Keblaviko policijai, kad būtų budri, ir pasirūpinti, jog prireikus iš Reikjaviko atvyktų pastiprinimas. Jis taip pat liepė susisiekti su Einaro motina ir įspėti ją apie naujausius įvykius. Jis pats norėjo važiuoti tiesiai į kapines, tikėdamasis, kad ten bus Einaras su Audur kūnu. Jis įsivaizdavo, kad Einaras tiesiog norėjo grąžinti savo seserį į jos kapą.