Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Jam prireikė kelių minučių suvirškinti tai, ką ji pasakė.

— Atleisk, — pagaliau atsiprašė jis. — Aš nenorėjau pykti ant tavęs. Maniau, kad tu buvai neištikima, ir taip atsiradau aš. Nė nenutuokiau apie išprievartavimą.

— Žinoma, ne, — ištarė ji. — Iš kur galėjai žinoti? Niekam to nepasakojau iki dabar.

— Turėjau numatyti ir šią galimybę, — atsakė jis. — Buvo ir kita galimybė, tačiau aš jos neapsvarsčiau. Atleisk. Visus tuos metus turėjai siaubingai jaustis.

— Neturėtum apie tai galvoti, — ramino ji. — Neturėtum kentėti dėl to, ką padarė tas vyras.

— Aš dėl to jau kentėjau, mama, — prisipažino jis. — Nesibaigiančios kančios. Ir ne tik aš. Kodėl tu nepasidarei aborto? Kas tave sustabdė?

— O, Viešpatie, Dieve, nekalbėk taip, Einarai. Niekada taip nekalbėk.

♦

Katrina sustojo.

— Ar jūs niekada nesvarstėte galimybės pasidaryti abortą? — paklausė Elinborg.

— Visą laiką. Visada. Kol buvo per vėlu. Galvojau apie tai kasdien, kai sužinojau, kad esu nėščia. Šiaip ar taip, vaikas galėjo būti ir Alberto. Turbūt tai viską keitė. Ir tuomet po gimdymo aš susirgau depresija. Pogimdyvine depresija, ar ne? Buvau išsiųsta psichiatriniam gydymui. Po trijų mėnesių jaučiausi pakankamai gerai, kad vėl galėčiau rūpintis berniuku ir nuo tada jį mylėjau.

Erlenduras šiek tiek delsė, prieš tęsdamas apklausą.

— Kodėl jūsų sūnus pradėjo ieškoti ligų Genetinių ligų tyrimo centro duomenų bazėje? — galiausiai paklausė jis.

Katrina pažiūrėjo į jį.

— Nuo ko mirė mergaitė iš Keblaviko? — paklausė ji.

— Nuo smegenų auglio, — atsakė jis. — Ligos, vadinamos neurofibromatoze.

Katrinos akys paplūdo ašaromis, ir ji giliai atsiduso.

— Argi jūs nežinojote? — paklausė ji.

— Nežinojome ko?

— Mūsų mieloji mažutė mirė prieš trejus metus, — atsakė Katrina. — Be priežasties. Visiškai be priežasties.

— Jūsų mieloji mažutė? — nesuprato Erlenduras.

— Mūsų brangioji mažutė, — pakartojo ji. — Einaro dukra. Ji mirė. Vargšas mielas vaikelis. 39

Namą apgaubė slegianti tyla.

Katrina sėdėjo nuleidusi galvą. Apstulbusi Elinborg iš pradžių pažiūrėjo į ją, paskui į Erlendurą. Jis spoksojo tuščiu žvilgsniu ir galvojo apie Evą Lindą. Ką dabar ji veikia? Ar ji bute? Jis jautė poreikį pasikalbėti su savo dukra. Jautė poreikį ją apkabinti, prisiglausti prie jos ir nepaleisti, kol nepasakys, kiek daug ji jam reiškė.

— Negaliu tuo patikėti, — ištarė Elinborg.

— Jūsų sūnus yra genetinis nešiotojas, ar ne? — paklausė Erlenduras.

— Štai šią frazę jis panaudojo, — patvirtino Katrina. — Genetinis nešiotojas. Jie abu tokie. Jis ir Holbergas. Jis sakė, kad paveldėjo tai iš vyro, kuris mane išprievartavo.

— Tačiau nė vienas iš jų nesusirgo, — pasakė Erlenduras.

— Atrodo, kad suserga tik moterys, — pridūrė Katrina. — Vyrai nešioja ligą, tačiau nebūtinai turi jos simptomų. Ji pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis, negaliu to paaiškinti. Mano sūnus supranta. Jis bandė geriau paaiškinti man, bet iš tiesų nesupratau, apie ką jis kalba. Jo širdis buvo sudaužyta. Žinoma, mano taip pat.

— Ir jis visa tai sužinojo iš jų kuriamos duomenų bazės? — paklausė Erlenduras.

Katrina linktelėjo.

— Jis negalėjo suprasti, kodėl jo mažoji mergaitė susirgo šia liga, todėl pradėjo jos ieškoti mano ir Alberto giminėse. Jis kalbėjo su artimaisiais ir neketino pasiduoti. Manėme, kad šitaip jis kovoja su sukrėtimu. Visas tas nesibaigiantis priežasties ieškojimas. Atsakymų ieškojimas ten, kur mes manėme, kad nėra jokių atsakymų. Jie išsiskyrę jau kuris laikas, Lara ir jis. Jie daugiau nebegalėjo būti kartu ir nusprendė laikinai pagyventi atskirai, tačiau nemanau, kad reikalai kada nors pagerės.

Katrina nutilo.

— Ir tada jis rado atsakymą, — ištarė Erlenduras.

— Jis įtikino save, kad Albertas nėra jo tėvas. Sakė, kad pagal informaciją, gautą iš duomenų bazės, tai negali būti tiesa. Todėl atėjo pas mane. Jis manė, kad buvau neištikima, ir gimė jis. Arba kad jis buvo įvaikintas.

— Ar jis rado Holbergą duomenų bazėje?

— Nemanau. Nebent vėliau, kai papasakojau jam apie Holbergą. Tai buvo taip absurdiška. Taip kvaila! Mano sūnus sudarė galimų savo tėvų sąrašą ir Holbergas buvo jame. Jis galėjo atsekti ligą per tam tikras gimines, naudodamasis genetikos ir genealogijos duomenų bazėmis, ir sužinojo, kad jis negali būti savo tėvo sūnus. Jis buvo kitoks, kitos giminės.

— Kokio amžiaus buvo jo dukra?

— Ji buvo septynerių.

— Jos mirtį sukėlė smegenų auglys, ar ne? — paklausė Erlenduras.

— Taip.

— Ji mirė nuo tos pačios ligos kaip ir Audur. Neurofibromatozės.

— Taip. Audur motina turėjo jaustis siaubingai; iš pradžių Holbergas, o tuomet jos dukters mirtis.

Erlenduras akimirką sudvejojo.

— Kolbrun, jos motina, nusižudė po trejų metų nuo Audur mirties.

— O, Dieve, — atsiduso Katrina.

— Kur dabar yra jūsų sūnus? — paklausė Erlenduras.

— Nežinau, — atsakė Katrina. — Aš siaubingai jaudinuosi, kad jis padarys ką nors baisaus. Jis jaučiasi toks prislėgtas, mano berniukas. Labai prislėgtas.

— Kaip manote, ar jis susisiekė su Holbergu?

— Nežinau. Žinau tik tai, kad jis nėra žudikas. Tuo aš esu užtikrinta.

— Kaip manote, ar jis atrodo kaip jo tėvas? — paklausė Erlenduras ir pažiūrėjo į Sutvirtinimo sakramento nuotraukas.

Katrina neatsakė.

— Ar matote panašumų tarp jų? — paklausė Erlenduras.

— Nagi, Erlendurai, — pratrūko Elinborg, nebegalėdama viso to pakelti. — Ar nemanai, kad ir taip nuėjai pakankamai toli?

— Atleiskite, — atsiprašė Erlenduras Katrinos. — Aš tiesiog domiuosi. Jūs tikrai labai mums padėjote ir jei tai jus paguos, abejoju, kad kada nors sutiksime tvirtesnį ar stipresnį žmogų nei jūs, sugebėjusį tyliai kentėti visus tuos metus.

— Viskas gerai, — Katrina ramino Elinborg. — Vaikai gali būti panašūs į bet ką iš šeimos. Man niekuomet berniukas nebuvo panašus į Holbergą. Jis sakė, kad tai ne mano kaltė. Einaras pasakė. Aš neturėčiau jaustis kalta dėl jo dukters mirties.

Katrina stabtelėjo.

— Kas nutiks Einarui? — paklausė ji.

Dabar ji nė kiek nesipriešino. Jokio melo. Tiesiog susitaikymas.

— Turime jį surasti, — paaiškino Erlenduras, — pasikalbėti ir išgirsti, ką jis pasakys.

Jis ir Elinborg atsistojo. Erlenduras užsidėjo skrybėlę. Katrina liko ant sofos.

— Jei norite, galiu pasikalbėti su Albertu, — pasiūlė Erlenduras. — Naktį jis praleido „Esja” viešbutyje. Nuo vakar stebime jūsų namą, jei kartais pasirodytų jūsų sūnus. Galiu paaiškinti Albertui, kas čia vyksta. Jis ateis į protą.

— Ačiū jums, — ištarė Katrina. — Paskambinsiu jam. Žinau, kad jis grįš. Mes privalome būti drauge dėl savo berniuko.

Ji žiūrėjo Erlendurui į akis.

— Jis yra mūsų berniukas, — pasakė ji. — Jis visuomet bus mūsų berniukas.

40

Erlenduras nesitikėjo, kad Einaras bus namuose. Jie nuvažiavo į jo butą Storagerdyje tiesiai iš Katrinos namų. Jau buvo popietė, todėl eismas keliuose buvo intensyvus. Pakeliui Erlenduras paskambino Sigurdurui Oliui papasakoti, kaip viskas klostėsi. Jie norėjo paskelbti viešą Einaro paiešką, rasti jo nuotrauką, kurią galėtų įdėti į laikraščius ir parodyti per televiziją kartu su trumpu pranešimu. Jie susitarė susitikti Storagerdyje. Kai Erlenduras atvyko ten, išlipo iš automobilio, o Elinborg nuvažiavo. Erlenduras kurį laiką laukė Sigurduro Olio. Butas buvo trijų aukštų namo rūsyje su pagrindinėmis durimis gatvės lygyje. Jie skambino ir beldė į duris, tačiau nesulaukė jokio atsakymo. Pareigūnai pabandė apsilankyti viršutiniuose aukštuose ir paaiškėjo, kad Einaro buto savininkas gyveno viename iš kitų butų ir buvo grįžęs namo papriešpiečiauti, jis noriai sutiko nusileisti ir atrakinti savo nuomininko butą. Šeimininkas sakė, kad nematė Einaro jau keletą dienų, galbūt netgi savaitę; apibūdino jį kaip ramų vyrą, neturėjo dėl jo jokių nusiskundimų. Jis visuomet laiku sumokėdavo nuomą. Negalėjo nė įsivaizduoti, ko policija iš jo galėtų norėti. Kad išvengtų spėlionių, Sigurduras Olis pasakė, jog šeima jo pasigedo ir jie bando sužinoti, kur jis galėtų būti. Buto šeimininkas paklausė, ar jie turi orderį apieškoti namą. Jie neturėjo, tačiau pasakė gausią jį tądien vėliau. Jie dar sykį atsiprašė, kai vyras atidarė duris, ir įėjo vidun. Visos užuolaidos buvo užtrauktos, todėl bute buvo tamsu. Butas buvo labai mažas — svetainė, miegamasis, virtuvė ir vonia. Visur buvo kilimai, išskyrus vonią ir virtuvę, kur grindys buvo išklotos linoleumu. Svetainėje stovėjo televizorius, o priešais jį — sofa. Oras bute buvo tvankus. Užuot atitraukęs užuolaidas, Erlenduras įjungė šviesą svetainėje, kad jie galėtų geriau matyti.