Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Diena slinko į pabaigą ir jie pasidalijo užduotimis. Elinborg ir Sigurduras Olis kalbėjosi su buvusia Einaro žmona, kol tuo metu Erlenduras nuvažiavo į Genetinių tyrimų centrą. Didžiulės naujos bendrovės patalpos buvo prie Vakarinio užmiesčio kelio už Reikjaviko. Tai buvo penkių aukštų pastatas su griežta apsauga prie įėjimo. Du apsaugos darbuotojai pasitiko Erlendurą įspūdingame vestibiulyje. Jis buvo pranešęs, kad atvyksta, ir bendrovės direktorė buvo priversta keletą minučių pasikalbėti su juo. Direktorė buvo viena iš savininkių, islandų molekulinės genetikos specialistė, baigusi mokslus Didžiojoje Britanijoje ir JAV, gynusi Islandijos, kaip bazės genetiniams tyrimams, nukreiptiems į farmacijos pramonę, idėją. Naudojantis duomenų baze, visi šalies medicininiai įrašai gali būti centralizuoti, o informacija apie sveikatą apdorota — visa tai galėtų padėti nustatyti genetinius sutrikimus.

Direktorė, maždaug penkiasdešimties metų moteris, vardu Karita, liekna ir subtili, trumpais, juodais kaip degutas plaukais ir draugiška šypsena, laukė Erlenduro savo kabinete. Ji buvo žemesnė, nei Erlenduras įsivaizdavo matydamas ją per televizorių, tačiau nuoširdi. Ji negalėjo suprasti, ko kriminalinis skyrius nori iš jos bendrovės. Ji pasiūlė Erlendurui prisėsti. Apžiūrinėdamas sienas, išpuoštas šiuolaikiniu islandų menu, jis tiesmukai papasakojo jai apie pagrįstus įtarimus, kad kažkas įsilaužė į duomenų bazę ir iš ten sužinojo potencialiai pavojingą informaciją. Jis pats tiksliai nežinojo, apie ką kalba, tačiau atrodė, kad ji viską puikiai supranta. Ir didžiuliam Erlenduro palengvėjimui ji nekalbėjo užuominomis. Jis laukė priešiškumo ir susitarimo kalbėti neviešai.

— Šis reikalas yra taip įslaptintas dėl duomenų privatumo, — ištarė ji, kai Erlenduras baigė kalbėti, — ir todėl turiu paprašyti jūsų išlaikyti visa tai tik tarp mudviejų. Jau kurį laiką žinome apie neteisėtą prisijungimą prie duomenų bazės. Mes atlikome vidinį tyrimą dėl šio incidento. Mūsų įtarimai yra nukreipti į vieną konkretų biologą, tačiau negalėjome pasikalbėti su juo, nes atrodo, kad jis išnyko nuo Žemės paviršiaus.

— Einaras?

— Taip, tai jis. Trumpai tariant, mes vis dar kuriame duomenų bazę, tačiau, savaime suprantama, nenorime, kad pasklistų kalbos, jog duomenų užkodavimas gali būti pralaužtas, ir kad žmonės gali elgtis su jais kaip jiems patinka. Jūs suprantate. Nors, tiesą sakant, tai nėra šifravimo klausimas.

— Kodėl jūs nepranešėte policijai apie šį reikalą?

— Kaip jau sakiau, norėjome patys išsiaiškinti. Mums tai gėdinga. Žmonės viliasi, kad informacija duomenų bazėje nėra laisvai dalijama, naudojama abejotiniems tikslams arba paprasčiausiai pavagiama. Kaip jūs turbūt žinote, dėl to visuomenė reaguoja labai jautriai, ir mes norėjome išvengti masinės isterijos.

— Masinės isterijos?

— Kartais atrodo, kad visa šalis yra nusiteikusi prieš mus.

— Ar jis išsiaiškino kodą?

— Kodėl nekeliamas klausimas dėl užkodavimo?

— Iš jūsų lūpų tai tikrai skamba kaip paslaptingas dalykas. Ne, jis nepralaužė jokio kodo. Iš tiesų ne. Jis padarė tai kitaip.

— Ką jis padarė?

— Jis ėmėsi mokslinio tyrimo projekto, kurio niekas neįgaliojo. Jis klastojo parašus, įskaitant ir mano. Jis apsimetė, kad bendrovė tiria onkogeninės ligos, aptinkamos keliose šeimose Islandijoje, genetinį perdavimą. Jis apgavo duomenų privatumo komitetą — duomenų bazės kontrolės agentūrą. Apgavo mokslinės etikos komitetą. Jis apgavo mus visus.

Trumpam ji nustojo kalbėti ir pažiūrėjo į laikrodį. Ji atsistojo ir nuėjusi prie savo stalo paskambino sekretorei, kad ši atidėtų susitikimą dešimčiai minučių, tuomet vėl prisėdo prie Erlenduro.

— Štai tokia dinamika buvo iki šiol, — pasakė ji.

— Dinamika? — nesuprato Erlenduras.

Karita atidžiai pažiūrėjo į jį. Suskambo mobilusis telefonas Erlenduro kišenėje. Jis atsiprašė ir atsiliepė. Skambino Sigurduras Olis.

— Teismo ekspertai apžiūrėjo Einaro butą Storagerdyje, — pranešė jis. — Aš paskambinau jiems ir iš tiesų jie nerado nieko, išskyrus tai, kad Einaras įsigijo leidimą šaunamajam ginklui maždaug prieš dvejus metus.

— Leidimą šaunamajam ginklui? — pakartojo Erlenduras.

— Tai užfiksuota mūsų registre. Tačiau tai dar ne viskas. Jis turi šratinį šautuvą, ir mes radome nupjautą šautuvo vamzdį po jo lova.

— Šautuvo vamzdį?

— Jis nupjovė vamzdį. Kartais taip daroma. Taip lengviau nusišauti.

— Ar manai, kad jis gali būti pavojingas?

— Kai rasime jį, — atsakė Sigurduras Olis, — reikia artintis prie jo atsargiai. Negalime nuspėti, kaip jis elgsis su ginklu.

— Vargu ar jis kėsinsis nužudyti ką nors su juo, — paprieštaravo Erlenduras, kuris atsistojo ir dėl privatumo atsuko nugarą į Karitą.

— Kodėl ne?

— Jis jau būtų jį panaudojęs, — paaiškino Erlenduras prislopintu balsu. — Prieš Holbergą. Nemanai?

— Aš tikrai nežinau.

— Pasimatysime, — ištarė Erlenduras, išjungė telefoną ir prieš atsisėsdamas vėl atsiprašė.

— Iki šiol eiga buvo tokia, — tęsė Karita ten, kur buvo sustojusi. — Mes kreipiamės į šiuos valdžios organus dėl leidimų atlikti mokslinių tyrimų projektus, Einaro atveju — konkrečios ligos genetinio paveldimumo studiją. Mes gauname užkoduotą sąrašą su žmonių vardais, kurie kenčia nuo šios ligos, yra galimi nešiotojai, ir palyginame su užkoduota genealogijos duomenų baze. Tuomet galime sukurti tam tikrą užkoduotą giminės medį.

— Tarsi linkėjimų medį, — ištarė Erlenduras.

— Ką?

— Nieko, tęskite.

— Duomenų privatumo komitetas atkoduoja sąrašą su vardais žmonių, kuriuos norime tirti, mes tai vadiname atrinktąja grupe — pacientai ir jų giminės. Tuomet gaunamas dalyvių su jų asmens kodais sąrašas. Ar suprantate?

— Štai taip Einaras gavo kiekvieno, kuris turėjo šią ligą savo šeimoje, vardus ir jų asmens kodus.

Ji linktelėjo.

— Ar visa tai svarsto duomenų privatumo komitetas?

— Aš nežinau, kiek visa tai jus domina. Mes dirbame su gydytojais ir įvairiomis įstaigomis. Jie pateikia pacientų vardus privatumo komitetui, kuris užkoduoja jų vardus bei asmens kodus ir atsiunčia juos čia, į Genetinių tyrimų centrą.

Mes turime programą, skirtą genealoginėms žymoms susekti, kuri sugrupuoja pacientus į grupes, remiantis jų tarpusavio ryšiais. Naudodamiesi šia programa galime atsirinkti pacientus, kurie suteikia geriausią statistinę informaciją, ieškant specifinių genetinių sutrikimų. Tuomet prašome asmenų iš šios grupės dalyvauti tyrime. Genealogija yra naudinga siekiant sužinoti, ar tai genetinė liga, atsirenkant gerą pavyzdį, be to, tai yra galingas įrankis, ieškant genetinių sutrikimų.

— Viskas, ką Einarui reikėjo padaryti, tai apsimesti, kad sukūrė pavyzdį ir gauti atkoduotus vardus. Ir visa tai padedant duomenų privatumo komitetui.

— Jis melavo, apgavo visus ir išsisuko.

— Aš suprantu, kodėl jums taip nesmagu.

— Einaras yra vienas vyriausių vadovų čia ir vienas iš mūsų gabiausių mokslininkų. Puikus vyras. Kodėl jis taip pasielgė? — paklausė direktorė.

— Jis neteko dukters, — atsakė Erlenduras. — Ar nežinojote apie tai?

— Ne, — prisipažino ji žiūrėdama į jį.

— Kaip ilgai jis čia dirbo?

— Dvejus metus.

— Tai įvyko šiek tiek anksčiau.

— Kaip jis neteko savo dukters?

— Ji sirgo genetiškai perduodama nervų sistemos liga. Jis buvo nešiotojas, tačiau nežinojo apie šią ligą savo šeimoje.