Арнальдур Индридасон - Uznuodytas kraujas

Kai Erlenduras sustojo prie Hvalsneso kapinių, pamatė Einaro automobilį su atidarytomis vairuotojo ir vienomis iš keleivių durelių. Erlenduras išjungė variklį, išlipo į lietų ir apžiūrėjo Einaro automobilį. Jis iš visų jėgų stengėsi įsiklausyti, tačiau viskas, ką girdėjo, buvo ant žemės tykštantis lietus. Nebuvo jokio vėjo ir pakėlęs akis jis pažiūrėjo į juodą dangų. Tolumoje matė šviesą virš įėjimo į bažnyčią, o peržvelgęs kapines, pastebėjo silpną švieselę toje vietoje, kur buvo Audur kapas. Jis manė, kad įžiūri kažką judant prie kapavietės.

Ir miniatiūrinį baltą karstą.

Erlenduras labai atsargiai pradėjo sėlinti prie vyro, kurį laikė Einaru. Šviesa sklido iš galingo nešiojamo žibinto, kurį vyras atsinešė ir padėjo ant žemės prie karsto. Erlenduras lėtai įžengė į šviesą. Vyras sustojo ir pakėlęs galvą pažiūrėjo pareigūnui į akis. Erlenduras buvo matęs Holbergo fotografijas, kai tas buvo jaunas, ir dėl jų panašumo nekilo jokių klausimų. Jo kakta buvo žema ir šiek tiek apvali, antakiai stori, akys arti viena kitos, veidas liesas su atsikišusiais skruostikauliais ir šiek tiek atsikišusiais dantimis. Jo nosis buvo siaura, kaip ir lūpos, tačiau smakras platus, o kaklas ilgas. Akimirką vyrai žiūrėjo vienas kitam į akis.

— Kas tu esi? — paklausė Einaras.

— Aš Erlenduras, tiriu Holbergo bylą.

— Ar tave stebina, koks aš panašus į jį?

— Panašumas neabejotinas, — sutiko Erlenduras.

— Tu žinai, kad jis išprievartavo mano motiną? — ištarė Einaras.

— Tai ne tavo kaltė.

— Jis buvo mano tėvas.

— Tai taip pat ne tavo kaltė.

— Tau nereikėjo to daryti, — pasakė Einaras, rodydamas į karstą.

— Jaučiau, kad privalau taip pasielgti, — pasiteisino Erlenduras. — Išsiaiškinau, kad ji mirė nuo tos pačios ligos, kaip ir tavo dukra.

— Ketinu grąžinti ją ten, kur jai priklauso, — ištarė Einaras.

— Viskas gerai, — pasakė Erlenduras, pamažu judėdamas link karsto. — Manau, tu taip pat norėsi į kapą įdėti tai.

Erlenduras rankose laikė juodą odinį dėklą, kurį turėjo savo automobilyje nuo apsilankymo pas kolekcionierių.

— Kas tai? — paklausė Einaras.

— Liga, — atsakė Erlenduras.

— Nesuprantu...

— Tai Audur biopavyzdys. Manau, privalome jai grąžinti.

Einaras žiūrėjo tai į dėklą, tai į Erlendurą, nežinodamas, kaip pasielgti. Erlenduras priartėjo dar arčiau, kol atsidūrė šalia karsto, skyrusio juos, ir padėjęs dėklą ant jo vėl ramiai atsitraukė į vietą, kurioje anksčiau stovėjo.

— Aš noriu būti kremuotas, — staiga ištarė Einaras.

— Turi visą gyvenimą tuo pasirūpinti.

— O taip, visą gyvenimą, — atkirto Einaras, pakeldamas balsą. — Kas tai? Kas yra gyvenimas, kai tau septyneri? Ar gali man pasakyti? Koks tas gyvenimas?

— Negaliu atsakyti, — atsakė Erlenduras. — Ar turi ginką?

— Aš kalbėjau su Elina, — ignoruodamas jo klausimą pasakė Einaras. — Turbūt žinai. Mes kalbėjome apie Audur. Mano seserį. Aš žinojau apie ją, bet tik vėliau supratau, kad ji mano sesuo. Mačiau, kaip iškėlėte ją iš kapo. Suprantu Eliną, kai ji bandė jus pulti.

— Kaip tu sužinojai apie Audur?

— Iš duomenų bazės. Aš suradau visus žmones, kurie mirė nuo šios konkrečios ligos atmainos. Tuomet nežinojau, kad esu Holbergo sūnus, o Audur — mano sesuo. Sužinojau vėliau. Kai paklausiau motinos, iš kur aš atsiradau.

Jis žiūrėjo į Erlendurą.

— Kai sužinojau, kad esu nešiotojas.

— Kaip tu susiėjai Holbergą ir Audur?

— Per ligą, per jos atmainą — smegenų auglys yra toks retas.

Akimirkai Einaras nutilo, o paskui pradėjo pasakoti nuosekliai ir be jokių nukrypimų ar sentimentalumų apie tai, ką tiksliai darė, lyg būtų tam ruošęsis. Jis nė karto nepakėlė balso, bet visada kalbėjo tuo pačiu žemu balsu, kuris kartais virsdavo šnabždesiu. Lietaus lašai krito ant žemės bei ant karsto ir aidas iš jo buvo girdimas nakties ramybėje. Jis papasakojo, kaip būdama vos ketverių jo dukra lyg iš niekur nieko susirgo. Ligą buvo sunku nustatyti ir praėjo ištisi mėnesiai, kol gydytojai nusprendė, kad tai reta nervų sistemos liga. Ji buvo genetiškai perduodama ir būdinga tik tam tikroms šeimoms, tačiau keisčiausias dalykas buvo tai, kad ši liga nepasitaikė nei giminėje iš jo motinos pusės, nei iš tėvo. Tai buvo nuokrypis arba kita atmaina, kurios gydytojai nesugebėjo paaiškinti, nebent su tuo būtų susijusi mutacija.

Jie sakė, kad liga buvo vaiko smegenyse ir kad ji neišgyvens daugiau dvejų metų. Paskui sekė laikotarpis, kurio Einaras sakėsi nė negalintis Erlendurui apibūdinti.

— Ar tu turi vaikų? — paklausė jis.

— Du, — atsakė Erlenduras, — berniuką ir mergaitę.

— Mes buvome ką tik jos susilaukę, — ištarė jis, — ir išsiskyrėme jai mirus. Kažkodėl nebeliko nieko, kas mus sietų, išskyrus širdgėlą, prisiminimus ir sunkumus ligoninėje. Kai visa tai baigėsi, atrodė, kad mūsų gyvenimai taip pat baigti. Nieko neliko.

Einaras nustojo kalbėti ir užmerkė akis, lyg būtų užmigęs. Lietaus lašai varvėjo jam nuo veido.

— Buvau vienas pirmųjų darbuotojų naujoje bendrovėje. Kai duomenų bazė buvo pradėta kurti, atrodė, kad grįžau į gyvenimą. Aš negalėjau susitaikyti su gydytojų atsakymais. Turėjau surasti paaiškinimą. Vėl pradėjau domėtis, kaip liga galėjo būti perduota mano dukrai, jei tai buvo įmanoma. Sveikatos duomenų bazė yra sujungta su genealogijos duomenų baze, todėl duomenys jose gali būti apdoroti kartu. Ir jei žinai, ko ieškai, ir turi užkodavimo raktą, gali išsiaiškinti, kur slypi liga, ir atsekti ją pagal giminės medį. Netgi galima pamatyti nukrypimus. Tokius nukrypimus kaip aš ir Audur.

— Aš kalbėjau su Karita Genetinių tyrimų centre, — ištarė Erlenduras svarstydamas, kaip galėtų prieiti prie Einaro. — Ji papasakojo man apie tavo triuką. Visa tai mums taip nauja. Žmonės tiksliai nesupranta, ką galima atlikti su informacija, kuri buvo surinkta. Kas ją sudaro ir ką ji gali suteikti.

— Aš buvau pradėjęs kažką įtarti. Mano dukters gydytojas sukūrė teoriją, kad tai galėjo būti perduota genetiškai. Iš pradžių maniau, kad paprasčiausiai buvau įvaikintas, ir tai tikrai būtų buvę geriau. Jei jie būtų įsivaikinę mane. Tuomet aš pradėjau įtarinėti savo motiną. Apgavau ją, kad gaučiau kraujo pavyzdį. Savo tėvą taip pat. Jų kraujyje nieko neradau, nė viename iš jų. Tačiau radau savajame.

— Tau nepasireiškė jokie simptomai?

— Tik keli, — atsakė Einaras. — Beveik negirdžiu viena ausimi — prie klausos nervo yra auglys. Nepiktybinis. Ir ant odos turiu dėmių.

— Cafe au lait?

— Atlikai namų darbus. Aš galėjau pasigauti ligą dėl genetinių pakitimų. Mutacijos. Tačiau pamaniau, kad kitas paaiškinimas yra labiau tikėtinas. Galiausiai įsigavau į duomenų bazę ir gavau vardus kelių nešiotojų, su kuriais mano mama galėjo susitikinėti. Holbergas buvo vienas iš jų. Ji iškart man papasakojo visą istoriją, kai apkaltinau ją tuo, kuo įtarinėjau. Ji papasakojo, kaip tylėjo dėl išprievartavimo, kad aš niekuomet nekentėčiau dėl savo kilmės. Priešingai. Aš esu jauniausiasis sūnus, — paaiškino jis, — mažasis kūdikėlis.

— Suprantu, — ištarė Erlenduras.

— Kaip siaubinga tai girdėti! — sušuko Einaras, sutrikdydamas nakties ramybę. — Aš nesu savo tėvo sūnus; mano tikrasis tėvas išprievartavo mano motiną; aš esu prievartautojo sūnus; jis perdavė man blogus genus, kurie vargiai paveikė mane, tačiau nužudė mano dukterį; aš turėjau įseserę, kuri mirė nuo tos pačios ligos. Aš vis dar nesusitaikiau su tuo. Vis dar nesugebu to suprasti. Kai motina man papasakojo apie Holbergą, manyje sukilo įniršis ir aš tiesiog pratrukau. Jis buvo bjaurus žmogus.