Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Sent Evremono atsiminimuose įdėti aštuoni panelės de Lanklo jam į tremtį parašyti laiškai; uždraudus palaidoti tėvynėje, jo kūnas ilsisi Vestminsterio mauzoliejuje. Sent Evremonas žvelgė į Paryžių iš kitos pusės, iš Londono; jo draugiją iš tiesų sudarė ševaljė de Gramonas, prancūzu laikomas škotas Hamiltonas, neskaitant gražiųjų italių Mazarini, kurias jis buvo įsimylėjęs. Ninonos laiškai pasižymi subtiliu stiliumi ir skoniu.

„Aš netikiu, – rašo ji Sent Evremonui, – aš netikiu, kad Dulsinėja labiau už mane džiaugtųsi, prisimindama savo riterį. Jūsų laiškas mane rado tokią, kaip visada, ir „liūdnas veidas“ nė truputėlio nepakenkė jausmams. Esu sujaudinta jų stiprybės ir pastovumo. Išsaugokite tuos jausmus gėdai visų tų, kurie išdrįsta apie juos spręsti. Aš, kaip ir jūs, manau, kad raukšlės yra išminties ženklai. Iš tiesų žaviuosi, kad šitos išorės dorybės jūsų nė kiek neliūdina; aš stengiuosi elgtis taip pat. Vienas jūsų draugas, provincijos valdytojas, iš tokių puošmenų susikūrė savo gerovę. Pasenti – didžiausias pono de Tiureno gyvenimo troškimas.“

Ar ponia de Sevinjė būtų dar gražiau atsiliepusi apie savo „išorės dorybes“? Ninona rašė Sent Evremonui: „Palikuonys vertai garbstys mūsų ilgą gyvenimą ir tvarią draugystę. Kartais man nusibosta visą laiką veikti tą patį ir aš imu pritarti tam šveicarui, kuris dėl šios priežasties įšoko į upę. Dažnai draugai mane dėl to nepiktai bara ir tvirtina, kad gyventi gera, kai gyveni ramiai ir esi sveiko proto. Kūno galių pokyčiai žadina kitokias mintis; verčiau kūno jėgos pranoktų proto pajėgumą, bet viskas veltui, nieko negali pakeisti.“

Ką tik buvo paminėtas de Tiurenas. O štai čia – La Fontenas: „Aš sužinojau, kad jūs norėtumėte pasikviesti La Fonteną į Angliją; Paryžiui iš jo – jokios naudos, jo galva gerokai nusilpo. Toks yra poetų likimas, Tasas ir Lukrecijus tai patyrė. Aš abejoju, ar La Fontenas yra ragavęs meilės gėrimo; jis jo negėrė nė su viena savo pažinota moterimi.“

Taip visas Liudviko XIV amžius praslenka už permatomo šydo, laikomo naujosios Koso salos 7gyventojos ranka.

Liko nežinoma tikroji Ninonos korespondentą ištikusios nemalonės ir Liudviko XIV griežtumo priežastis. Sen Simono cituojamas politinio pobūdžio laiškas negalėtų būti, nepaisant karaliaus įtarumo (savaime suprantamo po visų neramumų jo mažametystės laikais), tikroji nemalonės priežastis; turėjo būti kokia nors slapta skriauda: Sent Evremonas buvo susijęs su Fukė, o šis prieidavo prie ponios de Lavaljer laiškų. Sent Evremono atsakymai panelei de Lanklo skamba maloniai, bet dirbtinai. Užsienyje buvo galima aptikti tų nuo Prancūzijos atitrūkusių nuoskilų, kurios sudarydavo nedidelius savarankiškus kūnus, besisukančius atskirai nuo savosios planetos. Beveik tikra, kad Sent Evremonas yra tėvo Kanė ir maršalo d’Okenkuro „Pasikalbėjimo“ autorius.

Šoljė svajonių akimirkomis taip pat kūrė eiles, galbūt jis galvojo apie Ninoną, kai rašė:

„Šventyklos Anakreontas“ – taip buvo vadinamas Šoljė, prisimenantis pasenusią panelę de Lanklo – sakė, kad net jos raukšlės alsavo meile; toji anų laikų draugija jau turėjo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Ninonai pristatė ką tik baigusį koležą Volterą. Ji paliko jam du tūkstančius frankų knygoms įsigyti ir greičiausiai tokį karstą, koks Egipte būdavo nešiojamas apie puotos stalą. Iš Ninonos griaučių liko tik keli pabiri kaulai, kokius matome Romos kriptose. Liudviko XIV epocha viską padidino. Kas šiandien būtų Ninona?

Tuo metu, kai pasirodė Ninona, kilo nauja žvaigždė – ponia Skaron. Ji su vyru gyveno Mutono gatvėje. Kartą Skaronas, būdamas Manse, išsitepė medumi ir išsivoliojo plunksnose; jis tarsi peštukas mušdavosi gatvėse. Šitas bekojis luošys vedė gražią ir neturtingą panelę d’Obinjė, gimusią Nioro kalėjime, užaugintą Šato Trompete, kur buvo perkeltas Agripa d’Obinjė. Ji atvyko iš Amerikos, ten laikinai buvo įsikūręs jos tėvas Agripa. Kadaise admirolas de Kolinji ketino Floridoje įkurti koloniją.

Anot Segrė, vaikystėje panelę d’Obinjė persekiojo gyvatė; tai primena Aleksandro Didžiojo istoriją. Gyvendama pas kalvinistę ponią de Vilet ir pas šykštuolę ponią de Nejan, ponia de Mentenon rūpinosi paukščiais ir gyvuliais. Tokia buvo jos karaliavimo pradžia. „Komiško romano“ autorius panelę d’Obinjė visuomenei pristatė padedamas ševaljė de Mėrė, kuris savo linksmojo draugo žmoną vadino „jaunąja indėne“. Iš pradžių ponia Skaron auklėjo Liudviko XIV ir ponios de Montespan pavainikius, įkurdintus nuošaliame namelyje Vožiraro lygumos vidury. Ši aplinkybė jai sudarė sąlygas asmeniškai bendrauti su Liudviku XIV; ji sugebėjo prisitaikyti prie karaliaus įpročių: pastarajam buvo malonu kalbėtis su savarankiška ir santūria moterimi. Šitaip ji galiausiai tapo Liudviko XIV žmona. Skaronui atiteko didelės ateities lėmėjo vaidmuo: taip ir negrai augina savo šeimininkams gražiąsias dykumų būtybes, kurių toks ilgas ir dailus kaklas.

Aukštuomenės žiedas pradėjo rengti šventes Tiuilri, pokylius, komedijas, pasivažinėjimus. Pavieniai Fontenblo parko kampeliai pavirsdavo stebuklingais sodais – „Eliziejaus laukų tyrais“, kaip tada buvo vadinama. Tuo metu Liudvikas XIV lydėdavo Ponią – Anglijos Henrietę, kuri buvo ištekėjusi už Pono 8. Anot ponios de Motvil, linksmybės dieną, pasivaikščiojimai ir vakarienės iki antros ar trečios nakties valandos buvo „daugiau negu galantiškos“.

Panelė de Monpansjė pasakojo, kad kartą ji tris dienas rengėsi iškilmėms; jos suknelė buvo išpuošta deimantais ir skaisčiai raudonais, baltais ir juodais kutais; Anglijos karalienė jai paskolino savo brangenybių. Panelė, kuri puikavosi savo aukštu ūgiu, skaisčiu gymiu ir žvilgančiais šviesiais plaukais, buvo negraži; turėjo juodus dantis, bet didžiavosi tuo kaip savo aukštos kilmės įrodymu. Kardinolo de Rišeljė laikais panelė jau dalyvavo „Grožio triumfo“ balete: ji vaizdavo Tobulybę, panelė de Burbon – Žavesį, o panelė de Vandom – Pergalę.

Netikėti kontrastai paryškindavo tuos aukštuomenės džiaugsmus. Kartą per frondą panelė de Monpansjė, palikusi tėvui užgrobtą Orleaną, Paryžiuje važiavo per Mažąjį tiltą, jos karieta užsikabino už vežimo, kurį kasnakt pilną prikraudavo lavonų; panelė de Monpansjė paprasčiausiai persėdo prie kitų durelių, „baimindamasi, kad kokia koja ar ranka nesuduotų jai per veidą“. Ir 1792 metais, ir per šią revoliuciją žmonės gyveno gatvėje. Panelė apsilankė Por Ruajalyje; ji ketino čia įsteigti Karmeličių vienuolyną.

Kardinolas de Recas lankydavosi visur, neatsisakydavo nė vienos moters; jis būdavo ir Ševrezų rūmuose. Panelė de Ševrez „su viskuo, ką mylėjo, elgdavosi kaip su savo sijonais: jeigu jai patikdavo, guldavo su jais į lovą, bet po dviejų dienų pasibjaurėjusi sudegindavo“. Pagaliau Marė kvartale ir Šventojo Liud-viko saloje gyveno aukšti teismo pareigūnai Lamuanjonas ir d’Ageso; jų jaunystėje, kai turėdavo prasilenkti juos vežančios tvirtais žirgais kinkytos karietaitės, svorį išlygindavo duonos kepalais. Henrikas III mėgdavo nustebinti atsiskyrusias kompanijas ir staiga pasirodęs atsisėsdavo jų vidury.

Ta seniai išnykusi visuomenė, o kiek po jos dar būta kitų! Mes šokame ant mirusiųjų kaulų, kapuose nuslopsta džiaugsmo šuorai. Juokiamės ir dainuojame žemėje, aplaistytoje mūsų draugų krauju. Kas šiandien liko iš vakarykščių sielvartų? Kuo rytoj pavirs mūsų šiandienos palaima? Kokią reikšmę galėtume suteikti šio pasaulio dalykams? Draugystės nebelieka, kai tą, kurį myli, ištinka nelaimė, arba tas, kuris myli, pasidaro galingas. Meilė apgaulinga, laikina arba nusikalstama. Garbę jūs pasidalijate su vidutinybe arba nusikaltėliu. O sėkmė? Ar tinka šią tuštybę laikyti gėriu? Tėra vien tos laimingomis vadinamos dienos, kurios tykiai slenka tarp kasdienių namų rūpesčių, žmogui nesukeliančių nei troškimo užbaigti gyvenimą, nei eiti toliau.