Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Ransė sėkmingai pamokslavo įvairiose bažnyčiose. Jis užliedavo žodžių srautu; toks buvo ir kiek vėliau veiklą pradėjusio Burdalu stilius, bet Ransė labiau suvirpindavo širdis ir kalbėdavo ne taip greitai.

1648 metais atsivėrė frondos praraja, į kurią įpuolė Prancūzija, siekdama šturmu atgauti savo laisvę. Krauju aptaškyta bakchanalija apvertė vaidmenis aukštyn kojomis; moterys pavirto karvedėmis; Orleano kunigaikštis laiškus adresuodavo „ponioms grafienėms, brigadų generolėms, kovojančioms prieš Mazarinį mano dukters armijoje“.

Patarėjas Bruselis buvo didis vyras; nereikšmingą personažą Kondė kardinolas laikė uždaręs Venseno kalėjime; į Sen Deni pasitraukęs koadjutorius laukė Paryžiaus puolimo, kad, anot jo, ponia de Sevinjė „pakliūtų jam į rankas“. Kaimynas žudė kaimyną, ir buvo guodžiamasi eilėmis: „Štai tie gvazdikai, kuriuos garsus karys…“

Mazarinis ir Tiurenas buvo įsimylėję, vienas – karalienę, kitas – ponią de Longvil; tuo pat metu Kromvelis nukirsdino Karolį I, o Henriko IV duktė Luvre drebėjo nuo šalčio. Kasdien pasirodydavo nauji laikraščiai, „Le Kurjė fransė“ ir „Le Kurjė ekstravagan“ nuolat spausdino burleskiškas eiles; retkarčiais tarp tų tuščių plepalų buvo galima užtikti tokias eilutes:

„Jaunasis Tankredas de Roanas pirmasis Eliziejaus laukuose paskleidė žinią apie žiaurų karą, Mazarinio sukeltą Prancūzijoje. Valtininkas Charonas, savo laiveliu nuplukdęs anapus jaunąjį karį, jam parodė nuostabias lankas, kuriose pramogavo karaliai ir herojai; jis pavedė vienai jauniausių ir puikiausių Lemčių jį palydėti ligi to nepaprasto rojaus vartų, kur dėl savo jaunumo buvo sutiktas su ašaromis.“

Toliau jūs perskaitysite apie kunigaikštį Pasninką, kuris kartu su žmona, infante Abstinencija, Pelenų dienos padedamas užima Gavėnios tvirtovę.

Trapistų reformatorius visa tai skaitė. Jis galėjo lankytis kaip savas tuose bendraminčių rateliuose, kurie pradėjo rastis dar iki frondos ir išnyko kartu su ja; iš tiesų, būtent čia jis susipažino su ponia de Monbazon. Ratelių pobūdis įvairus; pirmutinis ir visų žymiausias rinkdavosi Rambujė rūmuose. Pažvelkime į jį atidžiau. Geriau suprasime, kokia buvo Ransė pradžia, kai žinosime, kaip toli jis buvo nuklydęs.

Markizo de Pizanio ir Romos didikės ponios Saveli duktė ponia de Rambujė turėjo itališko kraujo, kaip daugelis šeimų Medičių valdymo laikais. Ji išmokė Paryžių statyti didelius rūmus, kurių eskizus buvo nubrėžusi dar Renesanso epocha. Kai karalienė motina pradėjo statyti Liuksemburgo rūmus, ji savo architektams nurodė išstudijuoti Pizanių rūmus, vėliau tapusius Rambujė rūmais ir iškilusius plote, kurį šiandien užima Šartro gatvė priešais mažuosius Filibero Delormo rūmus; antroji Luvro galerija buvo pastatyta jau mūsų laikais. Rambujė rūmai buvo elegantiškiausių dvariškių ir žymiausių rašytojų susitikimo vieta. Čia moterims globojant prasidėjo visuomenės sluoksnių maišymasis, ir susiliejus luomams susiformavo mūsų senosios tėvynės intelektinė lygybė, nepakartojami papročiai. Proto subtilumas susijungė su elgesio dailumu; čia mokėta gražiai gyventi ir sklandžiai kalbėti.

Bet skonis ir papročiai trykšta ne iš vieno šaltinio. Dabartyje pasitaiko praeities likučių; reikia atvirai pripažinti akivaizdžius socialinių epochų trūkumus. Būta keistų bandymų apkaltinti Moljerą perdėta kritika; tačiau jis pasakė tą patį, kas rašoma memuaruose; Gi Pateno laiškai taip pat liudija, kad didysis komikas neperžengė ribos vaizduodamas gydytojus.

Rambujė rūmuose entuziastingai sutiktas neapolietis Marinis, įdiegęs sąmojingų žodelių pomėgį, galiausiai sugadino mūsų skonį. Marija de Mediči mokėjo Mariniui dviejų tūkstančių ekiu pensiją. Net pats Kornelis buvo susižavėjęs ta svetima naujove, bet jo genijus atsilaikė: nusimetęs itališką kepuraitę, jis stovėjo plika galva, iškilusia aukščiau už visus.

Nuo pat pirmųjų šlovės valandų Rambujė rūmuose paplito pikti pokštai, kurie mano jaunystės laikais atkampiose provincijose dar nebuvo pamiršti. Pavyzdžiui, susiaurinti drabužiai, norint rytą įtikinti de Gišą, kad per naktį jis pastorėjo; Žiuli nykštuku perrengtas Godo sulaužė šiaudinę ietį į d’Andiji krūtinę ir už tai sulaukė antausio. Tokie buvo Rambujė rūmai. Kai Kornelis ten perskaitė „Polijektą“, jam pareiškė, kad šioji tragedija scenai netinkama. Vuatiuras buvo įgaliotas paliepti Pjerui įsikišti savo šedevrą į kišenę. Vis dėlto galinga normanų kiltis Anglijai davė Šekspyrą, o Prancūzijai – Kornelį.

Rambujė rūmai netoleravo medvilninių kepuraičių. Markizui de Montozjė buvo leista tokias dėvėti tik dėl jo dorybių. Dieną moterys vaikščiodavo pasiremdamos lazda, kaip XIV amžiaus pilėnės, nosinaites puošdavo nėriniais; jaunas šviesiaplaukes visi vadindavo liūtėmis. Nieko nauja po saule.

Per vieną savo surengtą šventę ponia de Rambujė nusivedė gausią draugiją prie dideliais medžiais apaugusių uolų. Nimfomis apsitaisiusios panelė de Rambujė ir kitos jos rūmų panelės buvo pats maloniausias reginys. Žiuli d’Anžen pasirodė su Dianos lanku ir šukuosena, buvo tokia nuostabi, kad savo balsu pranoko lakštingalą, o Monleri bokštas stiebėsi ligi debesų, kad pažvelgtų į jos gražias akis.

Rūmuose buvo kabinetas, apstatytas aukso ir sidabro gijomis puoštu mėlynu aksomu apmuštais baldais, vadinamas mėlynuoju kambariu. Čia dvelkė malonūs kvapai, čia buvo kuriamos eilės Arženo karalienei Zirfėjai, reziduojančiai Artenisės rūmuose: tai Katrinos vardo anagrama, kurią sudarė Katriną de Rambujė įsimylėjęs Rakanas. Ji rašė Vanso vyskupui: „Jūs visada esate laukiamas svečias Zirfėjos ložėje, kurią prilaiko skaidraus marmuro kolonos; karalienė Zirfėja savo ložę įrengė viršutiniame atmosferos sluoksnyje. Čia visuomet giedras dangus, čia debesys netemdo nei vaizdo, nei minčių, ir iš jos man buvo labai patogu stebėti žemiško angelo suklupimą.“ 1610–1620 metais publikuotas d’Urfė romanas „Astrėja“ buvo be galo mėgstamas Rambujė rūmuose. Per šį romaną paplito ilgų meilės tiradų mada, matyt, būtina, norint pagerinti XVI amžiaus meilės papročius. Brolio žmoną Dianą de Šatomoran įsimylėjęs d’Urfė ją vedė, kai tik buvo nutraukta pirmoji jos santuoka, ir miegojo jos lovoje kartu su dideliais šunimis.

Visa ši panelės de Skiuderi apibendrinta ir „Meilės karalystės“ žemėlapyje kartografuota meilės sistema prapuolė frondoje – toje dar bręstančio Liudviko XIV amžiaus paikystėje. Vuatiuras buvo kone pirmasis buržua, prasismelkęs į aukštąją visuomenę; yra išlikę jo Žiuli d’Anžen rašytų laiškų. Jis, iš prigimties savimyla, taikėsi pabučiuoti Žiuli ranką ir buvo tuojau pat jos atstumtas; didysis Kondė negalėjo jo pakęsti; kad ir kas ką sakytų, jis neaprašė nei Granados, nei Alhambros. Paskui iškilo Vožla, Menažas, Gombo, Malerbas, Rakanas, Balzakas, Šaplenas, Kotenas, Benseradas, Sent Evremonas, Kornelis, La Fontenas, Flešjė, Bosiuė. Kardinolai de Lavaletas ir de Rišeljė lankėsi Rambujė rūmuose, kurie vis dėlto nepakluso Liudviko XIII mokytojo autoritetui. Viena po kitos pasirodė moterys: markizė de Sablė, Šarlotė de Monmoransi ir panelė de Skiuderi – ne tokia jauna ir ne tokia paprasta, kaip ponia de Skiuderi; galiausiai šį sąrašą užbaigia dar visai jaunutė ponia de Sevinjė.

Panelė de Skiuderi buvo didžiausia amžiaus romanistė, jos reputacija buvo pasakiška. Ji garbino aukštąjį stilių ir tuo pat metu jį gadino, skaitytojai galiausiai nusisuko nuo „Klelijos“ 4ir pamėgo „Andromachę“ 5. Mums nėra ko gailėtis šios epochos. Ponia Sand pranoksta visas tas moteris, lėmusias Prancūzijos šlovę. „Lelijos“ autorės plunksna prikėlė meną. Tikrai, gyvenimo tiesos iškraipymas jau priėjo galą, bet ponia Sand atvėrė savo talento gelmes, ir krintanti rasa atgaivino Mirusią jūrą. Leiskime jai kaupti šlovės atsargas tam metui, kai ištiks malonumų stoka. Jaunystė užburia ir suvilioja moteris; vėliau jos savo lyrą papildo rimta ir graudžia styga, kuria išreiškia tikėjimą ir skausmą. Senatvė yra nakties keleivė: žemės takai nuo jos paslėpti, senatvė žvelgia į dangų.