Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

– Dž. L. Tai jis, ar ne? – paklausė Džulija, o jos balsas net spygtelėjo iš susijaudinimo.

– Neprieštarausi, jei perskaitysiu laišką viena?

Melori žinojo, kad uždavė retorinį klausimą ir pusseserė net nekrustelės, todėl atplėšė voką ir ištraukė laišką. Džulija atsistojo jai už nugaros ir perskaitė balsu:

– Paskutinį kartą. Sujunkime gyvenimą. Lauksiu. Ateik, jeigu išdrįsi . Dieve, kaip romantiška, – Melori prie ausies išgirdo graudų atodūsį.

– Štai ir perskaičiau laišką viena, – tyliai atsakė Sinkler.

Mergina dar kartą perskaitė žodžius ir pajuto, kaip ją krečia drebulys. Ji pritarė pusseserei. Laiškas buvo stebinantis, romantiškas ir neįtikėtinai gąsdinantis. Melori nenumanė, kodėl pasikeitė Džeko požiūris, bet gerai jį pažinojo ir suprato, kad nebūtų siuntęs tokio laiško, jeigu tikrai taip negalvotų. Teisininkė apsuko kvietimą. Laiškas išsiųstas prieš savaitę, o adresas nepažįstamas. Matyt, kažkur priemiestyje.

– Ir kaip, jo manymu, turėtum ten nusigauti? – pirmoji paklausė Džulija.

– Geras klausimas.

Laiške nebuvo net mažiausios nuorodos. Jai teks rasti žemėlapį. Melori rankose vartė laišką įsivaizduodama, kaip šį laikė Latamo pirštai.

– Nieko nedaryti lengviausia, ar ne?

Džulija vos pastebimai linktelėjo ir atrodė kiek sutrikusi. Sinkler nebuvo priblokšta, ji jautėsi ryžtinga. Jeigi nori Džeko, turi pasistengti.

Niekas dėl manęs taip nesistengė.

Mergina prisiminė ankstesnį jų pokalbį. Tiesa, Melori nemanė, kad Latamas specialiai verčia ją stengtis, bet pasirodydama leis vyrui suprasti, kad šis vertas jos pastangų. Tai buvo dar vienas iššūkis, kurio kaina – visas gyvenimas.

Melori pastatė išsinuomotą automobilį prie to adreso, kuris nurodytas kvietime. Tam, kad būtų tikra, du kartus patikrino namo numerį, bet pamačiusi Viktorijos laikų pastatą su balta tvora neabejojo, kad atvyko ten, kur reikia. Žavus, jaukus statinys tiesiog dvelkė namais .

Mergina išlipo iš automobilio į lietų ir apsidairė – gal pamatys ką nors pažįstamo. Tik nervingas dilgčiojimas pirštuose ir augantis susijaudinimas, kuriuos visada jusdavo šalia Džeko, buvo pažįstami.

Melori užsimetė gobtuvą ant galvos ir susisagstė lietpaltį, o tada užėjo pro pagrindines duris. Ji niekada negraužė nagų, bet dabar nedaug trūko, kad pradėtų.

Pabuvusi atskirai nuo Latamo, jaudinosi daugiau nei iš pradžių. Vis dėlto visada geidė šio vyro ir gali būti, kad jis tą patį jautė nuo tada, kai dingo susikausčiusioji Melori. Jų santykiai niekada nebus nubodūs ar nuspėjami.

Sinkler pakilo melsvo akmens laiptais ir paskambino į duris.

Džekas stebėjo, kaip ji ateina, ir atvėrė duris vos tik suskambėjo durų skambutis. Latamas manė, kad sapnuoja, kai vyro svajonių objektas praėjo pro jį vidun. Melori nusimetė gobtuvą ir sužiuro jam į akis. Merginos lūpos neryžtingai šypsojosi. Sinkler ištiesė jo atsiųstą kvietimą.

– Jeigu neklystu, atvykau tinkamu adresu.

Tinkamu adresu pas tinkamą vyrą.

– Džiaugiuosi, kad pavyko rasti.

Ji truktelėjo pečius.

– Niekada tau nepasakojau, kad sunkiai orientuojuosi erdvėje, bet internetas buvo šaunus pagalbininkas. Negalėjau pasiklysti, kai gavau nuorodas, kaip nuvykti nuo vienų durų prie kitų.

Juodu stovėjo nejaukiai tylėdami. Latamas ne taip įsivaizdavo jų susitikimą. Džekas pasitraukė, kad įleistų viešnią. Tamsių plaukų garbanos krito merginai aplink veidą, o veido oda švytėjo nuo gražaus įdegio ir tobulo makiažo. Vyras nenumanė, ką ji buvo apsivilkusi po lietpalčiu, bet iš to, ką matė, nebuvo panaši nei į oficialiąją Melori, nei į gundytoją. Priešais stovėjo jo Melori, ir jeigu tuojau pat neapsikabins Sinkler, ims staugti iš skausmo.

– Pasiilgau tavęs.

Nedrąsų viešnios šypsnį pakeitė plati, nuoširdi šypsena.

– Pagaliau supratai, – ištarė ji ir puolė Latamui į glėbį.

Džekas panardino veidą į merginos plaukus ir stipriai ją suspaudė. Melori kvepėjo taip pat ir būdamas tiesiog šalia vyras jautė neapsakomą džiaugsmą.

Viešnia pasitraukė per greitai.

– Kokia čia vieta? – paklausė dairydamasi po tuščią namą. Net nenumanė, kokį svarbų klausimą uždavė.

– Gal nusivilk, o aš viską paaiškinsiu?

Merginos skruostai išraudo.

– Ne dabar. Man vis dar šalta.

Vyras prisimerkė, o paskui gūžtelėjo.

– Jeigu tik neketini pasprukti – prašom.

– Pasitikėk manimi. Važiavau tokį kelią ne tam, kad paskubomis pabėgčiau.

Jis stvėrė Melori už rankos, pažvelgė į ją ir pajuto tokį dėkingumą, kad gali žiūrėti į šias nuostabias mėlynas akis.

– Galėčiau tau patikėti savo gyvenimą.

Merginos akys sudrėko, ji uždėjo delną vyrui ant skruosto.

– Tau turėtų būti nelengva tai sakyti.

– Keista, bet su tavimi lengva, – Džekas labai rinkosi, ką pasakyti. Melori, regis, suprato, nes stovėjo tylomis ir laukė. – Ta savaitė, kurią praleidome kartu, viską pakeitė.

Pašnekovė pakreipė galvą.

– Papasakok man, – tyliai paprašė mergina.

Džekas nusijuokė.

– Manau, kad mums abiem tai buvo gyvenimą keičiantis patyrimas. Tu atradai save ir ko nori gyvenime. Aš radau tave ir sužinojau, kad santykiai – ne tik keiksmažodis. Kai išėjai, supratau, kad negaliu būti tiesiog terminatorius, – jis neatitraukė nuo viešnios alkano žvilgsnio.

– Alicija sakė, kad tu nepakartojamas.

Vyras papurtė galvą.

– Tai ji nepakartojama. Kaip tu ir sakei. Laimei, Ledermanas pats susimovė, antraip būčiau pakliuvęs į nepavydėtiną padėtį. Negalėjau atsisakyti šios bylos be nuostolio firmai. Kita vertus, vis stiprėjo nuojauta, kad mano karjera ten baigiasi.

– Tu išėjai? – Melori balsas išdavė begalinį susijaudinimą.

– Kaip tik parduodu savo firmos dalį. Negaliu gyventi taip kaip anksčiau – padėti griauti santuokas bet kokia kaina, – advokatas šyptelėjo. – Tik ne tada, kai pamačiau šviesą tunelio gale.

– Aš pritrenkta.

– Ir aš. Dar neapsisprendžiau, ką darysiu toliau, bet žinau, kad pasielgiau teisingai.

– O kokia čia vieta?

Džekas negalėjo delsti. Latamo delnai prakaitavo kaip kokio paauglio, bet jis juk vyras ir tikrai nesitrauks.

– Avantiūra. Tu buvai pakeliui į partnerystę firmoje ir manei, kad santuoka bei šeima nedera su karjera, – pašnekovas giliai įkvėpė ir tęsė: – Bet visada tikėjai ir norėjai, kad patikėčiau ir aš. Dabar aš tikiu.

– Ką nori pasakyti?

Jis suspaudė kumščius ir vėl atgniaužė.

– Noriu pasakyti, kad tada, kai išėjai iš darbo, supratau, jog tavo požiūris pasikeitė. Štai jis, mieloji. Tavo bilietas į amerikietišką svajonę. Namas, apjuostas balta tvora… – Džekas dūrė pirštu į langą. – Už kampo yra gyvūnų prieglauda ir neprieštarausiu, jei pradžioje turėsime du su puse vaiko. Žinoma, neketinu versti tavęs vaikščioti basos, kai būsi nėščia. Esame velniškai puikūs advokatai, kurie tikrai bus naudingi šiam miestui.

Priblokšta Melori tylėjo. Buvo metas, kai Džekas siekė ją apstulbinti, bet tik ne dabar. Kontrolė nebuvo tik sumauta iliuzija ir dabar viskam vadovavo Sinkler. Kuo ilgiau tylėjo, tuo labiau Latamas dvejojo, ar tik nebus jų pervertinęs.

– Aš dar jo nenusipirkau, tad jeigu tau nepatinka, arba nori likti mieste, o gal nenori tekėti…

– Džekai, kalbi nesąmones. Niekada nemačiau, kad taip nervintumeisi, – merginos veide palengva pražydo plati šypsena.

Vyras gavo atsakymą. Jam tik reikėjo išgirsti.