Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

Teisininkė nenuleido akių nuo sunerimusios pusseserės, kai sėdosi šalia.

– Tavo paakiai pajuodę, esi įtartinai tyli ir klausi manęs , kas nutiko?

Džulija užvertė akis.

– Juk ne aš praleidau penkias dienas kurorte su geidžiamiausiu firmos partneriu.

Melori stipriai suėmė giminaitę už pečių.

– Jis ne geidžiamiausias.

Be to, iki šiol nepasirodė darbe. Taip merginai pavyko išvengti nejaukaus susitikimo, o turint omeny, kad Sinkler nebedirba firmoje, jie greičiausiai išvis nesusitiks.

Teisininkės gerklėje įstrigo nelemtas gumulas.

– Ne geidžiamiausias? Nori pasakyti, kad vyras spėjo susižadėti ar net susituokti per tą vienintelę naktį? Nieko sau bjaurybė! – Džulija susiraukė ir paniekinamai prunkštelėjo.

Melori nesusilaikė nesusijuokusi. Giminaitė tikrai neketino pasakoti Džulijai, kad buvo daugiau nei viena naktis.

– Jis nei susižadėjo, nei vedė, tiesiog čia nėra vietos, – mergina priglaudė ranką prie širdies. – Ir čia, – parodė į galvą.

Vyro požiūrio nepakeitė kartu praleistas laikas, tad nepakeis niekas. Džulija palinko, kad apsikabintų Melori. Ši buvo dėkinga pusseserei už tylų palaikymą. Džulija atsitraukė.

– Ar vyras pats pasakė, kad jo nedomina, ar čia tavo spėlionės? Matai, net labiausiai užkietėjęs viengungis gali sutikti savo porą, – giminaitės akyse blykstelėjo ugnelė.

– Tik nesakyk, jog tiki, kad tinkama moteris gali pakeisti net didžiausio užsispyrėlio nuomonę.

– Tenoriu pasakyti, kad neverta prarasti vilties, kol neišgirsi to iš jo lūpų, – Džulija šyptelėjo. – Pasikalbėkite.

– Nemanau, kad Džekas turi man ką pasakyti. Kai kam nors prisipažįsti mylįs, viskas priklauso nuo to žmogaus.

Mergina atsiduso.

– Negaliu ginčytis, nors ir labai norėčiau. Ką ketini daryti dabar, kai esi bedarbė? – paklausė Džulija, nelabai subtiliai keisdama pokalbio temą.

– Turiu nemažai santaupų. Jų pakaks privačiai praktikai pradėti. Ieškosiuosi patalpų nuomai. Gal su kuo nors kartu, kad būtų pigiau. Atėjo laikas ką nors daryti dėl savęs.

– Ne dėl tėvo?

Sinkler atsilošė į sofos kraštą.

– Nori pasakyti, kad visą laiką žinojai, jog iš tiesų nenoriu partnerystės firmoje?

Gerai pažįstamos mėlynos pusseserės akys atidžiai tyrinėjo Melori.

– Tai buvo tavo būdas priversti tėvą didžiuotis tavimi, nors jam terūpėjo tik jis pats. Buvai save įtikinusi, kad esi laiminga. Kaip galėjau su tavimi ginčytis?

Sinkler atsiduso.

– Tu teisi. Laimei, tai jau praeitis.

Tam prireikė tik trisdešimties metų. Mergina tiek daug apie save sužinojo, kad drąsiai gali pradėti naują gyvenimą. Kad ir kaip trokštų, jog Džekas taptų gyvenimo dalimi, Melori Sinkler buvo kovotoja ir neketino nuleisti rankų. Ji išgyvens. Tiesa, gyvenimas pasidarytų gerokai šviesesnis, jeigu Latamas būtų taip pat pasimokęs.

15

Melori išėjo iš darbo. Džekas įėjo į savo kabinetą ir užtrenkė duris. Gal bent čia ras truputį privatumo nuo paskalų net ūžiančioje advokatų kontoroje. Grįžus iš Hamptono vyrą pakirto bjaurus vasaros gripas, tad dvi dienas nėjo į darbą, o tada prasidėjo savaitgalis. Gaila, kad niekam šioje firmoje nešovė į galvą pranešti advokatui apie Melori, kol jis sirgo.

Šiandien Latamas grįžo į darbą nerimaudamas, kaip reikės elgtis su ledo karaliene, ir sužinojo, kad jos nebėra. Nepakeliamos tuštumos jausmas buvo stipresnis, nei vyras galėjo įsivaizduoti. Kartu su tuštuma palengva skleidėsi pasididžiavimas Sinkler. Per jų kelionę kolegė atrado save kaip moterį, žinančią, ko nori, ir nebijančią to siekti.

Taip mergina elgėsi ir su juo. Nepabūgo pasitraukti, kai suprato, kad viltys, svajonės, troškimai nesulauks atsako. Nei darbe, nei santykiuose su Džeku.

Latamas apsidairė po savo kabinetą, simbolizuojantį padėtį firmoje, – langai nuo grindų iki lubų, pilkas, lietingas Niujorko paveikslas už jų, raudonmedžio darbo stalas, didžiulė oda aptraukta kėdė, prabangus rytietiškas kilimas, medinės rankų darbo lentynos ir daiktai, kurie priminė jam svarbiausius gyvenimo įvykius: mokyklos ir koledžo baigimo diplomai, leidimas lankytis baruose ir net ant sienos kabantis studijų laikų futbolo komandos švarkas. Čia vyras pradėjo savo profesinę veiklą. Visi darbiniai pasiekimai buvo susiję su šia advokatų kontora, bet pažintis su Melori parodė, kad iš tiesų Džekas neturi jokių asmeninių pasiekimų, kuriais galėtų didžiuotis. Staiga visi profesiniai laimėjimai prarado svarbą.

Paini Ledermano byla ne ką tepadėjo. Advokatas parodė Polui nuotraukas, išklausė jo keiksmų ir paliepė pamąstyti, kokios žalos šios gali padaryti Ledermano verslui. Teisininkas tikėjosi bylą baigti greitai, nekeliant nereikalingo sąmyšio. Ledermanas nusileistų, o Džekui netektų stumti jo žmonos į nesąžiningą sandėrį ir taip nusižengti savo principams.

Advokatas užsižiūrėjo į „Empire State Building“, oriai stūksantį priešais. Jis čia neužsibus. Nuo tos akimirkos, kai pažvelgė į Alicijos Lederman veidą ir pamatė ne priešininkę, o žmogų, kuriam norėtų atstovauti teisme, suprato, kad paties dienos „Valdorfo, Heino“ firmoje buvo suskaičiuotos. Už tai taip pat turėtų padėkoti Melori, nes ši atvėrė akis.

Vyras nekaltino nei advokatų kontoros, nei Ledermano, kad jie jaučiasi nepatenkinti. Gali kaltinti tik save už nenorą susikauti su savo sielos demonais ir priimti didžiausią likimo dovaną.

Sinkler meilę.

– Ką ketini daryti? – balsu paklausė pats savęs.

Teisininkas nužvelgė tvarkingą stalą ir pačiupo popieriaus lapą bei rašiklį. Jis kreipsis į Melori tokiais žodžiais, kurių mergina negalės suprasti netinkamai. Tada beliks tikėtis geriausio.

Susidėjusi rankas ant klubų, Sinkler vaikščiojo po biuro erdvę, kurią Džulijos draugas siūlė išsinuomoti. Jis buvo draudikas ir turėjo laisvą kambarį, be to, galėjo pasiūlyti savo sekretorės paslaugas mainais į papildomas įplaukas. Taip buvo pigiau nei vienai nuomotis biurą.

Melori turėjo pakankamai laiko, kad žengtų tokį žingsnį, kol veikla pradėtų duoti pelno. Advokatė tuo neabejojo. Teisininkė viską darydavo iki galo. Išskyrus situaciją su Džeku. Čia nepavyko. Praėjo dvi savaitės, kai kolegos išsiskyrė, o iš vyro jokios žinios. Žinoma, mergina nesitikėjo, kad Latamas paskambins, bet svajingoji jos pusė vis dėlto vylėsi. Būdavo tokių akimirkų, ypač vėlyvais vakarais, kai pati norėdavo vyrui paskambinti bent tam, kad išgirstų balsą, kad įsitikintų, kad jis taip pat ilgisi. Laimei, nugalėdavo sveikas protas ir Melori primindavo sau, jog vyras žino apie jos meilę. Jeigu per tą laiką, kai jie atskirai, Džekas būtų pajutęs tą patį, žinotų, kur ją rasti. Melori nieko negalėjo padaryti ar pasakyti, kad ką nors pakeistų.

Sinkler išėjo iš seno pastato. Vieta jai patiko, bet nebuvo pasiruošusi priimti sprendimo. Taksi geitai grįžo namo ir nusviedė rankinę ant sofos svetainėje.

– Kur buvai? – iš kambario išėjo Džulija. Ji buvo neabejotinai sunerimusi.

– Ieškojau vietos kontorai. Varge, aš visai nusivariau. Tas karštis žudantis, o metro gali tiesiog iškepti, – Melori susmuko ant artimiausios kėdės.

– Kol tavęs nebuvo, išėmiau paštą, – pusseserė stovėjo šalia ir laukė.

– Ir kodėl tai svarbu?

– Dėl šito! – Džulija nusviedė giminaitei ant kelių voką. Ant dramblio kaulo spalvos popieriaus laiškams buvo „Valdorfo, Heinco“ logotipas ir ne tik. Po buveinės adresu advokatai buvo įpratę brūkštelėti inicialus ir pusseserė pastebėjo svarbiausią dalyką, kuris privertė Melori širdį pasileisti šuoliais.