Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

Ši mintis sukrėtė vyrą lyg elektros iškrova. Ar yra kada nors buvę, kad norėtų atsiprašyti už savo darbą? Jis pažvelgė į ponią Lederman. Ši atrodė tokia pat elegantiška kaip visada, bet veide atsispindėjęs nuovargis suspaudė Džekui širdį. Vyras net ėmė svarstyti, ar pirmą kartą tikrai į ją pažvelgė, ar mato moterį Melori akimis? Vis dėlto teisininkui nepatiko tai, ką pamatė. Gal Sinkler buvo teisi ir įmanoma šias skyrybas sutvarkyti nesukeliant nereikalingo skausmo.

Advokatas pažvelgė Alicijai į akis. Vyrą sužavėjo jos ramybė ir drąsa.

– Galėjote atsiųsti pasiuntinuką, – Džekas pamojavo rašteliu ore. – Kodėl nešėte pati?

– Jeigu taip rūpite Melori, tada čia turite būti geras žmogus, – ji paplojo sau per krūtinę šalia širdies. Latamas suabejotų tokia prielaida.

– Tai jūs su Sinkler kalbėjotės?

Ponia Lederman linktelėjo.

– Prieš jai išvykstant. Dabar mergina pakeliui namo. Esu tikra, kad raštelyje rasite paaiškinimą.

Teisininkas pasitraukė nuo durų.

– Užeikite.

Alicija nusekė paskui, bet nieko nekalbėjo. Juto, kad Džekui reikia erdvės. Taigi Melori jo neapgavo. Na, bent jau ne taip, kaip pats manė. Bėda ta, kad tiesa nepadėjo vyrui pasijusti geriau. Latamui net nerūpėjo, kad jis ne vienas. Advokatas privalėjo sužinoti, ką Sinkler norėjo pasakyti. Tad išsiėmė popieriaus lapą iš voko ir tyliai perskaitė:

Gailiuosi, kad negaliu pasakyti tau asmeniškai, bet esu pakankamai išmintinga, kad neįsitraukčiau į mūšį, kurio laimėti negaliu. Per šią kelionę sužinojau daug apie save ir ko noriu iš gyvenimo. Grįžtu namo, kad pradėčiau kai kuriuos pokyčius. Deja, bet esu priversta praleisti paskutinį mūsų susitikimą. Man su tavimi buvo smagu.

Su meile

Melori

Skausmas geležiniais pirštais sukaustė Džekui širdį.

– Pabaiga retai būna lengva, – Alicija uždėjo delną jam ant rankos. Tada susigėdo ir greitai atsitraukė. Džekas pažvelgė į jos užjaučiančias akis.

– Manau, tai žinote, – vyras atsargiai rinko žodžius, kad supratimas netyčia nevirstų sarkazmu.

Ši linktelėjo.

– Suprantu, kad negaliu sulaikyti Polo, jeigu nenori su manimi būti. Žinau, kad manėte, jog jus ignoruoju, kai pasiūlėte man pasisamdyti advokatą, bet tai netiesa. Aš ruošiausi.

– Neatskleidėte savo kortų. Gerbiu tai.

– Nesu tikra, kad mano poelgis vertas pagarbos. Mano santuoka griūva ir aš neketinu pasiduoti be kovos.

– Juk suprantate, kad vėl turiu jums patarti kreiptis į advokatą.

Su šia moterimi taip lengva kalbėtis, kad Džekas nesusivaldė ir nusišypsojo.

– Būtinai taip ir padarysiu. Tik pamaniau, kad pirmiausia galėtume susitarti.

Alicija iš rankinės išėmė voką.

– Nesu tokia naivi, kaip mano vyrui atrodo. Apie mane yra tam tikros informacijos, kuria jis, neabejoju, ketina pasinaudoti. Galite perduoti, kad ir aš kai ką turiu.

Latamas skubiai peržvelgė voko turinį – ten buvo Polą kompromituojančios nuotraukos, kuriose vyras su jauna moterimi. Kiekvienoje nuotraukoje nurodyta data. Alicija Lederman turėjo sutuoktinio neištikimybės įrodymų. Advokatas sudejavo.

– Ji mūsų darbuotoja, – tarė Alicija. – Labai jauna ir nepatyrusi, – moters balse suskambėjo nuoskauda. – Galiu prisiekti, kad tada, kai susituokėme, Polas nebuvo toks. Širdies smūgis ir vidurio amžiaus krizė jį pakeitė.

Alicija papurtė galvą, o dailius moters veido bruožus iškreipė pasišlykštėjimas. Džekas užjautė ją. Pono Ledermano elgesys buvo pasibjaurėtinas.

– Ar ketinate jomis pasinaudoti?

Moteris persibraukė akis.

– Nenoriu viešinti. Turiu vaikų, jie man gerokai svarbesni už pinigus, kuriuos galėčiau gauti išsiskyrusi.

Latamas stovėjo priešais ir neturėjo ko pasakyti. Štai moteris, rankose laikanti įrodymus, kurie užtikrintų neblogą laimikį, jeigu tik pati pasistengtų, bet ketina jo atsisakyti dėl savo vaikų gerovės. Alicija nebuvo panaši į jokį Džeko klientą. Ponia Lederman buvo nepakartojama. Kaip ir Melori, kuri jau pirmąją dieną pastebėjo šeimininkės gerumą.

– Pone Latamai!

Vyras atsikrenkštė.

– Atleiskite. Jeigu neketinate jomis pasinaudoti, kodėl rodote man?

– Sakiau, jog nenoriu nuotraukų viešinti, bet nesakiau, kad jomis nepasinaudosiu, jeigu būsiu priversta.

Pro skausmą prasiveržė ryžtingumo gaidelės ir Džekas ją už tai gerbė.

– Tik nesuklyskite. Esu pasiruošusi kautis, jeigu Polas reikalaus panaudoti informaciją, kurią turite apie mane, bet nenoriu įtraukti vaikų. Jie turi manyti, kad bent vienu iš tėvų gali pasitikėti. Net jeigu tai tik iliuzija. Tad prašau parodyti jam nuotraukas, kurios, beje, yra kopijos, ir pasakyti, jog noriu sąžiningų dalybų. Padėjau sutuoktiniui valdyti šį kurortą, be to, užauginau jo vaikus. Esu vidutinio amžiaus moteris, neturinti kitų pragyvenimo šaltinių. Tad tik prašau sąžiningų dalybų, kad jis negalėtų visko išleisti jaunoms draugužėms.

Moteris užgniaužė kūktelėjimą, o advokatui gerklėje įstrigo gumulas. Ne tik dėl Alicijos, bet ir dėl savo tėvo, kurio laukė tokia pati velniava.

– Tikiuosi, šių nuotraukų pakaks. Bet jeigu Polas įspraus mane į kampą, būsiu priversta kovoti.

– Suprantu, – teisininkas stovėjo rankose laikydamas voką ir žinodamas, kad didžiausias firmos klientas ką tik pasirinko savo lemtį. Džekas kiek luktelėjo, o tada uždėjo ranką Alicijai ant peties.

– Parodysiu ponui Ledermanui nuotraukas ir patarsiu, kaip elgtis. O jūs tuo metu susiraskite advokatą.

Ši linktelėjo, o akyse sutvisko dėkingumas.

– Melori buvo teisi. Jums tiesiog reikėjo pačiam mane pažinti. Labos nakties, pone Latamai.

– Labanakt.

Alicija išsliuogė pro duris palikdama Džeką vieną su kompromituojančiomis nuotraukomis ir Melori laiškučiu. Vyras nuėjo prie didelio veidrodžio miegamajame. Rankomis atsirėmė į jo rėmą ir pažvelgė į savo atvaizdą. Latamas sunkiai pažino į jį žiūrintį vyrą. Teisininkas niekada nemanė esantis bailys, bet dabar būtent taip ir atrodė. Kaip jo tėvas bijojo žengti žingsnį, visiems laikams pakeisiantį gyvenimą. Pradėdami santykius abu žinojo taisykles, bet nė vienas jų nesilaikė. Mergina įsimylėjo kolegą, o šis neturėjo drąsos pripažinti tiesos. Džekas taip pat myli bendradarbę, bet išgirdęs jos prisipažinimą pasislėpė ir ėmė teisintis, kad gina merginos interesus, užuot pažvelgęs didžiausiai savo baimei į akis ir ją įveikęs. Kaip ironiška! Latamas visą gyvenimą bėgo nuo meilės ir įsipareigojimų, o galiausiai pakliuvo tiesiai į šiuos spąstus. Tiesa, meilė Sinkler neatrodė kaip spąstai. Jais tapo visas būsimas gyvenimas.

– Tu ką?

Melori padėjo dėžę su asmeniniais daiktais ant grindų bute, kuriame gyveno kartu su pussesere.

– Išeinu iš darbo, Džulija. I-Š-E-I-N-U. Ko nesupranti?

Tiesa, Melori buvo pasiruošusi likti dar dvi savaites, bet vyresnieji partneriai neketino jos laikyti nė minutės ilgiau. Tik ne tada, kai išgirdo, kad advokatė neketina pasinaudoti gauta informacija prieš Aliciją Lederman.

Džekas sirgo nuo tada, kai jie grįžo, ir Ledermano byla atiteko Sinkler. Teisininkė nusprendė geriau išeiti iš darbo nei suteikti Alicijai Lederman dar daugiau skausmo ir nusivylimo. Išvykdama iš kurorto mergina liko skolinga šeimininkei atsisveikinimą. Dėl profesinės etikos advokatė negalėjo patarti moteriai nieko daugiau, kaip tik pasisamdyti advokatą. Vis tik Melori neketino sušerti Alicijos jos sutuoktiniui – plėšriam rykliui.

– Ateik, prisėsk, – Džulija paplojo per sofą šalia savęs. – Kai vakar grįžau, jau miegojai, o šiandien tave pamačiusi išgirstu, kad išeini iš darbo, kuriam paskyrei visą gyvenimą. Jau beveik buvai partnere. Kas nutiko?