Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

– Kas nutiko? – paklausė Polas.

– Gal jūs man pasakysite? Čia esu jau keturias dienas, o iš jūsų – jokių žinių. O mano šaltiniai sako, kad jūs kai ką nuo manęs slepiate, – Džekas apsidairė, kad įsitikintų, jog niekas negirdi. – Piktnaudžiavimas receptiniais vaistais? – Advokatas atidžiai stebėjo, kokia bus Ledermano reakcija.

– Kaip, po perkūnais, sužinojai? – Polas prisimerkė, o tada gūžtelėjo. – Dabar jau jokio skirtumo. Tai gali mums pasitarnauti, – jis ir vėl primerkė akis. – Norite tai panaudoti?

– Jeigu mus pasamdysite, jeigu norėsite ir jeigu bus naudinga pasirinktai strategijai – taip, – jam bekalbant prieš akis iškilo nusivylęs Sinkler veidas. Džekas pajuto pasišlykštėjimą savimi. Melori veidą pakeitė maldaujantis jo tėvo žvilgsnis. Vyras nenorėjo galvoti apie tai, kas nutiktų, jeigu tėvų skyrybos būtų sudėtingos ir mama nuspręstų panaudoti tėvo trūkumus bei silpnybes prieš jį. Teisininkas įsivaizdavo, kaip išvadintų advokatą, sutikusį atstovauti motinai šiame purviname žaidime. Tokius žaidimus sūnus žaidė jau ne vienerius metus su kitų žmonių gyvenimais ir jausmais.

Ledermanas garsiai nusijuokė.

– Aš ir pats pašniukštinėjau. Tavo reputacija puiki. Matyt, turi velnioniškai puikią komandą ir stiprius kiaušius. Man tokie vyrai patinka, – Polas netikėtai ištiesė ranką. – Manykite, kad esate pasamdyti.

Džekas prisivertė paspausti Ledermanui ranką.

– Jūs nesigailėsite. Mūsų firma pasirūpins, kad atstovautų jums geriausiai. Bet pirmiausia turime sutvarkyti vieną reikalą.

– Kokį?

Teisininkas žengė prie pat Ledermano.

– Man patinka veikti ryžtingai, bet nepakęsiu, kad klientas žaistų su manimi. Reputacija man svarbiau už viską, – tarė advokatas visai nesirūpindamas, kad gali atrodyti arogantiškas. – Arba pasitikite mano sugebėjimais, arba ne. Jeigu dar kartą pamėginsite su manimi žaisti, aš pasitrauksiu.

– Sutarta, – Ledermanas energingai papurtė jo ranką, tada atsiprašė ir tęsė treniruotę.

Latamas išėjo iš sporto salės. Teisininkas ką tik iškovojo stambų laimikį. Užtikrino, kad didžiausias firmos klientas lieka jiems, ir padarė taip, kad ekscentriškasis senis jaustųsi laimingas. Nors Ledermanas buvo tikras šliužas, Džekas jam nepažadėjo teptis rankų ar pažeisti darbo etikos. Advokatas neketino eiti toliau nei kada nors anksčiau.

Tik vietoj džiaugsmo, kokį sukelia padidėjęs adrenalino kiekis ir kokį jusdavo anksčiau, Latamas pastebėjo, kaip viduje viskas apsivertė. Nors kelionė darbo klausimais buvo labai sėkminga, vyro neapleido nuojauta, kad ši byla sudrums jo gyvenimą – taps grėsme ateičiai, apie kurią pats net nesvajojo. Ateičiai, kurios niekada nebuvo.

Džeko nedžiugino mintis apie akistatą su Melori, bet turėjo merginai papasakoti apie pokalbį su Ledermanu. Prieš grįždami į darbą, kolegos privalo atvirai pasikalbėti apie tai, kas tarp jų vyksta. Nėra reikalo nė minėti, kad Latamui reikėjo dar nors kartą pabūti su Sinkler, kol užgrius sunki tikrovė.

Melori užsegė lagamino užtrauktuką. Privalo kuo greičiau grįžti į įprastą gyvenimą, kol visai neprarado savojo „aš“. Įsimylėjusi Džeką, ji atrado vieną Melori, bet prarado kitą. Tą, kuri siekė tikslo ir prieš akis matė tik būsimą partnerystę firmoje. Tą, kuri niekada nemanė norinti vyro ir šeimos. Tą, kuri atkakliai slėpė savo moteriškumą. Tą, kuriai Latamas buvo nepasiekiama svajonė. Sinkler nesugebės paslėpti savo naujai atrastos pusės, kaip ir niekada nebus tokia kaip anksčiau – advokatų kontoros ledo karalienė. Dabar moteriškumas, erotiškumas yra neatsiejamos jos dalys. Kaip ir toji pusė, kuriai pagarba Alicijos Lederman jausmams buvo svarbesnė už jos pačios siekį tapti partnere. Ji pasikeitė. Kai grįš namo, merginos laukia ir daugiau pokyčių. Būdama šalia Džeko Latamo, niekada nepamirš savo meilės jam. Turbūt vienintelės gyvenime. Meilės, kuri vertė nepasitikėti moterimis, santykiais ir pačia meile. Įsiveržusios į gyvenimą kaip iššūkis. Su kiekviena minute Melori darėsi vis sunkiau jai atsispirti. Ši meilė neleido tikėti svajonėmis ir laiminga pabaiga.

Suskambėjęs telefonas pažadino ją iš gilaus susimąstymo. Sinkler atsiliepė.

– Klausau?

– Panelė Sinkler? – pasiteiravo gomurinis vyriškas balsas, kurio mergina nepažino.

– Taip. Kas čia kalba?

– Viešbučio administratorius. Jūsų verslo partneris prašė perduoti, kad lauks jūsų

520-ame kambaryje aštuntą valandą vakaro.

Tai Džeko kambario numeris. Melori širdis suvirpėjo. Merginą užliejo ilgesys.

– Dėkoju, – sukuždėjo į ragelį.

Teisininkės gerklėje įstrigo gniutulas. Tai nebuvo kvietimas, kokio ji norėtų, greičiau – darbo susitikimas. Nėra abejonių, kad Latamas neketina prisipažinti ją mylįs. Advokatė Melori Sinkler negali ignoruoti savo partnerio kvietimo, bet Melori kaip moteris neturi pasirinkimo. Ji pakankamai išmintinga, kad žinotų, kada reikia pasitraukti.

Teisininkė pastatė lagaminą ant grindų. Sinkler neištvertų paskutinio susitikimo su Džeku. Tik ne sudraskyta širdimi ir ant plauko pakibusia karjera. Ji nekaltina vyro dėl šį rytą išsakytos nuomonės. Pasinaudoti privataus seklio surinkta informacija būtų teisingas žingsnis tam, kas imsis atstovauti Polui Ledermanui. Latamui nereikia prašyti atleidimo už tai, kad atlieka savo darbą. Pirmą dieną šiame kurorte pati būtų pasielgusi taip pat.

Dabar viskas kitaip. Geriau save pažindama, mergina keitė ir požiūrį į gyvenimą. Žinojo, kad niekas nepakeis jos tėvų jausmų savo vieninteliam vaikui, o dabar suprato, kad negali pakeisti neigiamo Džeko požiūro į meilę ir tarpusavio santykius.

Viešpats mato, ji stengėsi. Labai gaila, kad šiame kurorte Melori vienintelė leidosi į savęs pažinimo kelionę. Antraip Sinkler netektų išvažiuoti vienai. Galėtų keliauti drauge su Džeku. Mergina nusibraukė skruostu nuriedėjusią ašarą. Žaidimą pradėjo ji, kai nusprendė vyrą pamokyti. Tada Latamas atsilygino tuo pačiu ir čia prasidėjo jausminga, konkurencinga kelionė. Kolegos stengėsi pranokti vienas kitą, tik nenumanė, kad abiejų širdys bus sudaužytos. Paskui jau buvo per vėlu. Taigi ji tikrai nepasirodys net kviečiama į dalykinį susitikimą. Sugalvos, kaip perduoti bendradarbiui žinutę. Tuomet grįš namo. Viena.

Džekas beveik išvaikščiojo taką kambario grindyse. Devintą valandą suprato, jog Melori neketina pasirodyti. Dešimtą valandą, dar išgėrus vieną taurę ir po septintojo komandos „Jankees“ kamuoliuko padavimo, pasigirdo beldimas į duris. Kaip advokatas Latamas turėjo būti įsiutęs dėl tokio merginos vėlavimo, bet dabar už jį galvojo širdis ir įaudrinti jausmai. Vyras buvo piktas ir įskaudintas. Nesvarbu, ar tai buvo verslo, ar asmeninis kvietimas, Sinkler bent jau galėjo atsiųsti mandagų „dėkoju, ne“.

Galvoje tvinksėjo, o gerklę perštėjo. Jis jautėsi sumautai ir Melori tik iš dalies prie to prisidėjo. Dabar mažiausiai reikėtų susirgti.

Džekas pakilo nuo sofos ir patraukė prie durų. Kitoje pusėje buvo Alicija Lederman. Žmogus, kurio nesitikėjo pamatyti.

– Kuo galėčiau padėti?

– Turiu jums žinutę.

Moteris ištiesė baltą voką su viešbučio logotipu kampe.

– Buvau pažadėjusi perduoti anksčiau. Gerokai anksčiau. Bet įvyko nenumatytų dalykų. Vieną vyrą ištiko širdies priepuolis ir turėjau kviesti gelbėjimo tarnybą… – Moteris papurtė galvą. – Kad ir kaip ten būtų, štai žinutė. Ir priimkite mano atsiprašymą.

– Nėra reikalo atsiprašyti, – turint omeny, ką Latamas ruošė Alicijai, jis turėtų atsiprašyti.