Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Prasidėjo jau penktoji diena, o pastorius Aramas vis dar negavo paliepimo keliauti į tremtį. Tik vienas musulmonų mula, ne vietinis, pareikalavo iš pastoriaus bažnyčios raktų. Jis mandagiai paaiškino, kad bažnyčia iki vakarinių pamaldų būsianti peršventinta į mečetę. Tovmasianas vis dar neprarado vilties, kad našlaičių namai bus palikti ramybėje. Jis įsakė niekam, nei mokytojams, nei vaikams, neišeiti iš namų, nesirodyti gatvėse. Liepė visą dieną laikyti uždarytas langines, vakare nedegti šviesos, garsiai nekalbėti. Šiaip jau triukšminguose namuose įsiviešpatavo mirtina tyla. Bet negundyk Dievo, kad neužrūstintum likimo. Kitą dieną, jau šeštąją, vienas iš pasiuntinių, kurie slankiojo po miestą kaip baisūs mirties angelai, įdavė pastoriui šaukimą nedelsiant vykti pas miesto komendantą.

Aramas atėjo su kunigo apdarais. Jo maldos išklausytos. Jis nesižemino, neatrodė išsigandęs ar susijaudinęs. Deja, šiuo atveju tai buvo labai pavojinga laikysena. Mat binbašiui 24patikdavo, kai jam po kojomis raitydavosi maldaujantys, verkiantys sutvėrimai. Tada jis galėdavo net nusileisti, parodyti šiokį tokį gailestingumą. Bet dėl pasitikinčios Aramo laikysenos jo gerumas išgaravo. Tik matydamas žemėje besiraitantį kirminą jis pajusdavo savo didybę.

– Jūs esate protestantų pastorius Aramas Tovmasianas, gimęs Johunoluke prie Aleksandretės?

Griausmingu balsu perskaitęs šiuos duomenis, majoras suriko savo aukai:

– Rytoj jūs išvyksite su paskutiniu būriu! Marašo – Alepo kryptimi! Supratote?

– Aš pasiruošęs!

– Aš neklausiu, ar jūs pasiruošęs… Jūsų žmona ir kiti šeimos nariai išvyks kartu. Negalite imti daiktų, kurių patys nepajėgsite nešti. Jei bus galimybė, gausite po šimtą dirhemų 25duonos vienai dienai. Visa kita galėsite nusipirkti. Už bet kokį savavališką atsiskyrimą nuo kolonos komendantas jus nubaus, o jei tai kartosis, nubaus mirties bausme. Naudotis bet kokiais vežimais draudžiama.

– Mano žmona laukiasi, – tyliai pratarė Aramas.

Šis prisipažinimas, regis, prajuokino binbašį:

– Apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau.

Tada vėl žvilgtelėjo į savo popierius:

– Našlaičių namų auklėtiniai, kadangi jie armėnai, žinoma, taip pat ištremiami. Jie visi turi susirinkti nustatytu laiku, jie ir visas namų personalas.

Pastorius Aramas žengė žingsnį atbulas:

– Noriu paklausti, ar tuo šimtu nekaltų vaikų bus tinkamai pasirūpinta? Daugelis dar neturi nė dešimties metų ir niekada nėra ilgai keliavę pėsčiomis. Vaikams reikia pieno.

– Jūs neturite teisės uždavinėti man klausimų, turite klausyti mano įsakymų! – suriko majoras. – Jau savaitė, kai esate karo veiksmų zonoje.

Jei Tovmasianas nuo šio riksmo būtų sugniužęs, persigandęs, galbūt binbašis iš savo puikybės aukštumų būtų leidęs pasiimti ožkas. Tačiau pastorius kalbėjo toliau ramiai, bet atkakliai:

– Aš liepsiu ginti paskui ištremtuosius mūsų namų ožkas, kad vaikai, kaip įpratę, gautų pieno.

– Jūs, pastoriau, laikysit įžūlų liežuvį už dantų ir paklusit mano įsakymams!

– Be to, efendi, laikysiu jus atsakingu už vaikų namų likimą. Tai neliečiama Amerikos piliečių nuosavybė, ją globoja Amerikos ambasadorius.

Binbašis iš pradžių neteko žado. Tokie dievukai paprastai greitai išsigąsta, kai pasirodo aukštesni dievai. Po ilgesnės, majorui gana gėdingos pertraukos jis tūžmingu balsu pasakė:

– Ar žinote, kad galiu jus sutrėkšti kaip kokį parazitą? Užtenka man tik pūstelėti, ir jūs išnyksite!

– Aš jums to netrukdysiu, – atsakė pastorius Aramas ir atsakė visai rimtai, nes tą akimirką jį apėmė nepaprastas mirties troškimas.

Kai Aramą, Hovsaną ir Iskuhi klausdavo, koks ištrėmimo momentas buvo baisiausias, jie visi atsakydavo:

– Laikas iki tol, kol mūsų kolona pajudėjo.

Tai buvo akimirka, kai tikrosios nelaimės jie dar gerai nesuvokė, tačiau jautėsi visiškai sugniuždyti, tarytum sapne, kamuojami iš senovės kraujyje likusios siaubo patirties, prisiminimo apie tamsioje praeityje likusius laikus, kai žmonės dar nebuvo sėslūs, kai neegzistavo jokia teisė. Tūkstančių žmonių masė, be jėgų, be orumo. Jie jautė, kad dabar ne tik galutinai praranda bet kokią nuosavybę, kad gresia pavojus gyvybei, bet dar labiau – kaip visuma, kaip tauta, jie suvokė, kad dabar praranda viską, visas dvasines ir kultūrines vertybes, didžiulėmis pastangomis sukurtas per tūkstančius metų. Pastorių Aramą ir abi moteris apėmė visuotinis, neišmatuojamas liūdesys.

Apniukusi diena, žemai kabantys debesys, juose taip gerai pažįstami Zeituno kalnai slėpė savo viršūnes; toks oras sunkiam žygiui daug palankesnis nei saulės kaitra. Ir vis dėlto šios dienos liūdesys ištremtųjų nugaras slėgė labiau nei toji našta, kurią valdžia leido jiems neštis. Pirmasis žingsnis reiškė taip daug, buvo toks šventas ir siaubingas, kad vėrė kiekvieną širdį. Šeimų nariai glaudėsi vieni prie kitų. Nesigirdėjo nė žodžio, net vaikai neverkė. Tačiau po pusvalandžio, kai paskutinieji priemiesčių namai liko už nugarų, pasidarė šiek tiek lengviau. Viršų paėmė pirmykštis žmonių vaikiškumas, jų graudus, greitai nelaimes pamirštantis lengvabūdiškumas. Kaip priešaušryje pabunda nedrąsus paukštelio čiulbesys, o prie jo netrukus prisijungia visas didžiulis choras, taip ir keliaujančiųjų būrį greitai apipynė skardūs vaikų balsai. Motinos juos draudė ir ramino. Vyrai irgi šūkčiojo vienas kitam. Kartais pasigirsdavo net prislopintas juokas. Daug moterų ir vyresnio amžiaus žmonių sėdėjo ant asilų, ant kurių buvo sukrauta ir patalynė, antklodės, maišai. Koloną lydintis karininkas tam neprieštaravo. Atrodė, kad jis nori savo atsakomybe ir rizika sušvelninti griežtus valdžios nurodymus. Aramas žmonai irgi parūpino asilą. Tačiau ji dažniausiai eidavo pėsčia šalia vyro, nes bijojo kratymo. Našlaičių namų auklėtiniams tikriausiai būtų buvę protingiau leisti bėgti kolonos priekyje, bet jie ėjo paskutiniai. Paskui juos ginė tik ožkų būrelį, kurį pastorius, nekreipdamas dėmesio į pokalbį su binbašiu, liepė prijungti prie eisenos. Vaikai šią kelionę iš pradžių palaikė linksma permaina ir tikru nuotykiu. Iskuhi ėjo kartu su jais ir kaip išmanydama stengėsi palaikyti gerą nuotaiką. Niekas nebūtų atspėjęs, kaip jai teko sielotis ir kiek naktų praleisti be miego. Kad ir koks švelnus ir silpnas buvo jos kūnas, viską įveikė jaunystė ir gebėjimas prisitaikyti. Ji net bandė padainuoti su vaikais. Tai buvo graži daina dar iš Johunoluko laikų. Tenykščiai žmonės ją dainuodavo dirbdami soduose ir vynuogynuose. Iskuhi išmokė šios dainos ir Zeituno našlaičius:

Aramas atskubėjo prie jos ir liepė nedainuoti. Jaunajam pastoriui tekdavo nueiti du ar tris kartus ilgesnį kelią nei kitiems. Jis pasirodydavo čia prie pirmųjų grupių, čia eisenos gale, užsikabinęs didelę iš moliūgo padarytą gertuvę daugelį vaišino rakija. Jis spinduliavo gerą nuotaiką, juokavo, taikė susiginčijusius, bandė net ir tokiomis sąlygomis rasti sugyvenimo formą, kurioje kiekvienam tenka atlikti tinkamus darbus. Pavyzdžiui, batsiuviai poilsio metu taisydavo suplyšusią avalynę; atsirasdavo darbo ir kitiems amatininkams. Nors kolonoje buvo tik keletas protestantų, Tovmasianas, šiaip ar taip, buvo vienintelis kunigas. Visi armėnų bažnyčios ir katalikų kunigai buvo išvaryti per pirmąsias dvi tremties dienas. Taigi pastoriaus pareiga buvo rūpintis ir žmonių sielomis. Norėdamas patausoti jų jėgas, jis laikėsi savos taktikos. Nepakeliama, kai žmogus nemato prieš akis jokio tikslo, tai jis patyrė savo kailiu. Todėl su linksmu pasitikėjimu jis nuolat kartojo žmonėms: