Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kitą dieną nustatytą valandą iš tikrųjų pajudėjo pirmoji liūdna eisena, pradėdama vieną baisiausių tragedijų, kokios istoriniais laikais buvo ištikusios žemės žmonių tautas. Ištremtuosius lydėjo kariškiai, ir čia staiga paaiškėjo, jog galingi kariuomenės būriai, neva pašaukti bėgliams apsupti, turėjo kitą klastingą tikslą. Kiekvieną rytą kartojosi tas pat širdį draskantis spektaklis. Po penkiasdešimties kilmingiausių šeimų buvo ištremta šimtas mažiau kilmingų, juo nereikšmingesnė buvo tremiamųjų socialinė padėtis ir juo mažesnis turtas, juo didesni būriai buvo varomi į tremtį.

Žinoma, ir Europos frontuose didžiulėse užnugario srityse būdavo iškeldinami ištisi kaimai ir miestai, bet kad ir koks sunkus būtų evakuotųjų likimas, jo negalima nė lyginti su tuo, ką turėjo kęsti Zeituno gyventojai. Karo metu evakuojamus žmones iškeldindavo iš mirties zonos, kad apsaugotų jų gyvybes. Net ir svetimame krašte jais būdavo rūpinamasi. Jie neprarasdavo vilties po kiek laiko sugrįžti į namus. Armėnai neturėjo jokios apsaugos, jokios pagalbos, jokios vilties. Jie pakliuvo į nagus ne priešams, kurie dėl abipusių interesų turėtų paisyti tarptautinės teisės normų. Jie pakliuvo į nagus daug baisesniam ir niekieno nevaržomam priešui – savo valstybei.

Daugeliui sunku net pakeisti gyvenamąją vietą. Gimtinėje visada lieka dalis tavo gyvenimo. Daugeliui sunku ryžtis persikelti iš gimtojo miesto į kitą, tėvynę iškeisti į kitą šalį. Juk net recidyvistui sunkus kelias į kalėjimą. Bet ir nusikaltėlį gina įstatymai. O ką reiškia neturėti net tokių teisių kaip nusikaltėlis? Būti per kelias dienas išvarytam iš savo namų, nuo savo darbo, nuo visko, ką sukūrei per ilgus darbo metus! Be jokios pagalbos vilktis Azijos vieškeliais, tūkstančius mylių dulkėtų, akmenuotų, pelkėtų kelių prieš akis! Žinoti, kad niekada negausi žmogui tinkamos nakvynės, nevalgysi ir negersi prie žmoniško stalo. Bet tai dar ne viskas. Jie neturėjo net tokios nelaisvės, kokią turi kalinys! Jie buvo pasmerkti, išstumti už įstatymo ribų, juos bet kas galėjo žudyti nebaudžiamas. Sugrūsti į slenkančią pasmerktųjų minią, keliaujančią koncentracijos stovyklą, kurioje be leidimo negalima atlikti net gamtos reikalų. Kas išdrįstų pasakyti, kad gali išmatuoti skausmą, kurį Zeituno žmonės patyrė tą ilgą savaitę – tarp pirmosios ir paskutiniosios ištremtųjų kolonos? Net jaunas vyras pastorius Aramas Tovmasianas, kurio perspektyvos buvo geresnės, nes jis buvo gimęs ne Zeitune, per septynias dienas tapo panašus į šešėlį.

Pastorius Aramas – žmonės jį dažniausiai vadindavo tik vardu – jau daugiau kaip metus dirbo Zeitune protestantų parapijos pastoriumi ir vadovavo dideliems našlaičių namams. Amerikos misionieriams Maraše Aramas buvo mylimiausias mokinys, į jį dėta daug vilčių, todėl jam, dar neturinčiam trisdešimties metų, pavedė vadovauti prieglaudai, skyrė trejų metų stipendiją baigti studijas Ženevoje. Todėl jis sklandžiai kalbėjo prancūziškai ir visai neblogai vokiškai bei angliškai. Marašo amerikiečių misijų tėvų įsteigti našlaičių namai buvo vienas puikiausių sumanymų, kuriuos jie įgyvendino per penkiasdešimt savo kultūrinės veiklos metų. Didelėse, šviesiose salėse apgyvendinta daugiau kaip šimtas vaikų. Šalia pastatyta mokykla priimdavo ir kitus miesto vaikus. Našlaičių namams priklausė nedidelis ūkis, taigi ožkų pienu, daržovėmis ir kitais maisto produktais namai apsirūpindavo savo jėgomis. Našlaičių namų vadovybė turėjo rūpintis ne tik pedagoginiu auklėjimu, bet ir išmanyti ūkio reikalus. Pastorius Aramas, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, susižavėjo galimybe veikti savarankiškai ir su įkvėpimu griebėsi darbo. Puikiai darbuodamasis praleidęs metus, jis puoselėjo dar ambicingesnius planus. Praėjusių metų pavasarį, prieš pradėdamas vadovauti, vedė Hovsaną, kurią seniai mylėjo. Ji buvo mergaitė iš Marašo, pirmosios kartos misionierių pastoriaus duktė. Dauguma armėnių yra trapios ir greičiau nedidelio ūgio, o Hovsana buvo aukšta ir kiek pilnoka mergina. Ji judėjo lėtai, kalbėjo nedaug, dažnai atrodydavo abejinga savo aplinkai. Bet Iskuhi kartą pareiškė broliui, kad Hovsana ne visada tokia romi, ji kartais gali būti užsispyrusi ir net kiek kerštinga. Ši juokais pasakyta charakteristika, matyt, buvo neteisinga, nes kokia kieto būdo moteris galėtų pakęsti savo namuose vyro seserį? Devyniolikmetė Iskuhi turėjo savo istoriją. Aramas labai mylėjo savo jaunesniąją seserį. Po motinos mirties, kai Iskuhi ėjo devinti metai, brolis išsivežė ją iš Johunoluko, kad ji galėtų lankyti Marašo misijų mokyklą. Paskui ją pasiuntė į Lozaną, ir ten ji vienerius metus gyveno pensionate. Tokių kilnių broliškų ambicijų kainą Aramas padengė sumaniai apribodamas savo išlaidas. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip gyventų be Iskuhi. Hovsana tai suprato ir pasiūlė gyventi visiems trims kartu. Jaunoji mergaitė pradėjo dirbti našlaičių namuose pagalbine mokytoja, dėstė prancūzų kalbą. Nėra ko stebėtis, kad Iskuhi mylėjo daugelis ir ne tik broliška meile. Žavingos buvo jos akys, o ypač – tamsiai raudonos lūpos. Jos spindėjo drėgnu blizgesiu, dažnai šypsojo; kartais atrodydavo, kad lūpomis ji gali matyti.

Trise jie gyveno gražiai, tačiau kiek kitaip nei paprasti vietos žmonės. Pastoriaus butas buvo našlaičių namuose. Hovsanos rankų dėka jis greitai tapo jaukus, šeimyniškas. Ji turėjo gabumų taikomajam menui ir gerą nuovoką, rinkdamasi gražius daiktus. Keliaudavo po miestus ir aplinkinius kaimus pirkdama iš vietinių moterų senus nuostabius audinius, medžio dirbinius ir kitas puošmenas, kuriomis padabindavo savo namus. Tokia veikla užpildydavo jos laiką ištisas savaites. Iskuhi labiau linko prie knygų. Aramas, Hovsana ir Iskuhi gyveno gana uždarą gyvenimą. Našlaičių namai ir mokykla buvo lyg atskiras pasaulis. Veiklūs ir užsiėmę darbais, jie nė nejautė, kokie sunkūs debesys kaupiasi virš Zeituno. Sekmadienio pamoksluose pastorius iki pat kovo mėnesio skatino džiaugtis, būti žvaliems ir darbštiems. Tai veikiau atspindėjo jo ramų gyvenimą, o ne supratimą, kas dedasi šalyje, kokie yra vyriausybės kėslai.

Smūgis buvo toks baisus, kad Aramas visiškai sutriko. Jis matė, kaip griūva viso gyvenimo darbas. Tačiau tada jis griebėsi menkos vilties, kad valdžia neišdrįs uždaryti našlaičių namų. Aramas greitai suėmė save į rankas. Dar pirmąją trėmimų dieną jam suteikė jėgų Hovsanos žodžiai. Tik tokiomis akimirkomis kaip ši labiausiai išryškėja krikščioniškos kunigystės prasmė. Taip kalbėjo pastoriaus duktė. Prisimindamas priesaką Aramas iš paskutiniųjų įtempė jėgas. Jis ne tik dieną ir naktį laikė atidarytą bažnyčią, kad vienai tremiamųjų grupei po kitos suteiktų dvasinės stiprybės kankinystės kelionėje; jis vaikščiojo iš vienų parapijos tikinčiųjų namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą, lankė verkiančius, kiek išgalėdamas paremdavo pinigais, organizuodavo tremiamųjų kolonose šiokią tokią tvarką, laiškais prašė pagalbos visose misijose, esančiose tremiamųjų kelyje, rašė laiškus turkų valdininkams, maldaudamas, kreipdamasis į jų gailestingumą, kūrė pareiškimus ir pažymas, bandė kai kuriems asmenims atidėti tremtį, derėjosi su turkais, turinčiais mulus, dėl kainos, vienu žodžiu, darė viską, ką galėjo tokioje siaubingoje situacijoje, o kai negalėdavo niekuo padėti, net Evangelijos žodžiais apie Kristaus kančias, sėsdavosi tarp suakmenėjusių iš skausmo žmonių, užmerkdavo akis, mėšlungiškai sunerdavo pirštus ir visa siela šaukdavosi Kristaus.

Miestas kasdien tuštėjo, tuo tarpu vieškelyje į Marašą knibždėjo didžiulės žmonių eisenos, kurios, regis, net nejudėjo į priekį. Jei kas būtų tai stebėjęs iš Zeituno citadelės, būtų pamatęs, kad eisenos nusidriekė iki pat kalnų, ir niekas nebūtų taip sukrėtę kaip toji slenkančių mirčiai pasmerktųjų tyla, kuri atrodė dar žiauresnė nuo ginkluotų parankinių šūksnių ir juoko. Tuo tarpu išmirusias Zeituno gatveles pamažu pripildė dvėselienos ištroškę plėšrūnai, atsitiktiniai grobikai ir profesionalūs vagys, miesto padugnės ir apylinkių plėšikai. Jie kėlėsi gyventi į apleistus namus ar bent juos atidžiai apieškodavo. Prasidėjo gyvas krovinių judėjimas. Suvažiavo kaimiški vežimai, atlingavo asilai. Į vežimus ir ant gyvulių nugarų ramiai krovė kilimus, drabužius, skalbinius, lovas, baldus, veidrodžius, viskas atrodė lyg paprastas kraustymasis. Valdžia plėšikauti nedraudė. Regis, netgi stengėsi tylomis apdovanoti turkų padugnes, svarbu, kad armėnai būtų išvyti be pasipriešinimo. Į kažkokią absurdišką pasaką buvo panašu tai, kad „Sultanijėje“ turėjo likti po šešis kiekvieno amato meistrus, nes reikėjo išlaikyti skęstančios kasdienybės skeveldras ir išsaugoti šiokią tokią buitį. Tačiau šiuos laiminguosius paskirdavo ne turkų vyresnybė, tai turėjo padaryti armėnų bendruomenė, – dar viena rafinuota bausmė, dar vienas moralinis išbandymas.